— Ačiū,— dar kartą burbtelėjau, spausdamas man paduotą ranką.
— Nėr už ką. Vesi — butą duosim,— pažadėjo Simakovas.
Iš tono spėjau, kad, išsprendus kambario problemas, mūsų pokalbis nėra baigtas.
Jis atsisėdo ir paklausė, žiūrėdamas į mane žydromis ne-mirkčiojančiomis akimis.
— O kaip miestas? Apsipratai?
— Ne visai,— prisipažinau.
— Kodėl?
Atsidusau.
— Anksčiau nesu buvęs, drauge papulkininki, o dabar laiko trūksta, svetimas bylas naršau, suvestines skaitinėju...
Pastarieji žodžiai buvo ne kas kita, o užuomina, kad per ilgai užtruko mano veltėdystė, bet Simakovas dėjosi nesupratęs.
— Suvestinės — reikalingas daiktas,— burbtelėjo jis, galvodamas, matyt, apie ką kita.— Kada atvažiavai?
— Pereitą penktadienį, prieš savaitę.
— Taip, taip, atsimenu...— Jis atsilošė į krėslo atkaltę, susinėrė ant krūtinės rankas ir vėl įrėmė į mane atidų, tiriamą žvilgsnį.— Vadinasi, svetimas bylas naršai? Ką gi, gal tai į gera...— Lyg garsiai tęsdamas kažkokią savo mintį, pareiškė: — Tik šukuosena tavo nei šiokia, nei tokia, plaukai ilgi. Dabar nemadinga...— Patylėjęs pridūrė: — Vadinasi, nusibodo, sakai, dykam po koridorius šlaistytis?
— Taip,— kariškai atrėžiau.
— įkyrėjo...— Matyt, jis baigė nežinomus man apmąstymus.— Klausyk, Soprykinai. Tavo karantinas baigtas. Gausi darbo... Nesišaipyk pirma laiko. Byla rimta. Apie Kuznecovą girdėjai?
— Girdėjau.
— Taigi. Dingo žmogus. Čia, brolau, ne paplūdimio vagystė.
Vaikinai pasakojo, kad prieš daugelį metų Simakovas milici-
ninkauti pradėjo, sugavęs paplūdimio vagišių, čiupęs jį drabužinėje su visais įkalčiais, ir dabar, būdamas papulkininkis ir skyriaus viršininkas, dažnai minėdavo aną „paplūdimio vagystę1 kaip greitų ir operatyvių paieškos veiksmų pavyzdį. Aišku, tai darydavo su pašaipėle.
— ... Dingo žmogus,— pakartojo Simakovas. Išsitraukė iš pakelio papirosą, dunkstelėjo kandikliu į stalą ir, pabarškinęs degtukais, užsirūkė.— Pirmiausia iš viešbučio išgaravo, paskui, dar gražiau, kaip akmuo į vandenį. Čia ne šypsotis, o verkti reikia... Vienos valiutos septyni tūkstančiai ir mūsų pinigų tiek pat. Supranti?
Jis stabtelėjo, idant įsiminčiau sumos dydį. Jo skruostikauliais nubangavo gumburai, veidas pašiurkštėjo, ir netgi patamsėjo truputį.
— Gerai, nekvaršinsiu tau pirma laiko galvos. Smulkmenas sužinosi prokuratūroje, iš tardytojo. Paskui užeik pas mane, pasuksime galvas, iš kurio galo geriau imtis. O tada...— Jis vėl perleido mane žvilgsniu ir, pakeitęs toną,'pridūrė:—O tada tau, berneli, teks kuriam laikui pamiršti kelią į čia, į skyrių. Dirbsi savarankiškai. Savo protu, ir rizika. Aišku?
— Aišku,— atsakiau.
— Klausimų turi?
Klausimų neturėjau.
Jų atsirado vėliau: ir atsakyti į juos, deja, negalėjo nei Simakovas, nei mažiau patyręs, bet kruopštus tardytojas. Atsakyti turėjau aš pats.
Gauta užduotis pasmerkė mane vienatvei. Turėjau būti visiškai izoliuotas nuo bendradarbių, apsaugotas nuo atsitiktinių, bylai nereikalingų kontaktų. Spėjau įsitikinti, jog tokia padėtis, be kita ko, turi dar vieną, nelabai malonią savybę: nesiduoda priprantama. O tolimi namai, svetimas, iš esmės nepažįstamas miestas dar labiau sunkino mano būklę.
Nežinau, ar tinka čia žodis „nostalgija41, bet stebėdamas čionykštę, raudonai įkaitusią saulę, linksmai ir nerūpestingai dykinėjančias šutves, mintimis skrisdavau tūkstančius kilometrų į šiaurę, į tolimą, ne itin išvaizdų savo miestą. Ten jau naktis. Dega gatvės žibintai. Primindamos artėjančią žiemą, linguoja plikos šakos, nuo purkšnos blizga asfaltas. Grožis ten, žinoma, ne tas, ir jūros nėra, ir kalnai žemesni, bet kiekvienam sava lakta...
Atsidusau ir žvilgtelėjau į laikrodį. Lygiai septynios.
Metas.
