.Mat šį kartą informacija laikraštyje atsirado mano iniciatyva, man, taip sakant, dalyvaujant. Vyliausi, kad ji atkreips įvykį mačiusių žmonių dėmesį. Deja, nei kuo vardu tie žmonės, nei kiek jų, aš nežinojau, apskritai negalėjau tvirtinti, kad tokių esama, galėjau tik spėlioti.
Dingstis, atvirai kalbant, nebuvo labai įtikinama, tačiau kriminalinės paieškos viršininkas papulkininkis Simakovas sutiko ati mano prielaidomis, mažumėlę pataisė tekstą ir leido spausdinti. Žinutė paskelbta. Tolesnę sėkmę turėjo lemti mano veikla — veiksmai, kuriuos įstatymas vadina trumpai ir aiškiai — opera-tyvihė paieška...
Piliečio Prudkino ir jo dukters, apie kuriuos buvo rašoma laikraštyje, liktis nekėlė nerimo: jie išgelbėti, motoristui Pan-činui tikriausiai jau atimtos vairuotojo teisės, ir artimiausiu laiku jis bus pęlnytai nubaustas. Mums labiausiai rūpėjo piliečio Kuznecovo žūties aplinkybės, nes jos buvo kur kas painesnės, negu rašoma laikraštyje.
Pridursiu, skenduolio lavonas ligi šiol nebuvo rastas. Kaip nukentėjusysis atsidūrė paplūdimy netoli Budiono sanatorijos — dievai žino. Kažin, ar jis buvo girtas.
Bet tai dar pusė bėdos. Svarbiausia, kad Sergejus Vasiljevi-čius Kuznecovas, dvidešimt ketverių metų „Lotoso" viešbučio baro-restorano vyresnysis kasininkas, prieš šiurkščiai pažeisdamas Elgesio vandenyje taisykles, iškrėtė kur kas piktesnį pokštą.
Dieną prieš nelaimingą įvykį, atseit rugsėjo penkioliktąją, 21 val. 40 min., eidamas tarnybines pareigas, jis sukrovė dienos įplaukas į specialius maišiukus — beje, dalis įplaukų buvo valiuta, kadangi barą-restoraną lankė užsienio turistai,— įvijais laiptais užkopė į viešbučio vestibiulį, bet ten esančios taupomosios kasos, kur jo laukė inkasatorius, nepasiekė, nors nuo rūsio, kur restoranas, ligi taupomosios kasos — koks pusšimtis metrų.
Aliarmu sukeltas milicijos padalinys kruopščiai išnaršė viešbučio kambarius, tarnybas, barą ir taupomąją kasą, bet neaptiko nieko, kas padėtų rasti dingusį kasininką. Jis dingo, nepalikęs jokių pėdsakų, ir tik parai praėjus, rugsėjo septynioliktąją, atsirado užmiesčio paplūdimy, tačiau tik tam, kad, nusirengęs drabužius, vėl dingtų, šįkart visam laikui.
Maždaug tokia tvarka įvykius surašė tardytojas, ir ne jo kaltė, kad įvykiai smarkiai panėšėjo į detektyvinio romano užuomazgą.
Ant gretimo suolelio susėdo pagyvenusi pora.
Ю
— Išplauks tavo „Kometa1*, kur ji dings...— Vyriškis kalbėjo savo palydovei — prakauliai moteriškei su vaikiška panamėle, bet, matyt, būdamas draugingas žmogus, kitą sakinį tarė lyg ir man: — Dantis esu praėdęs, septintą dešimtį čia gyvenu. Po dienos kitos oras pasitaisys. Tikėkite senbuviu, bus tyku ir giedra.
Sunku buvo tikėtis pranašaujamos giedros, tačiau ginčytis su „dantis praėdusiu** senbuviu nedrįsau: septynių balų audros įsiutintos jūros ir visiškai tykaus ir giedro, lyg pulverizatoriumi dažyto dangaus keistas derinys nieko nebylojo menkai mano patirčiai.
Vėduliuodamas keliskart sulenktu laikraščiu, ištiesiau kojas.
Lig septintos buvo likę truputį daugiau nei ketvirtis valandos.
Aukštos, murzinai geltonos bangos nesiliovė atakavusios sausumą. Griausmingai puldamos krantą, jos dužo purslų skiautėmis ir traukėsi, vilkdamos su savim drėgną, blizgantį žvirgždą. Kažkuo amžinu alsavo tasai nenumaldomas kunkuliavimas, kažkuo grėsmingu, ir tuo pat metu kerėjo, kone hipnotizavo.
Reikia manyti, kad sezonui baigiantis šių kraštų orai iš tikrųjų nėra pastovūs: septynioliktąją, tą dieną, kai du Budiono sanatorijos poilsiautojai matė už dvidešimties metrų nuo kranto skęstantį Kuznecovą, jūra, deja, buvo rami ramutėlė. Sakau, „de-ja“, nes jeigu Kuznecovas būtų paskendęs per tokią septynių balų audrą, jo mirtis, galimas daiktas, niekam neatrodytų absurdiška.
