Visose Gerbės knygose veikia tas pats herojų trejetas – šešiametis berniukas vardu Fricas, panašaus amžiaus mergaitė Suzana ir mielas dvaro juokdarys, kuris viskuo visai kaip keturmetis, bet nelogiškos jo smegenėlės puikiai išnarplioja sapnų pasaulį, taigi jis protingiausias iš visų. Pirmosiose knygose pasakojama apie Fricą ir Suzaną: vakare užmigę vaikai kas naktį pakliūva į tą patį sapną. Juokdario padedami, jie bando pasprukti ir patiria visokiausių nuotykių. Vėliau parašytose knygose atsiskleidžia ir tikrasis vaikų gyvenimas – varganas skurdas, Frico kasdienybė be mamos su niauriu tėvu, Suzanos liga (tai, kas jau dvidešimto amžiaus pradžioje buvo pavadinta „neurastenija“), žiaurumas mokykloje, – ir Fricas su Suzana nusprendžia, kad nebenori pabusti, nori likti sapne. Vaikus apima baimė, kad jų sapnus nuo tikrovės teskiria vos plonas popierėlis ir jam suplyšus jie neberas kelio pas juokdarį, į bekraščius miego žemynus. Naujausia knyga baigėsi tuo, kad vaikai dviese aptiko keistą laiko mašiną, ir ji padės jiems sapne pasilikti amžinai, jeigu tik jie sugebės ja pasinaudoti.
Tai vienuolikta serijos knyga. Ją išleido pernai, mums jau grįžus į Kičenerį. Pamenu, kaip mudu su Bendžaminu snieguotą sausio dieną sėdėjome „Words Worth Books“ knygyne, vartėm paveikslėlius ir skaitėme pasakojimą, ir kaip mums artėjant prie pabaigos Bendžaminas delsė verst paskutinį puslapį, kaip, pirštu apvedęs laiko mašinos atvaizdą, galiausiai tarė:
– Kai jis mums skaitė, buvo visai kitaip.
Pažvelgiau į sūnų, nesuprasdamas, apie ką jis kalba, nes Gerbės balsas man asocijavosi tik su decibelais ir iškvepiamu aitriu tabako kvapu. O Bendžaminas man priminė, kad kai Gerbė skaitydavo vaikams, – kitaip negu tada, kai kalbėdavo su manim, – jo tonas būdavo ramus – sulaikęs kvapą dėdavosi ne ką daugiau numanąs, kaip ši istorija pakryps, neva ir jis, kaip kiekvienas vaikas, nekantrauja sužinoti pabaigą.
– Tu teisus, – atsakiau, prisiminęs tuos vakarus mūsų namuose. – Jis tikrai taip skaitydavo, – taip ir mačiau jį po abiem pažastim pasikišusį ir mėsingomis rankomis apsikabinusį mano vaikus.
Baigęs skaitymus, Gerbė bumbėdavo ir trindavosi akis tarsi iš lovos per anksti ištemptas žmogus, ir tai buvo labai juokinga, nes jis būdavo nepasiekiamas iki pirmos valandos ir aš visada maniau, – kaip vėliau paaiškėjo, klydau, – kad kaip tik rytais jis rašo ir piešia. Tada jis įsikąsdavo cigarą ir klausdavo manęs, ar jau pasirengęs „poniutės taurelei“, – taip jis vadino tuos siaubingus kokteilius, kuriuos paprastai užsakydavo. Manau, kad atkasdavo juos senoviniuose barmenų vadovėliuose, – kaip daugelį vaikų autorių, jį traukė niekieno nemėgstami arba užmiršti marmalai – „Sherry Cobbler“, „Pisco Punch“, Naujojo Orleano „Zazerac“. Barmenai varstydavo jį žvilgsniais kaip gerokai kuoktelėjusį.
Kai susėsdavome bare – bet kuriame, nors dažniausiai lankydavomės nedidelėj užeigėlėj pavadinimu „Lotus“ Ist Vilidže, – galėjo nutikti bet kas. Gerbė buvo nepraustaburnis. Jis tyčia laidydavo liežuvį, kad papiktintų žmones, diduma barų lankytojų pažinojo jį iš matymo. Ne skysčiau nei žodžiais jis darbavosi kumščiais, o kiekvieną smūgį sustiprindavo nemenkas svoris; lėtas kaip dramblys ištvermingai atlaikydavo atakas, tačiau pakako vieno jo mosto, kad paklotų tave ant žemės.
