– Ak, tikrai?
Nereikėjo daugiau, kad jį įtikinčiau.
– Ar padarysi desertą? Iš bananų?
– Padarysiu, Abeli.
– Renkamės devintą valandą?
– Kaip visada.
Paskui paskambinau Joanui, kuris irgi priešinosi. Galbūt ateis, galbūt ne. Kaip tik galvojo palikti klubą. Kalėdų susitikimas jam parodė, kad metas sustoti. „Kitaip neišvengiamai kada nors trenksiu Paului.“ Per dvidešimt vienus metus Joanas nedalyvavo klubo susitikimuose tuomet, kai pradingo, kad paspruktų nuo žmonių, kurių pinigus buvo praradęs ir kurie troško jį užmušti, taip tik parodydami, pasak Samuelio, šokiruojantį kapitalizmo dvasios nesupratimą. Samuelis mokė kreditorius, užuot Joaną nužudžius, laužyti įvairius jo kaulus, išskyrus tuos, kurie leistų atgauti pinigus. Net pasiūlė sąrašą Joano kaulų, kurių nereikėjo, kad pelnytų pinigus ir visiems sumokėtų. Tuo pat metu Samuelis buvo ir didysis Joano gelbėtojas, net slėpė jį nuo įniršusių kreditorių savo namuose. Periodiškai atnešdavo mums naujienų apie priglaustąjį. „Jis puikios nuotaikos. Man nepavyksta įtikinti jį nusižudyti.“ Ir pabaigdavo viena savo neaiškių citatų: „Vienas didžiausių žmonijos apsigavimų – sąžinės priekaištai.“
– Pabandykime dar kartą, Joanai, – primygtinai prašiau. – Pagaliau juk buvome kartu dvidešimt vienus metus.
– Nežinau…
Kurį laiką glaudęsis Samuelio namuose Joanas pasiekė susitarimą su kreditoriais, bet nepasitaisė. Melavo nuo vaikystės ir savo įgimtą talentą naudojo, kad ištrauktų iš žmonių pinigus ir paskui aiškintų, jog jie pradingo. Tada buvo tik pirmas iš daugelio sunkių periodų, kurie pribaigė jo santuoką ir gerą vardą, bet ne puikią nuotaiką ir gebėjimą pasakoti anekdotus. Kai Joanas ėmė pasakoti dar vieną anekdotą per mūsų Kalėdų susitikimą, Paulas sušuko: „Ne!“, apkaltino jį esant tobulą brazilų elito paveikslą, kuris pereina visas griūtis, įskaitant ir savo, mojuodamas savo nenuoseklumu kaip leidimu, kaip išankstine indulgencija, ir sakė, kad dar vienas jo anekdotas dabar būtų neatleistinas. Jei jau nesistengia atgailauti, bent tegu nepasakoja anekdotų. Į tai Joanas atsakė, kad jis bent nėra komunistas, kuris baigė laižydamas Pedro, mūsų didžiojo pramonininko, batus ir gindamas jo įmonę nuo streikuotojų su tokiu pat įkarščiu, su kokiu deputatystės laikais puolė kapitalą. Abelis bandė juos nuraminti ir išgirdo Paulo pasakymą, jis neištvėrė šventeiviško tono to, kuris, kaip žinia, buvo vienas iš gudriausių ir begėdiškiausių valstijos advokatų, be to, dar pedofilas, ir diskusija baigėsi, kai Žizela ėmė vaikytis Paulą norėdama patrinti jam nosį savo asmens tapatybės kortele, siekdama įrodyti, jog aštuoniolika jau turi. Galiausiai Samuelis pacitavo frazę lotyniškai: Si recte calculum ponas, ubique naufragium est, matydamas, kad kiti agresyviai sužiuro nekantraudami dėl jo prakeiktos erudicijos, ją išvertė. „Jei teisingai skaičiuoji, laivo sudužimas yra visur. Petronijaus „Satyrikonas.“ Po ilgos tylos Paulas tarė: „Eik tu išsikrušti, Samueli“. O Samuelis pakėlė savo taurę ir palinkėjo: „Tau irgi laimingų Kalėdų, Paulai.“ Susitikimas baigėsi naujosios Paulo žmonos ir jaunosios Žizelos barniu.
