Vidinis TSRS Prediktorius
Analitiniai užrašai
„Alternatyvioji istorija“: intelektualinis onanizmas, masinė psichozė, politinė technologija...
Šiandiena daugeliui atrodo nepelnytai kenksminga jų atžvilgiu, o kadangi dabartis – praeities pasekmė, tai ir praeitis tuo pavidalu, kokiu ji įvyko tikrovėje, taipogi priimtina toli gražu ne visiems ir ne visais savo aspektais. Ir žmonių psichika reaguoja į šį nepasitenkinimą praeitimi ir dabartimi.
Jeigu žmonės nesusimąsto apie savo bendrystę su kitais juos supančiais asmenimis ir žmonija apskritai, tai jie psichologiškai gali pasitraukti „gyventi“ į pasakų pasaulius (tokius kaip meninis Tolkieno palikimas, „Narnijos kronikos“, „Ksena karių princesė“, „Konanas barbaras“, „Sostų kova“ ir panašiai), į šio pasaulio realybę sugrįždami iš jų tik tam, kad pamaitinti ir aprūpinti savo laikino kūno poreikius.
Bet jeigu įsisąmonintas bendrystės jausmas su savo tauta ir žmonija yra, tuomet į pasakų pasaulius psichologiškai nepabėgti. Ir jeigu praeities pasekmė – tai nepriimtina dabartis, tai dabarties nepriimtinumas kelia klausimą, kokia gi galėjo būti „alternatyvi istorijos eiga“, kurioje nebūtų įvykę tie gėdingi arba lemtingi įvykiai, iš kurių visumos ir kilo mūsų nūdienos realybė. Ir štai tuomet žmonės pradeda fantazuoti savo istorijos temomis. Tai būdinga visoms kultūroms ir subkultūroms, kuriose jų atstovų interesai neapsiriboja vien tik tuo, kad civilizacijos pasiekimų pagalba patenkinti savo fiziologinius poreikius.
Amerikiečiai prikūrė fantazijų, kas būtų, jeigu A. Linkolnas nebūtų užmuštas, kas būtų, jeigu pilietiniame kare būtų nugalėję pietiečiai ir panašiai. Anglai V. Čerčilio įvykdytą konvojaus PQ-17 išdavystę „sušvelnino“ A. Maklino romane „Jos didenybės laivas „Ulisas““ (originalus pavadinimas „HMS Ulysses“, 1955 m.) šio išgalvoto kreiserio ekipažo išgalvotu heroizmu. Jeigu tik ne baimė prieš „pasaulio bendruomenės nuomonę“, vokiečiai irgi mielai aprašytų, koks nuostabus būtų buvęs pasaulis, jeigu trečiasis reichas XX-ame amžiuje būtų nugalėjęs antrajame pasauliniame kare, arba jeigu Hitleris būtų buvęs toks įžvalgus ir nebūtų leidęs įtraukti reichą į iš anksto jam pasmerktą pasaulinį karą anksčiau, negu įvykdyti mokslo ir technikos revoliuciją ir pasiekti kokybinę mokslinę ir techninę persvarą prieš germaniškojo rasizmo bei nacionalsocializmo priešininkus, kas būtų garantavę „aukštesnės rasės pergalę prieš regionalines untermenšų civilizacijas“.[1].
TSRS žlugimas ir po jo sekusi suirutė tapo stimulu tam, kad „alternatyviosios istorijos“ subkultūra suklestėjo ir Rusijoje. Yra tinklapiai, kuriuose nuo jų psichologiškai priklausomi asmenys mankštinasi išradinėdami ginklus, kurių pagalba Rusija būtų galėjusi laimėti praeities karus: Krymo, rusų-japonų, pirmąjį pasaulinį XX-o amžiaus pradžioje, būtų galėjusi išvengti 1941 metų vasaros katastrofos ir panašiai. Rašo savo niekada nebuvusios istorijos versijas, kuriose realūs asmenys daro tai (ir kokia gi proga?), ko realioje istorijoje jie ne tik nedarė, bet net ir neketino daryti: taip vienoje iš versijų apie XX-ojo amžiaus pirmąjį pasaulinį karą Rusija ir Vokietija – sąjungininkės, o Jutlando mūšyje[2] Rusijos Baltijos laivynas drauge su Vokietijos Atviros jūros laivynu triuškina britų Grand-flytą, įnešdamas į jo sutriuškinimą kone lemiamą indėlį, nepaisant savo juokingo (lyginant su vokiečių ir britų laivynais) skaitlingumo ir rusiškų „Petropavlovskas“ ir „Izmailas“ tipo drednoutų projektų karinio-techninio nepakankamumo.
