Kam visuomenei reikalingi meniniai kūriniai istorinėmis temomis, jeigu yra istorijos mokslas ir daugelis istorikų (pavyzdžiui E. Tarle) turi puikų literatūrinį stilių? – atsakymas į šį klausimą yra tas, kad iš istorijos vadovėlių, iš istorikų-profesionalų traktatų ta ar kita tema galima sužinoti tik daugiau ar mažiau patikimą ir pagal vieną ar kitą istorinės praeities koncepciją atfiltruotą atitinkamos epochos faktologiją. Tačiau istorijos mokslas, savo istoriškai susiklosčiusiame pavidale, neįtraukia asmenybių ir visuomenių psichologijos problematikos, nepaisant to, kad žmonių ir kolektyvų atliekami veiksmai (kuriuos ir fiksuoja istorikai) pagrindžiami tų žmonių ir kolektyvų psichika. Todėl pagrindinė varančioji istorinio proceso jėga – visuomenių psichodinamika ir jos pagrindą sudarantis statistinis gyventojų pasiskirstymas pagal vieną arba kitą psichotipų nomenklatūrą – nėra nagrinėjama mokslininkų-istorikų kūriniuose. O meniniai kūriniai ir įvykių dalyvių bei amžininkų prisiminimai[4] suteikia vienokį ar kitokį daugiau ar mažiau adekvatų supratimą apie epochos dvasią – apie psichologiją, apie charakterius žmonių, gyvenusių toje epochoje ir tvėrusių istoriją kaip sąmoningai-tikslingai, taip ir nesąmoningai, tai yra nesusimąstydami apie savo veiksmų ir neveikimo pasekmes. Kitas klausimas, kiek tiksliai prisiminimų ir meninių kūrinių autoriai patys sugebėjo persismelkti laikmečio dvasia ir perteikti tą dvasią savo kūrinių skaitytojams ir žiūrovams.
Būtent todėl, kad meniniai kūriniai istorinėmis temomis ir amžininkų bei įvykių dalyvių prisiminimai suteikia įsivaizdavimą apie psichologiją – apie epochos dvasią ir atitinkamai, apie visuomenės psichodinamiką – jie yra paklausūs, nors vienais ar kitais faktologijos aspektais gali būti istoriškai netikslūs (tačiau ta pati bėda dėl įvairių priežasčių kamuoja ir daugelį mokslininkų istorikų kūrinių). Todėl daugelis istorijos klausimų, nesuprantamų iš istorikų kūrinių, ignoruojančių socialinės psichologijos problematiką ir istorinio proceso tėkmę veikiant visuomenių psichodinamikai, tampa suprantami iš meninių kūrinių ir prisiminimų.
Todėl klausimas apie tai, kaip vertinti „alternatyviosios istorijos“ subkultūrą, mūsų dienomis politiškai aktyvus. Jeigu niekaip nevertinti, tuomet galima tapti „alternatyviosios istorijos“ pagrindu sukeltos politiškai aktyvios psichozės auka, kaip tai įvyko Ukrainoje: išgalvota „didžiųjų ukrų“ tautos istorija, įtvirtinta Ukrainos gyventojų potarybinių kartų psichikoje kaip tikroji praeitis[5], iššaukė visiškai realią socialinę katastrofą, kuri tęsis tol, kol „svidomizmo“ psichodinamika neišeikvos savo energijos potencialo... Ir tik po to, tai kas liks iš Ukrainos, susidurs su klausimais: kaip tai galėjo įvykti? kokią ateitį kurti ir kaip?
Tačiau Ukrainos tragedija – tai ne „alternatyviosios istorijos“ tinklapių lankytojų intelektualinis onanizmas, o rezultatas politinės technologijos, kaip išnaudoti socialinę psichozę, išaugintą polit-technologų pastangomis ant gyventojų nepasitenkinimo dabartimi bei istorine praeitimi pagrindo. Šių politinių technologijų esmę sudaro psichologams gerai žinomas išstūmimo mechanizmas: duotuoju atveju iš psichikos išstumiama reali istorinė praeitis, kuri pakeičiama pagrindo neturinčiomis „istorikų-alternatyvistų“ fantazijomis.
2. Tikroji istorinė praeitis, istorinis mokslas ir pastarojo istorijos koncepcijos, „alternatyvioji istorija“: ryšys su ateitimi
Apskritai, apgailestauti dėl pralaimėjimų ir socialinių katastrofų, įvykusių praeityje, bei fantazuoti kaip jų galima būtų buvę išvengti – yra natūralu istorija besidomintiems vaikams paauglystės amžiuje. Tačiau suaugusieji turi būti laisvi nuo tokio pobūdžio fantazijų, kadangi turi suprasti, kad priklausomybė nuo jų yra pavojinga didesnėmis – „ilgai grojančiomis“ nelaimėmis. Ir tam, kad būti laisviems nuo „istorikų alternatyvistų“ poveikio mūsų ateičiai, būtina suprasti, kaip iš tikrųjų vykusi istorija siejasi su skirtingais įsivaizdavimais apie ją.
Iš tikrųjų vykusi istorija visa pilnatve ir detalumu – tai visų be išimties kada nors Žemėje gyvenusių žmonių biografijų, su visomis jų detalėmis, visuma.
Atitinkamai yra neišvengiami istorijos suvokimo skirtumai, religinio ir ateistinio pasaulio supratimo pagrindu.
[Atitinkamai, prie bet kurio pasaulio supratimo būdo, istorinės praeities koncepcijos, pagimdytos istorijos mokslo, visuomet yra vienoks arba kitoks įvykių išrinkimas iš tikrosios istorijos visu jos pilnumu ir detalumu. Šiam išrinkimui būdingas tam tikras kiekis klaidų ir sąmoningo falsifikato, kaip pačių faktų, imamų atitinkamos istorinės praeities koncepcijos pagrindimui, patikimumo aspektu, [6] , taip ir priežasties-pasekmės sąryšio nustatymo aspektu. ]