Jis sėdėjo ant, regėjosi, absurdiškai mažos kėdutės, visu svoriu užgulęs tas plonytes chromo kojytes, lietpaltis klostėmis krito ant grindų apie kulkšnis.
Moteris lovoje atrodė taip, lyg būtų praleidusi čia visą gyvenimą. Bet dėl kažkokios priežasties – gal dėl to, kad ji čia buvo taip ilgai, toli nuo gyvenimo įtampos, nuo mokesčių, sergančių vaikų, skubėjimo į darbą, – Zela spindėjo, jos veidas buvo lygus, be raukšlių, oda skaisti, plaukai tvarkingai sušukuoti – taip dailiai, kad nebūčiau nustebęs išgirdęs, jog kažkas kiekvieną rytą ateina jos sutvarkyti. Pažvelgiau toliau ir išvydau aną moterį iš nuotraukų, tą, kuri visada būdavo už jos, taip pasenusią, kad nebūčiau jos pažinęs, jei nebūčiau numanęs ją čia būsiant, – asmeninė slaugytoja, kuriai Gerbė moka jau dievažin kiek laiko už Zelos priežiūrą. Man smilktelėjo, kad toji slaugytoja – retėjančiais plaukais, raukšlių išvagotu veidu, sulinkusi – kažkaip savo kūnu moka už Zelos švytėjimą. Užsimerkęs atsirėmiau į sieną ir įsiklausiau, ką juodu kalba. Kalbėjosi vengriškai. Tąsyk pirmą kartą girdėjau Gerbę kalbant šia kalba. Slaugytoja buvo vardu Žuža, o kalbėjo jie apie Zelos būklę, kaip dažnai sanitarai paverčia ją į kitą padėtį, kad nesusiformuotų pragulų, ar Gerbei ko nors reikėtų („ne“, atsakė jis, bet padėkojo Žužai už rūpestį), kaip sekasi su nauja knyga („išeis laiku, kaip visada“, atsklido pavargusio atsakas), o galbūt Žužai kas nors reikalinga („jūs manimi puikiai pasirūpinote“, atsakė senoji moteris). Paskui, po trumpos pauzės, kuomet jie abu, regis, bandė išvengti tos pačios temos, Žuža paklausė Gerbės, ar jis pagalvojęs apie „daktaro Noriso“ pasiūlytą „gydymą“. Jis atsakė taip garsiai, kad išgirdau kiekvieną žodį: „Juk sakiau, aš niekuomet su tuo nesutiksiu. Tai per daug rizikinga.“ Žužos tyla aiškiai bylojo, kaip smarkiai ji jam prieštarauja arba kaip menkai tiki, kad „rizika“ jam kelia didžiausią nerimą.
– Ar jums kuo nors padėti, pone? – slaptomis besiklausantį mane išbaidė slaugytoja.
Atsimerkęs pamačiau ją priešais, ji stovėjo uždėjusi ranką man ant peties, tarsi susirūpinusi, kad tuoj susmuksiu.
– Gal jums negera?
– Oi, – atsiliepiau, – aš tiesiog pavargęs. Šiek tiek apsvaigo galva.
– Ateikite čia.
Ji padarė tai, ko vyliausi, – nuvedė mane nuo Zelos kambario į kitą laukiamąjį ir netrukus grįžo, nešina stikline vandens.
– Aš ieškojau daktaro Noriso, – paaiškinau.
– Šiandien jis nedirba, – atsakė slaugytoja. – Ar buvote užsiregistravęs?
– Na, ne… Aš rašytojas. Žurnalistas. Girdėjau, kad jis eksperimentuoja su nauju gydymo metodu, ir pamaniau, kad būtų įdomu apie tai parašyti.
Ji pažvelgė į mane nustebusi.
– Na, aš tikrai apie tai nieko nežinau, – atsistojusi brūkštelėjo palygindama uniformą ant klubų ir tarė: – Tikiuosi, jums jau geriau?
Atsakiau, kad taip, ir ji išsyk nuskubėjo. Aš irgi pakilau eiti.
Netrukau susirasti informacijos apie daktarą Norisą. Sužinojau, kad jis yra gydytojas ir mokslininkas, dirba Manhatano psichiatrijos centre ir ten atlieka tyrimus, susijusius su eksperimentine procedūra, taikoma pacientams, sergantiems „sunkia katatonijos2 forma pasireiškiančia šizofrenija“. Menkai teturėjau naudos iš specialistų žargonu parašyto straipsnio, bet jis atvėrė langą į Gerbės pasaulį, kurio ieškojau. Zela sirgo šizofrenija, jos būklė vis blogėjo, o Gerbė šitaip skurdo dėl to, kad visus pinigus skirdavo jos priežiūrai, bet jam tai ir nerūpėjo, nes, be Zelos, neturėjo jokio kito gyvenimo, kuriam vertėtų leisti pinigus. Sėdėjau Bobsto bibliotekoje, pasidėjęs tyrinėjamus straipsnius, ir klausiau savęs, ką čia veikiu, kaip šitaip nusiritau, kad mane apniko manija knaisiotis po nelaimes žmogaus, kurio patirto skausmo nepajėgčiau nė įsivaizduoti, o mano nesėkmės Niujorke palyginti tėra niekniekiai. Man kilo klausimas, kodėl Gerbė nepasinaudoja daktaro Noriso pasiūlymu, juk, regis, nei jis, nei Zela neturi ko prarasti. Mačiau ją lovoje: ji buvo tokia nejudri, kad kūnas taip ir likdavo ta poza, kuria būdavo paguldytas, – tarsi manekeno. Net mirtis atrodė geriau nei šitai. Tai kodėl gi jis nesutinka? Greičiausiai būtent Gerbės padėties beviltiškumas, jo nesugebėjimas padaryti tai, ką žinojo privaląs padaryti, privertė mane pakilti ir paskambinti jam.