Nebuvau matęs jo žūties vietos, bet iš esančių byloje nuotraukų puikiai įsivaizdavau ir plyną paplūdimį, ir almantį jūron kalnų upeliūkštį, ir drabužius, sudėtus ant vakarop ataušusių akmenų. įsivaizdavau ir žmogų, plaukiantį į pagalbą tam, kas jau nebuvo jos reikalingas. Kai Pasečnikas — vyriškis, puolęs gelbėti skęstančiojo,— priplaukė vietą, kur prieš penketą minučių bejėgiškai kapanojosi Kuznecovas, ten jau ramių ramiausiai pliuškėjo bangos.
Paliktos ant kranto striukės kišenėse vėliau buvo rastas darbo pažymėjimas, nosinė, sulamdytas cigarečių pakelis, degtukai ir sauja monetų. Daugiau nieko. Viešbučio restorano įplaukos dingo kaip į vandenį. Pokštauti čia gal ir nedera, bet juk nepatraukė Kuznecovas maudytis, persimetęs per petį pinigų prikimštus krepšius?! Žinoma, ne. Kažkam juos paliko, galimas daiktas, kad bendrininkui...
Tikriausiai, svarsčiau, taip mano ir Simakovas. Kitaip argi būtų leidęs spausdinti skelbimą? Bet kodėl iš visos miesto krimi-
U
nalinės paieškos pasirinko mane — šis klausimas nedavė man ra-mybės.*'Gal manė, kad Kuznecovo bendrininkų reikia ieškoti tarp vietos gyventojų? O aš čia — žmogus naujas, neįsidėmėtinas? Matyt, taip ir bus...
Turiu pasakyti, iš pradžių manęs į tiriamas bylas netraukė. Leido apsidairyti. Bindzinėjau po kabinetus, pažindinausi su kolegomis, landžiojau po ąrcHyvus. Pamažu klostėsi operatyvinio darbo mieste vaizdas. Tiesą sakant, jis man pasirodė gana nykus: neišaiškintų bylų tardymo organai neturėjo, suvestinėse margavo chuliganiūkščiai, smulkios vagystės, atsitiktinės peštynės. Vienintelis recidyvas, drumsčiąs iš esmės taikų vaizdą, buvo importo medžiokliai. Kova jiems buvo paskelbta, bet pagunda, matyt, buvo kur kas didesnė — stambus uostamiestis, ir užsieniečių šiame rojaus kampelyje gyvas kelmas,—todėl spekuliantai rizikuodami varė savo „bizniuką44...
Viena ausimi buvau girdėjęs ir apie ypatingą įvykį viešbutyje, bet mano žiinios apie jį buvo padrikos —tą bylą narpliojo kiti darbuotojai.
2odžiu, buvau bepuoląs į neviltį ir ruošiausi imtis ilgos smulkmenų ir nuobodybių kirbinės. Tačiau inkubacinis mano periodas baigėsi anksčiau, nei tikėjausi, ir visiškai kitaip, nei įsivaizdavau.
Penktadienį mane pakvietė „pats44.
— Na, kaip sekasi, Soprykinai? — pasiteiravo, kai oficialiai prisistačiau.
— Tvarka, drauge papulkininki.
— Įsikūrei?
— Išsinuomojau butą,— atsakiau.
— Manding centre su jūros vaizdu? — pasidomėjo Simakovas, pakėlęs į mane pasprogusias dangiškai mėlynas akis, ir aš vėl nusistebėjau, kaip jis čia, kur toks klimatas, sugeba likti skaisčiai baltas.
— Nepasakyčiau, kad centre,— prisipažinau,— bet šiaip — normalu, drauge papulkininki.
— Ne butą tu išsinuomojai, o lovą. Ir septynis kailius nuo tavęs diria.— Jis šyptelėjo, bet šypsena išėjo kažkokia skausminga.— Kas dabar užleis butą — sezono įkarštis. Lovą gavai, manyk, kad pasisekė.
Iš baltų išlygintų marškinių kišenės išsitraukęs užrašų knygutę, papulkininkis išplėšė lapuką.
— Trumpai drūtai, reikalas toks, Soprykinai: kambarį mes tau duodame. Viešbučio tipo name. Kaip jaunam specialistui. Po savaitės bus laisvas — galėsi kraustytis.
Jis pakilo nuo krėslo, apėjo stalą ir padavė man lapelį:
— Se,—naujas tavo adresas. Motinai parašyk, kad nesikrimstų: puikus kambarys. Pats žiūrėjau. Yra dviejų kaitviečių dujinė, atskiras dušas. Na, pakentėk savaitėlę.
— Ačiū,— suburblenau, pirmąkart iš esmės supratęs, kad esu čia ne laikinai, ne atsitiktinai, kad čia, šitame mieste, man teks gyventi ir dirbti, ne mėnesį, ne metus, o galbūt visą gyvenimą. Velniaižin kodėl, bet taip pagalvojus, man suspaudė širdį.