Viršuje stovėjo giros statinė. Pastovėjęs eilėje, gavau didelį bokalą, bet vos gurkštelėjęs užspringau. Prakeiktas teniso kamuoliukas kone aklinai užkimšo gerklę. O gaila! Gira buvo nuostabi. Atsargiai, abiem rankom laikydamas bokalą, prisiglaudžiau" prie šalto cisternos šono ir pasižiūrėjau išilgai Pajūrio gatvės.
Tai, ką pamačiau, mažai panėšėjo į gatvę. Prieš mane plytėjo plati aikštelė, skirta įvažiuoti ir stovėti mašinoms. Netoli jūra, čia pat centras, dešimtys parduotuvių — visa tai darė kvartalą viena judriausių miesto vietų.
Visą dešinę pusę gožė „Lotoso4* fasadas su karpytais želdiniais; žibintai ir gėlynai, terasa, kur po margais skėčiais vyko judri prekyba gaivinamaisiais gėrimais. Kitoje pusėje irgi driekėsi gazonai ir gėlynai, smiltainiu kloti takeliai, neaukšta siena, apkarstyta reklaminiais skydais. Priešais „Lotosą44 kūpsojo mažučiukas pastatėlis su iškaba „Raštinės reikmenys44:, o už jo, dekoratyvinio krūmo nuo praeivių akių užstotas, slypėjo vienaaukštis namukas, kuriame manęs laukė... beje, niekas manęs ten nelaukė — Nina Kuznecova žinoti nežinojo, kad egzistuoju...
Nieko nuostabaus, kad visos mano mintys vienaip ar kitaip telkėsi apie velionio našlę. Nuo labo ryto nedariau nieko kito, tik svarsčiau įvairius mūsų susitikimo variantus,— verslas- gal ir būtinas, bet beprasmiškas. Puikiai supratau, tikėtis, kad viskas vyks pagal numatytą planą,— kvaila, bet buvau jau įsibėgėjęs ir, lyg įkyrios idėjos pagautas, sukęs apsukęs repetavau būsimus dialogus, mėgindamas atspėti jų baigtį.
Tą patį dariau ir dabar, o šitai visai netaisė man savijautos. Todėl grąžinau neišgertą giros bokalą ir patraukiau kitapus kelio, jausdamas, kaip degina nugarą šalta it ledas statinė.
{ dešinę nuo „Raštinės reikmenų44 parduotuvės pinučiuose buvo spraga. Ja ir pasinaudojau.
Betonuotas takas vedė pro vynuogių užgožtą sieną, suko už kampo, prie pavėnės, kur stovėjo senas sodo suoliukas su keliais neišlūžusiais skersiniais, ir baigėsi ties ankštutėliu užkaboriu — kiemeliu, kiek didesniu už standartinio buto prieangį.
Ant namo laiptelių sėdėjo mergina.
2. N. Oganesovas
17
Iškart ją pažinau. Byloje mačiau jos nuotrauką. Tai buvo nuotrauka iš tradicinio vestuvių rinkinio, vaizduojanti ne mažiau tradicinį siužetą, vadinamą „Jaunoji pora keičiasi žiedais". Jaunojo veidas — saikingai iškilmingas, kiek sutrikęs, o jaunosios... sakoma, neva jaunosios nefotogeniškos, neva sutuoktuvių metu jos atrodančios žymiai prasčiau negu prieš jas ar po jų. Gal tai tiesa, nesiginčysiu, tik prieš dvejus metus darytoje nuotraukoje jaunoji atrodė visiškai neblogai. Tiesa, laikas ir pastarųjų savaičių įvykiai pakeitė Niną, ir pakeitė ne į gerąją pusę: po akimis šešėliai, kitados vešlūs plaukai susukti į standų kuodą, o lūpų kampučiuose — raukšlės, kurių nuotraukoje nė ženklo.
Nina sėdėjo šonu į taką, tiksliai kartodama vestuvių nuotraukos rakursą, ir susikaupsi stebėjo pelenų žiupsnelį, rūkomos cigaretės tęsinį.
Ji manęs nematė — stovėjau prie vešlaus, sulig žmogumi augalo, iš lapų panašaus į naminį fikusą, ir galėjau stebėti ją kiek tinkamas. Tačiau anksčiau ar vėliau turėjau pasirodyti. įkvėpęs oro, palikau savo slėptuvę.
Nina dėbtelėjo į mano pusę, automatiškai atsakė pasveikinta ir padelsusi tarė:
— Butas nenuomojamas.
Tai buvo žodinis mieste populiaraus skelbimo variantas: mačiau jį rašytą ranka, spausdintą mašinėle, įamžintą metaline lentele, tvirtai prikalta prie durų ir tvorų.
— Mane patį galite nuomoti,— tariau kiek galima nerūpestingiau, bet, matyt, persistengiau, tad skubiai pridūriau palankesniu tonu: — Butui neturiu pinigų.
Matyt, ji nusprendė, kad bus nenugirdusi.
— Atleiskite, ką jūs pasakėte?