Susitikome „Margon“ kubietiškoje užkandinėje 46-ojoje gatvėje netoli Taimso aikštės. Kitoj tokioj purvinoj skylėj Niujorke valgyti neteko, bet maistas ten buvo puikiausias, tad kai atvykau, Gerbė tašė jau trečią patiekalą. Jis įtariai stebėjo mane artėjantį siauru tarpu tarp stalų ir žmonių, laukiančių prie prekystalio. Telefonu pasakiau jam, kad noriu „išsklaidyt debesis“ po ano įvykio „Lotus“ bare, mano balse jau buvo girdėti atsiprašymo gaidelė, bet jis tik nervingai kostelėjo į telefoną ir nutraukė: „Tiek to, tai niekai, ateik į „Margon“, papietausime.“
– Kaip tavo nugara? – paklausė jis, ir aš ne iškart suvokiau, kad klausia apie aną trinktelėjimą į barą. Gūžtelėjau, numečiau paltą, įsidėjau maisto ir grįžau kaip tik tuo metu, kai padavėja, asmeniškai pažįstanti Gerbę, atnešė jam ketvirtą lėkštę.
Laukiau, kol pavalgėme, kalbėjom niekus – apie savo kūrybą, kokius apsakymus dabar rašome, – ir tada aš paklausiau:
– Kaip Zela?
Gerbė būtų užšokęs ant stalo ir griebęs mane už gerklės. Bet tam buvo per storas, be to, buvo įsispraudęs tarp žmonių šalia ir už jo. Tiesą sakant, atsistoti jis būtų galėjęs nebent apversdamas stalą, o su juo ir visų prie jo sėdinčiųjų lėkštes.
– Aš girdėjau apie daktarą Norisą, – tęsiau, – ir tą baisų sprendimą, kurį tu turi padaryti…
Bet viskas skambėjo ne taip, net mano ausiai. Spoksodamas į įniršusį Gerbės veidą suvokiau nė pats nežinąs, ko čia atėjau. Kol sėdėjau bibliotekoje ir važiavau metro, maniau, kad atskleisdamas, ką atkapsčiau, parodysiu savo užuojautą, galbūt man pagaliau pavyks pralaužti tą fasadą, galbūt jis man išsipasakos. Bet iš tiesų atėjau čia ne dėl Gerbės.
– Užčiaupk marmūzę, – pasakė jis, pastūmė kėdę atgal ir trinktelėjo už nugaros sėdinčiam žmogui; šis kniubtelėjo į savo lėkštę ir atsisukęs buvo kažką besakąs, bet susigriebė, pamatęs Gerbės gabaritus ir įniršį. – Tu nieko nežinai apie Zelą.
Stryktelėjau nuo kėdės ir atsistojau kitam stalo gale, kur jis negalėjo manęs pasiekti.
– Tu toks pats kaip aš, – pareiškiau. Tą akimirką suvokiau, kodėl jis nesikreipia į daktarą Norisą, kodėl nenori, kad Zela prabustų. – Tu niekam nesvarbus, – išdrožiau labiau sau negu jam.
Apsisukau ir išėjau į gatvę. Gerbė bandė mane pačiupti pro minią, bet aš buvau per greitas, jis vijosi vos porą kvartalų, paskui pasidavė, sustojęs ties perėja priešais „ToysRus“ parduotuvę, žiūrėdamas man įkandin, kai aš stabtelėjau ant laiptelių į metro stotelę.
– Tu nenori, kad ji nubustų! – surikau, bet veikiausiai jis manęs negirdėjo per automobilių pypsėjimą, muzikos riaumojimą ir Taimso aikštės klegesį. – Tu nori, kad ji amžinai miegotų ir nepamatytų, kuo tu virtai!
Tačiau Gerbė manęs nesiklausė. Jo akys žvelgė tolyn – anapus tų žodžių, kuriuos galėčiau pasakyti, anapus niaurių tiesų, netgi anapus pačios Vengrijos, kur jis kadaise buvo jaunas, laimingas ir su Zela. Nes to žmogaus ji būtų ieškojusi, jeigu būtų pabudusi, – to Gerbės „aš“, kurio jis neteko besistengdamas ją atvežti čia, kur geriausi gydytojai ir vaistai, kur didžiausios galimybės pasveikti, darydamas, ką tik įmanė, kad apmokėtų sąskaitas, net jei dėl to tektų pavirsti baisūnu, kurio ji niekuomet nebūtų pažinusi. Jis buvo nematomas akyse vienintelio žmogaus, kuris jam rūpėjo. Kaip ir aš, jis buvo niekas.
2
Psichikos ir judėjimo sutrikimas – ligonis būna susijaudinęs arba nejudrus, netgi visiškai sustingęs (nejuda, nekalba).