Выбрать главу

Bet Zoltano tarp jų nebuvo. Jis jau buvo perėjęs į kitą pusę: atsisuko į šešiolikinį ir septyniolikinį vaikinukus, su kuriais drauge kariavo, ir nušovė spoksančius į jį be amo, ir kaip tik per petį pamatė artėjančius rusus. Jam dingtelėjo, kad berniukų akyse pagavo paskutinį pavydo blykstelėjimą, apmaudą, kad pirmiems tai nešovė į galvą, o paskui visa ten buvusi šviesa užgeso amžiams, ir Zoltanas atsisuko, jausdamas, kad kažkas temsta ir jo viduje, balsas ima lūžinėti, tampa minkštas ir nelankstus kaip radijo tyla. „Mirtis fašistams“, – riktelėjo jis, ir jam buvo atlyginta raudono kaspino galu – rusai užrišo šį jam ant rankos, ant galvos užmaukšlino kepurę ir pasiuntė atgal į mūšį.

Kaip tik sovietų „karo didvyrio“ apdovanojimas, įteiktas Zoltanui 1945 metų pabaigoje, galiausiai atvedė jį į Tiboro Kalmano vilą – į tą vietą, kurioje tarytum buvo susitelkusios visos jo nelaimės ir jo atpirkimas, kur jam galėtų atleisti tą kaltę, kad išgyveno apgultį vietoj kito, vertesnio žmogaus, – tiesiog bet kurio išlikti verto žmogaus, kaip antai toji mergina be kojų laikinoje ligoninėje, nes jis padarė tai, ko ji tą dieną prašė, – pasirausęs tarp koridoriuje suverstų sužeistų, mirštančių ar mirusių kareivių, atrado revolverį, viena ranka ją apglėbęs, kita prispaudė vamzdį jai prie smilkinio. O, jeigu tik būtų atvykęs į vilą laiku, atsiduso jis. O, jeigu būtų pasirinkęs kitą kelią – mirtį. Dabar jau žinojo – mirtis geriau už tai, ką padarė, kad išsigelbėtų, bet jau per vėlu, išdavystė tapo Zoltano pašaukimu, ir moteris, sutikta vilos tarpduryje tą dieną, tai pajuto, žvelgdama pavargusiu žvilgsniu žmogaus, pergyvenusio savo susidomėjimą gyvenimu, negalinčio suvokti, kodėl ją toliau kursto anie, atkakliai gyvenantys. Ji prisistatė kaip Tiboro marti Karola, Zoltanas ir jo uniforma sukėlė jai ypatingą nepasitikėjimą, ir ji atsakė tik tiek, kiek jos klausė, nė žodžio daugiau, tobulai monotonišku balsu be menkiausio atspalvio, kurio būtų galėjęs įsikibti, jeigu būtų siekęs ko nors kito nei atleidimas.

– Mielai jums padėčiau, – tarė ji. – Bet Tiboras miręs.

Zoltanas stovėjo ten su savo kariniais apdovanojimais nesuvokdamas, ko atėjo, juk karas baigėsi, o su juo nebeliko nė priežasties ieškoti Tiboro.

– Jis miręs, – pakartojo Karola. – Jau buvo miręs, kai sugrįžome čia iš Budapešto.

Ji parodė stoge viršum valgomojo bombos išmuštą skylę, pridengtą negrabiai susiūtais brezento gabalais. Apie tą įvykį moteris pasakojo taip abejingai, kad buvo aišku, jog ji tebėra ištikta šoko: kai rusų sviedinys nukrito ant vilos, Tiboras neteko abiejų rankų. Jis iškėlė rankas, bandydamas apsaugoti žmoną Ildiko nuo smengančių lubų, ir nuostabus Murano stiklo šviestuvas nurėžė jam abi rankas per riešus – bet tada Tiborui tai jau buvo beveik nesvarbu, jie abu su Ildiko jau buvo mirę, prispausti gipso, plytų ir keleto tonų antikvarinių baldų, kuriuos laikė palėpėje virš svetainės. Karola akimirksnį stabtelėjo, lyg laukdama Zoltano atsakymo, o jam neatsiliepus tarė:

– Bet jums, – jis pastebėjo, kiek jai kainuoja numaldyti pašaipą, permetus akimis medalius ant jo krūtinės, – regis, visai neprastai klojasi.

Jos žodžiuose būta dar kažko, ne vien paniekos, girdėjai, kad ji tylomis pripažįsta, ko jis atėjęs, bet sykiu atmeta paaiškinimus, kuriuos taip troško pateikti.

– Vanajaus kariai sovietams siuntė radijo pranešimus, – sušnibždėjo jis ir iškart pasigailėjo, tarsi ir dabar, bandydamas pasitaisyti, ieškotų sau naudos. – Jie neėmė karo belaisvių. Turėjau jiems parodyti, kad manim galima pasitikėti, – pasakė jis. – Man buvo tik aštuoniolika.

