Kadangi istorijos varančioji jėga yra kultūriškai savitų visuomenių psichodinamika, o jos algoritmika ir tarpusavio santykis su Viešpaties Visaesybe sąlygojami žmonių dorovingumo, tai istorinė praeitis tikrai galėjo būti kitokia, jeigu praeityje būtų buvusi kitokia dorovė ir kitokie statistiniai gyventojų pasiskirstymai pagal psichotipų nomenklatūrą.
Atitinkamai, vienas ar kitas „sąlyginis istorijos linksnis“ galėjo realizuotis (t.y. būtų realizavęsi kitos objektyviai įmanomos istorinio proceso tėkmės galimybės), jeigu praėjusių kartų žmonės būtų galvoję apie Dievo Užmanymo tikslus ir apie atitikimą savo papročių, ketinimų ir etikos šiems tikslams, bei panaudotų valios pastangas tam, kad likviduoti neatitikimą su: „Nuo šio laiko Dievo Karalystė tegyvuoja ir kiekvienas savo pastangomis į ją įeina“ (Pagal Luką, 16:16); „Dievas nekeičia to kas vyksta su žmonėmis, kol žmonės patys nepakeičia savo sumanymų“ (Koranas, 13:11); „Istorinių reiškinių dėsningumas atvirkščiai proporcingas jų dvasingumui“[7] (V.O. Kliučevskis).
„Alternatyviosios istorijos“ subkultūros platintojai nesupranta šito paprasto istorinio-politinio dėsningumo. Pavyzdžiui, tam kad Rusija nugalėtų rusų-japonų kare, kaip minimum 50 metų iki jo Rusijoje turėjo įsiviešpatauti kitokia dorovė ir etika – labiau artimi teisingumui, negu tie, kurie susiklostė realiai istorinėje praeityje cholopų-ponų kulto baudžiavinės etikos epochoje. Tokiu atveju Rusijos imperijos visuomenės psichodinamika pagimdytų kitokią politiką, kitokias pagal savo organizavimą ir techninį aprūpinimą karines pajėgas, ir užpuolus Japonijai, esant tiems papročiams ir etikai, kurie buvo būdingi Japonijos imperijai toje epochoje, Japonija būtų buvusi sutriuškinta; arba karas išvis nebūtų įvykęs.
Tačiau „alternatyviosios istorijos“ šalininkai[8]ignoruodami šį dėsningumą perkelia savo demonizmą, apginkluotą mūsų epochos patikrintomis žiniomis bei iliuzijomis, į praėjusių epochų įvykių kontekstą ir nugali mūšiuose bei karuose, kurie istorinėje realybėje negalėjo baigti kitaip nei tai įvyko, dėl objektyvios psichodinamikos, sukurtos praėjusių kartų dar iki įvykių pradžios, ir dėl Dievo nenusišalinimo nuo to, kas ir kaip vyksta Žemėje. Kol jie užsiima tokiu intelektualiniu onanizmu, kažkas kitas formuoja visuomenės psichodinamiką (jos algoritmiką ir informacinę įkrovą) ir tuo pačiu programuoja ateitį. O intelektualinio onanizmo mėgėjai, besimėgaujantys įvairiomis „alternatyvios istorijos“ subkultūros formomis, turi visus šansus tapti šios psichodinamikos aukomis, kaip tai įvyko Ukrainoje, jeigu nesusivoks ir nenukreips savo pastangų pažinti priežasčių-pasekmių ryšius (tame tarpe ir nesocialinių – religinių ir noosferinių – dorovinių-etinių), kurie įvyko realioje istorinėje praeityje.
Vidinis TSRS Prediktorius
2015 m. liepos 26 – 29
Į lietuvių kalbą išvertė Laurynas Ragelskis
2017 m. vasaris
[1] Šią misiją sau pasiskyrė mūsų dienų banderovcų pasekėjai. Rusijoje šią „alternatyviosios istorijos“ versiją bandė stumti dar persitvarkymo metais, tačiau ji nesulaukė visuomenėje bent kiek polittechnologiškai reikšmingo palaikymo.
[2] Realioje istorijoje Jutlando mūšis įvyko 1916 metų gegužės 31 – birželio 1 dienomis. Anglams turint dvigubą jėgos persvarą, vokiečiai sugebėjo paskandinti beveik dvigubai daugiau negu paskandino anglai, todėl vokiečiai mūšio nugalėtojais laiko save. Tačiau vokiečiai nesugebėjo sutriuškinti Grand-flyto ir įsiviešpatauti jūroje, dėl ko anglai šių kautynių nugalėtojais irgi laiko save.
[3] Žr. TSRS VP analitinius užrašus „CŽV operacija „Baltasis eržilas“ – antroji holivudinio filmo „Raudonojo Spalio medžioklė“ serija?“ (2013 m.).
[4] Pavyzdžiui, prisiminimai apie rusų-japonų karą: V.V. Veresajevas „Japonijos kare“ (В.В.Вересаев «На японской войне»). V.I. Semionovas „Atlygis“ (В.И.Семёнов «Расплата»).
Tarybinės epochos memuarai pralaimi ankstesnių epochų memuarams, kadangi praėjo tiesioginę ir netiesioginę cenzūrą, nutaikytą paslėpti nemalonius reiškinius ir faktus, įvykusius praeityje.
[5] Tik vienas pavyzdys: istoriškai patvirtinta, kad rusų kalboje „miestas“ – tai „gorod“; ukrainiečių kalboje „miestas“ – tai „misto“. Ukrainos teritorijoje yra Užgorodas, Mirgorodas, Novomirgorodas, Volynės Novogrodas, tačiau nėra nei Už-misto, nei Mir-misto, nei Novomir-misto, nei Volynės Novomir-misto, nei jokių kitų struktūriškai analogiškų pavadinimų. Ir tai ne rezultatas imperinės priverstinės „didžiųjų ukrų“ rusifikacijos politikos rezultatas, o realūs, istoriškai Ukrainos paveldėti miestų pavadinimai, suteikti jiems praeityje jų gyventojų kalba – to laikmečio rusų kalba, o ne kažkokia „senovės ukrainiečių“, nuo kurios, atseit vėliau atsipumpuravo rusų kalba. Tai yra, Ukrainos toponimika užfiksavo kelis šimtmečius vykusios gyventojų derusifikacijos pėdsakus.
[6] Klausimas apie istorinės praeities koncepcijos įgalumą Visuomenės saugumo koncepcijos medžiagoje nagrinėjami darbuose „Negyvasis vanduo“, „Apreiškimas ne algebra..“, „Sociologijos pagrindai“.
[7] T.y. tapačiomis sąlygomis (aplinkybėmis) istorinės tėkmės siužetų atsikartojimas sąlygojamas nepasikeitusio visuomenės dvasingumo (psichodinamikos algoritmikos).
[8] „Alternatyvioji istorija“ istorinio mokslo metodologijos ir istorijos (kaip žinių apie praeitį) apvalymo nuo klaidų ir sąmoningo melo prasme – tai visiškai kita visuomeninės veiklos kryptis ir kita tema.