Na, o jeigu jau visuomenėje susiformavo tokia socialinė „alternatyviosios istorijos vartotojų“ grupė, tai jai aptarnauti pradeda dirbti ir menų pasaulio – literatūros, kinematografo profesionalai. Kaip rezultatas, gimsta kūriniai, su tokiomis jiems būdingomis savybėmis.
Imamas šiuolaikinis personažas ir perkeliamas dešimtis ir netgi šimtus metų atgal, kad pavojingoje istorijos kryžkelėje kokia nors svetima epochai asmenybė parinktų arba pašnibždėtų realiai gyvenusiems politikams „teisingą kryptį“, kas leistų išvengti ateityje tų klaidų, kurias (autoriaus nuomone) praeityje padarė vieni ar kiti realūs valstybės veikėjai. Tokia yra carienė Sofja Aleksejevna Galinos Gončiarovos knygoje „Aš esu Sofja“ («Аз есмь Софья» http://samlib.ru/g/goncharowa_g_d/1azesmxsofxja.shtml) arba Stalinas Andrejaus Kolganovo knygoje „Istorijos girnos“ («Жернова истории»), arba Nikita Chruščiovas Sergejaus Simonovo knygoje „Supervalstybės spalva – raudona“ («Цвет сверхдержавы — красный») – pirmoji dalis „Tramplynas šuoliui“ («Трамплин для прыжка» http://samlib.ru/s/simonow_s/tramplin.shtml) ir antroji dalis – „Vieta po saule“ («Место под солнцем» http://samlib.ru/s/simonow_s/mesto.shtml).
Kitas variantas – realioms praėjusių epochų asmenybėms priskiriami veiksmai, kurių jos neatliko, ir tuo išgalvotu pagrindu jau dabartyje atsiranda realiai niekada nebuvusių slaptų reikalų vykdytojai ir pratesėjai. Tokios rūšies pavyzdys – knygos: Igoris Belyj. Šėtono sąmokslas. Kontržvalgybininko išpažintis (M.: BARS. 2005. – 264 psl.), ir taipogi jo „Kontržvalgybininko užrašai“, „Dievo sūnus“[3].
Kinematografas taipogi neatsilieka: „Mes iš ateities“ («Мы из будущего», 2008 metai), „Mes iš ateities 2“ («Мы из будущего 2», 2010 m.), „Špionas“ («Шпион», 2012 m., pagal B. Akunino romaną „Špiono romanas“ – «Шпионский роман»)
Kuo visa tai skiriasi nuo meninių kūrinių istorinėmis temomis, kurtų praėjusiose epochose? – ogi tuo, kad meninių kūrinių autoriai savo herojus-personažus įvedinėjo į tokio pavidalo istorinės epochos konteksto realybę, kokia toji realybė jiems buvo žinoma. Kunigaikštis Bagrationas L.N. Tolstojaus „Kare ir taikoje“ miršta po Borodino mūšio, taip, kaip realioje istorijoje, o M.I. Kutuzovas atiduoda Maskvą prancūzams, o ne pradeda naują, Napoleono armiją triuškinantį, generalinį mūšį Sodų žiedo įtvirtinimų rajone; S.N. Sergejevo-Censkio „Sevastopolio stradoje“ istorinis kontekstas realus ir nėra jokių tokio tipo alternatyvų: Menšikovas sutinka su Kornilovo pasiūlymu, Kornilovas išveda laivyną į jūrą, užpuola anglų-prancūzų laivyną pačiu netinkamiausiu pastarajam momentu ir, nepaisant priešų kiekybinės persvaros ir jų turimų garinių linijinių laivų, stebuklo dėka paskandina anglų-prancūzų pajėgas kartu su visu jų desanto kontingentu, ko pasekoje Krymo karas baigiasi neprasidėjęs; A.N. Stepanovo „Port-Artūre“ siužetas taipogi vystosi realių įvykių kontekste; K.N. Simonovo „Gyvuosiuose ir mirusiuose“ taip pat jokios saviveiklos, keičiančios istorijos eigą.