– Kam man tai pasakojate? – paklausė ji, ir jis pastebėjo, kad net su juo kalbėdama, moteris žiūri kitur: į sodą, skrendančius paukščius, į pasvirusią tvorą – niekur negalėdama ilgiau nulaikyti žvilgsnio.

– Aš nušoviau du paauglius, – pranešė jis. – Turėjau parodyti, kad perėjau į jų pusę…

– Nesuprantu, apie ką jūs kalbate.

– Supranti! – suriko jis. – Aš turėjau čia ateiti. Tiboras manęs laukė, laukė tokių vaikinų. Bet aš negalėjau prasibrauti anapus rusų linijų.

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Mes irgi negalėjome. Įstrigome Budapešte. Ten kentėjo daugybė žmonių.

– Tarnavau Vanajaus batalione. Tai įvyko per prasilaužimą. Išvydęs ateinančius rusus, nužudžiau du vaikinus, su kuriais kovojau, – jis drebėjo. Jau nebekontroliavo, ką sakąs.

– Tada mano namuose jūs nepageidaujamas, – pasakė Karola, ir pirmą kartą po to, kai atvėrė duris, Zoltanas pajuto jos žvilgsnį, atkreiptą į save, ir suvokė: ji nusuka akis ne dėl to, kad visiškai juo nesidomėtų, bet jos akys buvo per daug mačiusios, sugėrusios per daug vaizdų, reginių, kurių neįstengė išturėti, ir iš baimės perduoti juos kitiems ji kreipia žvilgsnį į šalį. Tada susigėdo, kad nepajėgia elgtis kaip ji, užspausti viską savy arba išleisti žvilgsnį ten, kur jis nepadarys žalos – į paukščius, laukus, į dangų.

– Tada jūs nevertas čia įeiti, – sušnypštė ji ir užtrenkė duris jam prieš pat nosį.

Taigi Zoltanas ėmėsi persekioti Tiboro Kalmano šeimą, išnaudodamas tam kiekvieną partinės padėties teikiamą galimybę: rašydamas melagingus skundus, trukdydamas gauti prasmingesnį darbą, kraudamas rietuves bylų apie Karolą, jos vyrą Boldižarą, jų vaikus Ištvaną, Adelę, Aniko, Jenę, Laslą, kaltindamas dalyvavimu mišiose, politine parama Smulkiųjų savininkų partijai per 1945-ųjų rinkimus, atvira kritika sovietinių okupantų, kurie kontroliavo policiją, fabrikus, transporto sistemą – viską. Bet tuo metu buvo tiek daug tokių žmonių, kad sovietai nespėjo jų greitai išnaikinti. Ir tik pamatęs, kas vyksta su pasipriešinimo dalyviais, senais profsąjungų lyderiais, su tais, kurie buvo aktyvūs komunistai ir iki ateinant Raudonajai armijai, tais, kurie tiesė jai kelią, tikėdamiesi, kad juo ateis marksizmas, tik tada, kai visi jie buvo areštuoti, nuteisti parodomuosiuose teismuose ir nužudyti, Zoltanas suprato, kad visų pavojingiausias, didesnis net už tarnavimą naciams, nusikaltimas buvo aktyvi kova prieš Hitlerį komunizmo labui. Tie vyrai ir moterys išdrįso priešintis valstybei, jiems pakako drąsos mąstyti savo galva, net rizikuojant gyvybe, ir kaip tik dėl to, būtent dėl šito sovietai jų atsikratė. Tokių piliečių Kremlius pageidavo nė kiek ne labiau nei Hitleris. Pačių lojaliausių išravėjimas turėjo pridėtinę vertę – visi pasijuto vienodai nesaugūs, nes jei nieko nereiškia ištikimybė, jeigu atsikratoma bet ko, kas pakliuvo, tąsyk tavo išlikimas niekaip nepriklauso nuo tavęs, tik nuo malonės, suteikiamos valstybės, neperprantamos kaip viduramžių Dievo palankumas.

Vieną po kito Zoltanas krovė pranešimus sovietų vadovaujamai Jungtinei kontrolės komisijai apie Tiboro Kalmano ir jo šeimos veiklą karo metu: kaip jie priglobdavo politinius pabėgėlius iš Vokietijos, kaip padėdavo jauniems vyrams pasprukti, kad neužverbuotų jų niekinama vyriausybė, kaip visiems jiems parengdavo falsifikuotus dokumentus. Jis pavadino juos nepaklususiais dėl „moralinių įsitikinimų“ asmenimis – ir būtent tai išskyrė Kalmanus iš bendros okupacija besiskundžiančių piliečių srovės. Policijos vizitai, turto konfiskavimas, areštai ir trumpi įkalinimai – tik užuominos, būsimų nuosprendžių preliudija sužlugdė šeimą, ir tada Zoltanui pavyko suduoti paskutinį smūgį – iškeldinti juos iš vilos, ir ten jų vietoje apsigyveno jis – karo herojus, apdovanotas veteranas, ištikimas Partijos narys.

полную версию книги