– Devintą valandą, Joanai.
– Matysim.
Po bjaurios Kalėdų vakarienės buvome aš, Paulas, jo žmona ir Tjagas, namų šeimininkas. Visiškai girti aptarėme nenusisekusį vakarą. Paulas suspaudė man veidą tarp rankų ir pasakė:
– Ką aš padariau su savo gyvenimu, Skretena? Ką aš padariau su savo gyvenimu?
Man sunkiai sekėsi žiūrėti atmerktomis akimis. Paulo žmona miegojo ant sofos. Tjagas šoko prispaudęs prie krūtinės konjako butelį. Tjagas, Šokoladinis vaikis. Vienintelis iš grupės buvęs beveik toks pat storas kaip ir aš.
– Aš šūdas! – šaukė Paulas, nepaleisdamas mano veido.
– Šūdas esu aš! – sušuko Tjagas. – Ar žinote, kas aš?
– Šūdas esu aš! – nenusileido Paulas.
– Ar žinote, kas aš? Nevykėlis. Visiškai susimovęs.
– Šūdas esu aš!
– Aš – susimovęs šūdas. Aš didesnis šūdas už tave.
Paulas paleido mano veidą ir stvėrė Tjago galvą.
– Aš didesnis šūdas už jus visus!
– Kodėl?
– Buvau geresnis už jus visus. Buvau geriausias iš visų! Kad jūs pavirstumėt šūdu, nedaug reikėjo. O man teko tiek kristi. Tai aš didžiausias šūdas.
Tjagas atėjo suspausti man veido ir paklausti mano nuomonės, pirma nusviedęs šalin konjako butelį.
– Danieli, kas didžiausias šūdas?
Bet aš neįstengiau objektyviai spręsti. Visi buvome šūdai. Prieš kelerius metus sklido gandas, kad Paulas saugumui įdavė savo senus besislapstančius draugus. Niekad nesistengėme sužinoti, ar tai tiesa. Troškinio klubas savus gina.
Mano nuostabai į pirmą naujojo sezono vakarienę atėjo visi. Lucidijus manęs paprašė kiekvieno adreso ir visiems išsiuntinėjo meniu, labai skoningai sudarytą kompiuteriu, netgi papuoštą senoviška vinjete, o apačioje – sakinys, kad vakarienė skiriama tik vyrams. Po Ramo mirties nieko nepadarėme taip rafinuotai. Dvi savaites Lucidijus ateidavo ir išeidavo iš mano buto, visada mandagus ir elegantiškas, viską ruošė didžiajam vakarui, rūpindamasis kiekviena smulkmena su maniako pasišventimu, bet įžvalgaus, metodiško maniako. Laimė, nė vienas jo apsilankymų nesutapo su Livijos inspektavimais. Gerai pagalvojus, iki šiol Livija niekada nematė Lucidijaus. Vakarienės dieną jis atėjo septintą ryto ir visą dieną praleido virtuvėje. Paklusdamas jo nurodymui, aš įėjau tik kartą – paruošti bananų deserto. Tada pamačiau, kad jis gamina susijuosęs didele prijuoste, beveik siekiančia grindis, ir su profesiniu galvos dangalu. Bet su kaklaraiščiu.
