į Nikolajus Oganesova:
Ш&'ИЕ.ЯНКЩ'
Varnas Sestakovas
AUKŠTUMOS BAIMĖ
A. Voveris, G1 iltimis >,
HUSKAIIMAS AUIOMOOUIĮ
AIKŠTELĖJE
tykią bibliotek
И
n U O l у
a
Nikolajus Oganesovas
LOŠIAME SFRMDir
У
Havelas Sestakovas
AUKŠTUMOS ВАИЁ
A. lūinens, G laineris
NUSKAOMAS
__. япмпмц
AKŠIHbJE
Apysakos
Nr
Vilnius „Vyturys" J990
MBBK R2
Og-02
Serija įkurta 1989 m.
л 4803010201—096 _
M856(08)—90 93-“9° © Vertimas į lietuvių kalbą, Petras
Keidošius, Alfonsas Dūdys, Vy-ISBN 5-7900-0485-7 tautas Kažukauskas, 1990
Nikolajus Oganesovas LOŠIAME „SPRINTĄ*
Iš rusų kalbos vertė PETRAS REIDO SI U S
Николай Оганесов ИГРАЕМ В «СПРИНТ» М., «Молодая гвардия», 1986
© Издательстве) «Молодая гвардия», 1986 г.
Pirmas skyrius
1
Buvo antradienis. Rugsėjo dvidešimt devintoji.
Tiesą sakant, tikriausiai reikėtų pradėti nuo penkioliktosios, kadangi ta data pažymėti visi oficialūs dokumentai, o tardytojo nutarime kelti baudžiamąją bylą, pavyzdžiui, nurodytas net laikas: valanda ir minutės — 21,40.
Tikslumas, be abejo, naudingas dalykas, kas nuginčys, bet ko verti skaičiai, neparemti bent šiokiu tokiu aiškumu? Šiuo atveju jie nieko neverti, jie — tuštuma, arba, pasak krimfnalinių romanų, nejžvelgiamas nežinios rūkas. Mūsų byla kaip tik tokia: rūko per akis, o nurodytos valandos ir minutės — ne daugiau kaip nieko ypatingo nesakantis formalumas. Bent kol kas.
Tai pirma.
O antra, jeigu jau pradėjome nuo datų, tai rugsėjo penkioliktąją manęs čia išvis nebuvo. Gyvenau anapus aukštų kalnų, kitame šalies pakrašty, ir žalio supratimo neturėjau nei apie šios bylos vingrybes, nei apie vaidmenį, kuris teks man.
Dabar net pats netikiu, kad prieš dvi savaites gyvenau namie, sėdėjau virtuvėje, gurkšnojau su motina arbatą iš grakščių porceliano puodukų ir neskubėdamas ruošiausi j kelionę. Praėjo visiškai nedaug laiko, o nėra nei puodelių, nei langų užuolaidėlių, nei jaukaus buto su Isetės vaizdu. Tiksliau, visa tai, žinoma, yra. Tik labai toli — mieste už Uralo kalnagūbrių, kur liko mama, draugai, kur gyvenau ir mokiausi, kur visai neseniai, ką tik iškeptas Aukštosios milicijos mokyklos absolventas, gavau diplomą ir buvau paskirtas dirbti čia, pietuose.
Atvykau j miestą, kur niekad nebuvau buvęs, apie kurį mažai ką nutuokiau: žinojau tik, kad jame šilta, kad saulėtų dienų per metus daugiau nei du šimtai, kad paparčių ir egzotiškų palmių gožiamus jo krantus skalauja „jūra visų mėlyniausia, jūra Juodoji mana44...
Jūra iš tiesų atrodė akinamai mėlyna. Nepaisydama kalendoriaus, dosniai, vasariškai šutino saulė. Tiesiog gatvėse augo pal-jnės, o stori ir raukšlėti it dramblio kojos jų kamienai kėtojo amžinai žalias viršūnes. Žodžiu, tropikai! Bet, ko gero, svarbiau-šia, kas manęs čia laukė, buvo darbas — pirmas savarankiškas darbas, apie kurį svajojau kone nuo vaikystės...
Na, bet nukrypau j šalį.
Buvo, kaip sakiau, antradienis. Rugsėjo dvidešimt devintoji. Antra dienos pusė, tiksliau, aštuoniolika trisdešimt.
Sėdėjau ant suoliuko netoli šutros įkaitinto krantinės aptvaro, veidu j jūrą. Sėdėjau ir laukiau, kol trumpoji mano laikrodžio rodyklė pasieks skaičių septyni. Ligi tos istorinės akimirkos buvo likęs pusvalandis.
Sakau istorinės, nes lygiai po pusvalandžio manęs laukė kažkas panašaus į profesinės brandos egzaminą; veikdamas savo rizika, rengiausi imtis ryžtingo žygio, kuris turėjo išnarplioti visą man pavestos bylos painiavą. Iš vaikystės mėgstu aiškumą. Visa Ikur... Beje, nebėkime įvykiams už akių. Kol kas buvau palyginti ramus arba — kas arčiau tiesos — jaučiausi kaip stipriai priveržta spyruoklė.