– Tu teisus, – patvirtino jis nedelsdamas. – Niujorkas tikrai apleistas miestas, – dirstelėjo į barmeną. – Esi rašytojas, tad tikriausiai skaitei „Times“, pagavai tą širdį virpinančią potekstę, kur kritikai skundžiasi, neva rašytojams nepavyko tinkamai paminėti tragiško, – mirktelėjo man, – įvykio prieš šešetą metų, – pamojo barmenui, kad tas sutaisytų dar vieną stiklą Filadelfijos „Fish-House Punch“, ir tęsė: – O iš tiesų jiems kelia nerimą, kad šis įvykis neturėjo jų pageidaujamo poveikio. Be keleto mėnesių viešų ašarų ir piktinimosi bei nepaliaujamai kai kurių rašytojų traukiamo priedainio siekiant įrodyti, kad rugsėjo 11-oji buvusi nežmoniškai reikšminga, vienintelis mano pastebimas skirtumas tas, kad žmonės aplinkui apsipirkinėja dar gausiau nei seniau, – pakėlęs balsą, jis dairėsi po salę. – Tai, žinoma, buvo svarbu žuvusiųjų draugams ir giminėms, ir visiems kitiems – bet labai neilgai, šokas privilegijuotiesiems, ypatingos padėties žmonėms, kurie nė nesapnavo, kad tokie dalykai galėtų nutikti jiems, – jis vėl atsigręžė į mane. – Bet išeik į gatvę dabar. Ar matai kokį nors poveikį, ar išties kas nors pastebima? Visa tai jų net nekepštelėjo, tarsi jie būtų nematerialūs, – jis gurkštelėjo gėrimo. – Kartais vienas kitas pabando parašyti ką nors jausmingo, bet jiems niekada nepasiseka, o kritikai vis širsta, kad šie nepadarė to taip, kaip derėtų. Tačiau man galvoj sukasi tik viena mintis: „O Niujorke, gana, jau gana!“ – jis nuleido balsą iki šnabždesio. – Nė vienas iš jų nepajėgia susitaikyt su tuo, kad tai visiškai nereikšminga. Žmonės žuvo dėl karo veiksmų. O! Kaip nepaprasta! – jis taip suriko, kad pašokau nuo kėdės. – Kaip siaubinga, – dėjosi braukiąs ašaras, – o, sakykit, kaip nueiti į „Louis Vuitton“ parduotuvę? – Gerbė prunkštė, per petį dairėsi į barmeną. – Visa tai perėjo per juos kiaurai, tarsi jie būtų vaiduokliai, – baigė jis. – Kaip ir turėjo būti, – jis linktelėjo. – Kaip ir turėjo būti.
Murmėdamas Gerbė muistėsi ant kėdės, ir man dingtelėjo, kad aš kažką pastebėjau – lyg įtrūkimą tvirtai sumūrytame fasade.
– Žinai, Vengrijoje išgyvenau tūkstančius kartų baisesnių dalykų – karą, apsiaustį, – kaip daugelis žmonių. Tai nebuvo viena diena – tai buvo šešeri metai, ir, patikėk, nepatyrėme jokio dvasinio atgimimo! – ore sumosavo rankomis. – Visa tai įvyko. Buvo sunku. O paskui? Na, įvyks ir vėl. O ligi tol – pamirštame. Grįžtame prie pramogų ir užmačių, prie savo manijų ir taip gyvename toliau. Ir viskas, – pareiškė jis, – tai viskas, ką galim pasakyti.
Girtas Gerbė pakilo nuo kėdės, išeidamas nusilenkė nuolatiniams baro lankytojams, o šie nežinojo, ar jam ploti, ar sudraskyti į skutus.
Gerbė įgijo skandalisto reputaciją net vaikų literatūros pasaulyje, o to pasiekti nėra taip lengva. Kai Gerbė skaitydavo, neretai išvysdavai laukiant šimto žmonių ar didesnį pulką – ne įprastą mamų ir tėčių, vaikų ir mokytojų būrį, bet publiką, kokios tikrai nesitikėtum čia išvysti: Bruklino hipsterių, verslininkų mėlynais kostiumais, specializuotų knygynų atstovų su rietuvėmis pirmosios laidos knygų – jas Gerbė pasirašydavo, o šie parduodavo išpūstomis kainomis (pasirašydavo jis tik tada, kai anie į jo ištiestą delną įdėdavo pluoštą banknotų), – ir net perkarusių blondinių su mažyčiais šuneliais, krepšeliuose drebančiais taip, kad, regis, tuojau pat subyrės. Jis buvo visiems apsukęs galvą, daugelis pažinojo jį asmeniškai, o kai jie išsirikiuodavo laukdami autografų, autorius pasistengdavo kiekvienam leptelėti ką nors įsimenamo – prikalbėdavo tokių įžūlybių, kad neabejodavau, jog kas nors prapliups verkti, o jeigu ne, tai puls jį. Bet jie tik juokėsi arba atsigręžę į savo draugus tardavo: „Matai, ar nesakiau?“ Gerbė beveik nepastebimai linktelėdavo, brūkštelėdavo plunksnakočiu ir paduodavo knygą atgal. Kai žiūrėjau į laukiančiųjų eilę, man atrodė, kad jie myli jį, ir tik vėliau, vakarui baigiantis, suvokiau, kad nemačiau nė vieno, kuris būtų atsivertęs knygą ar nugirdęs bent žodį apie tai, kas parašyta, ir supratau, ką visa tai reiškia. Jie žavėjosi Gerbės išvaizda ir būdu. Tai dėl jo jie ateidavo. Šie autografų vakarai buvo tarp tų Niujorko renginių, kur eidavai įrodyti, koks tu šaunus. Deja, nujaučiau, kad Gerbė ne tik tai žino, bet ir kursto, tarsi repetuodamas šiuos kandžius komentarus ir pastabas – lyg kokią įprastinę komediją – būtų praleidęs ne mažiau laiko nei rašydamas. Tai irgi buvo proceso dalis.