Pirmas atvyko Andrė, įstojęs į klubą vietoj Ramo. Jis turėjo farmacinę laboratoriją, po finansinių Joano bėdų ir Pedro pramonės bankroto iš visų mūsų, ko gero, buvo turtingiausias. Per dvejus dalyvavimo klube metus jam nepavyko visai įsitraukti į grupę, jį šiek tiek gąsdino Paulo žodingumas, Samuelio agresyvumas ir mūsų didėjantis polinkis į chaosą. Grupei jį pasiūlė Saulius, užsiėmęs viešaisiais jo įstaigos ryšiais, ir jis dukart priėmė mus vakarieniauti savo viloje, abu kartus patiekė paella, savo firminį patiekalą. Jis subtilus, drovus žmogus, vyresnis už mus. Jo žmonos veido oda buvo įtempta nuo daugybės plastinių operacijų, o per Kalėdų vakarienę Tjago namuose ji piktai reagavo į Samuelio pastabą apie jos vyrą. Andrė teko paaiškinti, kad „paleistuvis“ šiuo atveju – meilus žodelis. Jis buvo paleistuvis gerąja prasme. Vargšas Andrė įstojo į grupę tikėdamasis rasti malonią kultūringų žmonių draugiją, le creme de le creme7, kaip sakė jo žmona su mumis susipažinusi, supainiodama artikelį, pateko į nesibaigiančią pagiežingųjų puotą, kurią neramiai stebėjo Saulius, susirūpinęs, ar mūsų šėlionės neatsilieps jo darbo reikalams. Nežinau, kodėl Andrė nepaliko grupės. Net valgis neatpirko jo akivaizdaus varžymosi tarp mūsų, nes didėjant tarpusavio nesupratimui vakarienės pamažu vis blogėjo. Bet, pasak Sauliaus, kokio kritiško proto galima tikėtis iš to, kurio kulinarinė gairė yra paella?
– Man patiko spausdintas meniu, – pasakė Andrė.
Neilgai trukus atėjo Samuelis, mojuodamas meniu.
– Kieno ši nešvankybė? Atrodo, lyg ją būtų padaręs Ramas.
Joanas ir Paulas atsitiktinai atėjo tuo pat metu. Akivaizdu, lifte jiedu nesikalbėjo. Joanas liko svetainėje, o Paulas nuėjo į kabinetą. Jis su niekuo nenorėjo bendrauti. Tjagas atėjo taip pat paniuręs ir išsidrėbė ant vienos iš sofų. Saulius ir Markas kaip visad pasirodė kartu, Saulius perspėjo: galbūt turės išeiti anksčiau. Įžengęs Abelis pirmiausia paklausė, ar atėjo Paulas, nes buvo linkęs laikytis nuo jo atokiai. Sakė atėjęs tik dėl manęs, tačiau rimtai svarsto palikti grupę. Paskutinis pasirodė Pedras, nors jo losjono kvapas mus pasiekė gerokai anksčiau. Jis gyveno su motina, ir rimtai įtarinėjome, kad dona Nina dar kasdien jį maudė. Kai įėjo Pedras, kai kurie kabinete tylomis žiūrėjo televizorių, o kiti sėdinėjo ant baltų svetainės sofų, liūdni ir tylūs, tarsi susitaikę, kad niekas jų neišveda šokti. Jei man reikėtų pasirinkti paveikslą, apibendrinantį melancholišką Troškinio klubo galą, būtų kaip tik toks. Kalbėjomės tik Andrė ir aš, jis iš nervingumo, o aš iš mandagumo ir neįveikiamo polinkio. Atvykus Pedrui, visus pakviečiau į svetainę ir nuėjau šampano. Virtuvėje Lucidijus parodė didelį sumuštinukų padėklą, kurį buvo paruošęs, ir liepė man ateiti patiekus šampaną. Svetainėje kaip įprastai sakėme tostus, šįkart sukaustytai. Pirmiausia „už alkį“. Paskui „už Ramą“. Samuelis pasiūlė trečiąjį – „už mūsų žmogišką šilumą“; jį palaikė tik Andrė, palaikė tol, kol suvokė – tai ironija. Nuėjau atnešti sumuštinukų padėklo ir pasiūliau kiekvienam. Paulas paklausė, kas ruošia valgį; iš virtuvės sklindantys kvapai daug žadėjo. Pradėjau sakyti, kad tai siurprizas, bet nutilau, nes pamačiau Joano veidą. Jis ką tik prarijo Lucidijaus sumuštinuką.