Laikas slinko pragariškai lėtai, kaip visados, kai lauki vienos ar kitos valandos. Tokiais atvejais geriausia prasiblaškyti, negalvoti apie prailgusias minutes, ieškoti malonesnių temų.
Yra dešimtys, tūkstančiai būdų trumpinti laiką. Pasirinkau visų paprasčiausią ir, sukaupęs atmintį, pamėginau atkurti vieną iš Česlovo Nemano vargonų kompozicijų.
Muzika apskritai mano silpnybė, ypač šiuolaikinė, o muzikinės pratybos — įprotis, paveldėtas iš motinos, be atvangos ką nors niūniuojančios. Nieko nuostabaus, mano mama — profesionali muzikantė, srities filharmonijos akompaniatorė.
Paprastai lengvai įsimenu melodiją, tačiau šįkart kažkas ne-sirezgė. Galva traškėjo ir gaudė, bet, ko gero, ne nuo galingų „Hamondo“ akordų, o nuo bangų mūšos ir skausmo, nuo vakarykščios skvarbančio galvą. Atrodė, kad taip ji, mažumėlę pavėlavusi, reaguoja į klimato kaitą. O gal persišaldžiau? Juolab kad retsykiais krusteldavo antras, ne mažiau šleikštus kekulas, įstrigęs gerklėn lygu stangrus, šoklus teniso kamuoliukas.
Suoliukas, ant kurio įsitaisiau, stovėjo už kokio pusmetrio nuo granitinio aptvaro, ir dėl to maneisi esąs vienų vienas pasaulyje. Tarpais atrodė, kad aplink nė gyvos dvasios ir gali sėdėti sau nejudėdamas, kol pabos.
Tuo tarpu laiko buvo likę ne tiek daug, o į krantinę plūste plūdo žmonės. Gėrėtis įsiaudrojusia jūra iš viso miesto griuvo būriai poilsiautojų.
Gėrėtis iš tikrųjų buvo kuo.
Tolumoje, kur baigėsi bangoskrodžiai, be atvangos siūbavo didžiuliai drumzlini kalnai. Dusliai šniokšdami, jie ritosi siauro paplūdimio link ir didingai dužo, svaidydami nuo savo kukšterų tirštais purslais apneštas kerplėšas, medžių kamienus, rudų ir žalių dumblių gniužulus.
Svaigus, kerintis reginys. Tik tas galvos skausmas, kad jj kur plynios! Be to, mano mintys norom nenorom atkakliai grįždavo prie žinutės, išspausdintos vietos „Vakarinėse14, kurias prieš kokį pusvalandį buvau pirkęs kioske šalia prieplaukos.
įbedžiau akis į atverstą laikraščio puslapį.
Visai apačioje, tarp skilties, siūlančios gyvenamojo ploto mainus, ir televizijos programos, skyriuje „[VYKIAI44 stambiu šriftu buvo išspausdinta:
PASTARUOJU METU MIESTE IR GRETA ESANČIOSE PAPLODYMIŲ ZONOSE PADAUGĖJO NELAIMIŲ.
Toliau smulkesnio šrifto tekstas, kurį spėjau išmokti atmintinai ir dabar skaičiau ne iš reikalo, o neturėdamas ko veikti:
„Ne taip seniai mūsų laikraštyje buvo išspausdinta keletas žinučių apie nuolatinius Elgesio vandenyje taisyklių pažeidėjus. Sezonas eina į pabaigą, bet mes vėl priversti grįžti prie tos temos.
Vakar jūrų uosto akvatorijoje, plaukdamas dideliu greičiu, apsivertė iškylų gliseris, kurį vairavo neblaivus vairi-ninkas-motoristas N. N. Pančinas. Apsivertus gliseriui, jo keleiviai — pilietis E. P. PRUDKINAS ir jo duktė L. E. PRUD-KINA atsidūrė už borto. Tik pasiaukojamos ir operatyvios gelbėjimo tarnybos veiklos dėka nukentėjusieji buvo išgelbėti.
Užregistruota dar keletas nelaimingų atvejų.
Pavyzdžiui, rugsėjo septynioliktąją apleistame paplūdimy, netoli Budiono sanatorijos, nuskendo mūsų miesto gyventojas S. V. KUZNECOVAS. Spėjama, kad jis maudėsi stipriai išgėręs. Mirties priežastis: pilietis S. V. KUZNECOVAS šiurkščiai pažeidė Elgesio vandenyje taisykles44.
Toliau — perspėjimai ir trumpos minėtų taisyklių ištraukos, pateiktos kaip interviu su Skęstančių gelbėjimo draugijos atstovais.
Apskritai paprasta žinutė, nieko ypatingo. Panašūs pranešimai čia nebe pirmiena ir paprastai mažai ką domina, nebent pačius nukentėjusius, jų gimines ir pažįstamus. Bet aš kaip tik ir tikėjausi pastarųjų pagalbos.