Čiupęs polietileno krepšį su barzdočiaus Demiso Ruso portretu, pakilau ieškoti dvikapeikio.
Artimiausia telefono būdelė 'stovėjo netoliese, prie biliardinės durų.
Ilgai niekas nekėlė ragelio. Pagaliau moneta nubrazdėjo kiau-rymėn, ir tartum iš ikitos planetos pasigirdo slopus žemas lyg vyriškas, lyg moteriškas balsas:
— Klausau.
— Biblioteka?
— Klausau, kalbėkite,— pakartojo balsas.
— Biblioteka? — surikau, pabūgęs, kad manęs vėl neišgirs.
— Abonementas. Ko jums reikia? — pasigirdo ragelyje.
— Prašom pakviesti Niną Kuznecovą.
— Ką?
— Niną Kuznecovą!
— Jos nėra. Išėjo.
— Seniai?
— Kalbėkite garsiau, negirdėti.
— Ar seniai išėjo?! — surikau visa gerkle.
— Akiplėša! — piktai šūktelėjo abonentas, ir ausinėse supyp-sėjo trumpi lyg daugtaškis signalai.
Pakabinau ragelį. Krimstis nebuvo ko. Telefono pokalbio su žuvusiojo našle mano planai nesiekė — tereikėjo įsitikinti, kad ji išėjusi. Toliau kaip dievas duos.
Nuo bibliotekos iki Pajūrio gatvės, kur, vyrui žuvus, Nina Kuznecova gyveno viena, keturi kvartalai. Taigi po kokių dešimties ar penkiolikos minučių ji bus namie. Žinoma, jeigu, mano laimei, eis namo, neužsuks kur pakeliui.
Apskritai susitikti su žuvusiojo našle nebuvo mano idėja. Jos autorius — Simakovas. Pasiūlęs tą idėją, pats ją tučtuojau ir supeikė kaip mažai efektyvią. „Ieškoti reikia ne tų, kurie aiškūs,— mokė jis mane vėliau,— o tų, kurie gerai pažinojo Kuz-necovą, nelįsdami jam j akis, iš tolo. Ieškok „slapūnų14, Soprykinai! Tokia tavo užduotis44.
Bepiga kalbėti! Antra diena basčiausi po miestą, stengdamasis užtikti tų „slapūnų44 pėdsakus, bet veltui. Tada — turbūt puolęs j neviltį,— prisiminiau supeiktąjį planą ir juo ilgiau galvojau, tuo labiau knietė nueiti į Pajūrio gatvę. Pagaliau ryžausi surizikuoti: buvom mokomi naudotis bet kuria galimybe, kad ir kokia menka atrodytų, o dabartinė mano padėtis neleido tos taisyklės niekinti...
Pasukau laiptų link. Akmeninėse jų papėdėse tupėjo du apsi-laupioję, priespangiai liūtai. Susidėję ant letenų akmeninius snukius, jie melancholiškai žvelgė kažkur už akiračio.
Pakopos staigiai kilo aukštyn, link daugiaaukščio viešbučio, kurio akinamai baltos sienos bolavo pro neįžengiamas džiungles, užgožusias abi šlaito puses. Tai buvo „Lotosas44. Tas pats „Lotosas44, iš kurio prieš pat savo mirtį dingo Kuznecovas.. Viešbutis stūksojo Pajūrio gatvėje, taigi ten, kur ėjau ir kur ligi mirties gyveno minėtas Elgesio taisyklių vandenyje pažeidėjas. Beje, dar viena mįslė: kartu su brezento maišeliuosna sugrūstomis įplaukomis Sergejus sugebėjo „dingti44 už šimto metrų nuo savo namų — aplinkybė ne tiek įtartina, kiek keista...
„Kaip jis apskritai galėjo nuskęsti? — samprotavau, kopdamas į kalną.— Gimė prie jūros, plaukti tikriausiai išmoko anksčiau, nei vaikščioti. Ko jis ėjo į paplūdimį? Pasimatyti su bendrininku? O gal pasiankstinęs nusprendė išsimaudyti?.. Bet galima daryti prielaidą, kad jie jau buvo susitikę. Plentas ten eina pro pat paplūdimį, netgi šakojasi į krantą. Bendrininkas atvažiavo mašina, pasiėmė savo dalį ir... O kodėl jie nepasidalino pinigų anksčiau? Tuoj po vagystės? Galų gale, kodėl bendrininkas nepasiėmė jos anksčiau? Ir apskritai ar buvo bendrininkas? Kas sakė, kad Kuznecovas veikė ne vienas?
Antra vertus, kur jis slapstėsi po penkioliktosios? Kaip pateko į apleistą paplūdimį? Iš kur? Vadinasi, visa ši istorija prasidėjo žymiai anksčiau, nei byloja dokumentai. Labai daug kas nesuprantama, nepaaiškinama...44
Kitu metu, 'kopdamas į kalną, nebūčiau sugaišęs nė penkių minučių, bet dabar, matyt, iš tikrųjų nebuvau geriausios formos: kol įveikiau šlaitą ir atsidūriau prie dviejų apačioje likusių melancholikų kopijų, nugarą ir kaktą apšovė prakaitas, o galva maudė, lyg sunkaus geležinio lanko veržiama.