— Pasakiau, kad neturiu nė kapeikos. Į kiną neturiu iš ko eiti, kur jau ten butą nuomosi. Žinote, kur miegojau pereitą naktį? Ant suoliuko, kultūros ir poilsio parke.— Žinoma, ant jokio suoliuko aš nemiegojau — reikėjo patirštinti spalvas, tikintis užuojautos.
— Parke? — nepatikėjo Nina.— Nesuprantu. Sakykit atvirai, ko jūs norite? Kas jūs?
Dabar visai kas kita — maždaug taip ir įsivaizdavau mūsų pokalbio užuomazgą.
— Atleiskit, pamiršau prisistatyti. Volodia, pavarde Sopryki-nas. Šiuo metu teisėtai atostogauju, atvažiavau pas jus...
— Manęs nedomina, ko ir pas ką atvažiavote,— sausai nukirto ji.— Sakykite geriau, ko jums reikia?
Buvau pasirengęs patenkinti jos smalsumą ir išsitraukiau iš krepšelio knygą, j kurią dėjau didžiausias viltis.
— Ar nesidomite kartais literatūra? Parduodu...
Nina nepatikliai žvilgtelėjo j didžiulį tomą su pilkais paauksuotais aptaisais, ir aš, pasinaudojęs atokvėpiu, pradėjau puolimą:
— Nepraleiskite progos, mergele. Unikalus leidinys! „Kryžiaus karų istorija". Esat girdėjusi? Ko gero, vienintelis egzempliorius. Pirkite, nesigailėsite. Tiesa, turiu tik antrą tomą, bet... minučiukę... jūs tik paiklausykite...— Atsiverčiau iš anksto pažymėtą folianto puslapį, kur buvo kalbama apie legendinį Ričardą Liūtaširdį, ir, mėgdžiodamas profesionalų skaitovą, su pauzėmis pradėjau: „Karalius Ričardas, panūdęs grįžti į tėvų žemę, sėdo į laivą ir pasuko tiesiai į Vokietiją. Atplaukęs į vieną uostą, jis persirengė ir patraukė iš ten sausumos keliu, bet, keliaujant per Austriją, buvo šnipų pastebėtas ir pažintas. Idant geriau pasislėptų, jis persirengė tarnu ir įsitaisė virtuvėn padėjėju. Bet vienas šnipas pažino Ričardą ir įskundė Hercogui. Buvo pasiųstas stiprus raitelių būrys suimti karaliaus...“ Na kaip? Triuškinanti istorija, tiesa? Tik nesakykite, jog jums neįdomu, kuo baigėsi tas viduramžių vesternas... Rimtai, mergele, pirkite, naudokitės proga. Kitos gali nebūti...
Nieko nenutuokdamas nei apie Kuznecovos charakterį, nei apie interesus, skonį ir polinkius, nežinodamas, kas jai patinka, o kas ne, veikiau tiesiog apgraibomis. Tam tarnavo ir knyga, pirkta antikvariate,— geresnės dingsties susipažinti nesugalvojau,—o Nina buvo bibliotekininkė.
— Ką, norite pasižiūrėti?
Ji abejodama gūžtelėjo pečiais.
Ričardas Liūtaširdis vaidino tarną. O ką vaidinau aš? Spekuliantą? Hipiuojantį pašlemėką, be kapeikos klaidžiojantį po šalį? Nelaimėn patekusį žmogų? Dabar man buvo parankus bet kuris iš minėtų vaidmenų.
— Atidžiai skaitykite.— Perdėtai atsargiai padaviau jai knygą.— Atkreipkite dėmesį į leidimo metus.
Nina paėmė tomą, neryžtingai palaikė, paskui pasidėjo ant kelių ir atsivertė titulinį puslapį.
— Tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt tretieji! — pakomentavau, žvelgdamas jai pro petį.— Įsivaizduojate?! Šitą knygą galėjo skaityti Puškinas. Netikite? Be reikalo. Tiražai anuomet būdavo mažučiai, vienas kitas šimtas egzempliorių. Ir data kokia. Pamanykite: dvidešimt trečiaisiais Puškinas buvo jaunuolis, Go-golis —visai dar vaikas, o Tolstojus — didysis Tolstojus! — dar nebuvo gimęs!
Nuo cigaretės atitrūko pelenų žiupsnelis ir pabiro ant puslapio.
— Oi, atleiskite.— Ji skubiai nupūtė pelenus.
— Nieko,— atlaidžiai nuraminau aš.— Suprantu, jūs jaudinatės, todėl neskubinu. Veizėkite ir ‘džiūgaukite!
— Bet kodėl jūs ją parduodate.? — nustebo Nina.—Tai iš tikrųjų didelė retenybė.
— Didelė,— pritariau, džiaugdamasis numatomu pokalbio lūžiu. .
— Ar jums negaila su ja skirtis?
Savaip supratau jos balso intonaciją. Viltis, kad tarp mūsų atsirado tiltelis, padrąsino mane, ir aš su dviguba energija puoliau stiprinti savo pozicijų.