Выбрать главу

– Na, – atsakė Josefas tarsi išversdamas Šandoro idėjas, – ir koks gi skirtumas? Jie mirė per karą, kaip ir mes.

– Gal jie taip aiškindavo mirtį, – tarė Šandoras netolies liepsnojančių gaisrų nutviekstu veidu, – kaip tapsmą kažkuo kitu… – pažvelgė žemyn pro palmių namo stiklinį stogą. – Na, vis viena mes juk dar nesame mirę, – sumurkė jis mankštindamas pirštus, tarsi tie galėtų virsti letenomis su nagais, pamanė Josefas.

– Bet ar jie išlikdavo savimi, na, turiu galvoje, virtę kuo nors kitu?

– Taigi, tas ir yra. Visų pirma tada nebuvo to, ką pavadintum „savimi“. Tik nesibaigianti transformacija, nuolatinis tapsmas.

– Tad žmogus nebuvo vertesnis už liūtą.

– Na, nežinau dėl to „vertesnis“, – Šandoras šyptelėjo Josefui, – bet skirtybes jie aiškino kažkaip kit…

Tačiau sprogo sviedinys, ir nespėjęs išrutulioti minties Šandoras jau smigo pro palmių namo stogą, išnyko ugnies ir smūgio bangose, pabirus stiklų lietui, o Josefas suspėjo nusikepurnėti žemyn – aplenkdamas kitą sviedinį, kuris atlėkė švilpdamas į ankstesnio išmuštą skylę, – puolė pro sutrupėjusias stiklinio pastato duris, kur lyjant šukėmis persigandę svarbiausi palmių namo gyventojai – aligatoriai ir hipopotamai – nei jam kando, nei gaudė, ir iškėlė bičiulį iš vandens baseino, kur šis buvo niurktelėjęs stačia galva, ir nesusiturėjo nenusijuokęs matydamas, kaip anas prunkščioja, veidu jau plintant mėlynėms. Po poros dienų aligatoriai nusibaigė, negyvi sustingo ledo sukaustytose džiunglėse, o hipopotamai, susimetę į patį vandens rezervuaro galą, kur artezinis šulinys pumpavo šiltutes sroves, dar tempė, misdami senkančiais pilvo ir nugaros riebalais, ir visi trys, panirę į garus, kasdien vis labiau ir labiau lyso.

Kai vėliau generolas leitenantas Zamercevas tardė Josefą bandydamas iškvosti, kur paslėptas liūtas, Josefas vis norėjo pasakoti apie aligatorius ir hipopotamus, apie tai, kaip bombos pasipylė ant palmių sodo, ir jie tada supratę, kad teks „išlaisvinti“ kuo daugiau gyvūnų. Zamercevas žvilgtelėjo į jį, pasisuko į vengrų vertėją, kažką sušnibždėjo, ir vertėjas Josefo paklausė:

– Negi jums tikrai atrodė tokia gera mintis paleisti laisvėn liūtus ir panteras, pumas ir vilkus?

Josefas žinojo, kad Zamercevas juo netiki, kad nekaltina jo perdėtu sentimentalumu, veikiau įtaria, jog vyrukas meluoja arba taip pat kvaištelėjo, neatlaikęs apgulties ir Šandoro dudenimo. Tam tikra prasme Zamercevas buvo teisus, nes Šandorą su Josefu leistis per žvėryną ir atidarinėti narvus paskatino ne tiek tai, kas nutiko aligatoriams, kiek sovietų kareivių, raitų Zamercevo vyrų, pasirodymas. Atjoję šie pareikalavo, kad prižiūrėtojai pirmiausia paleistų vilką, paskui leopardą, tada tigrą, o kareiviai galėtų medžioti tas išbadėjusias būtybes, neįstengiančias ne tik bėgti, bet ir paeiti, kad jie galėtų pasivaikyti juos ant pailsintų arklių, su kariška amunicija, kvatodami girtu juoku, dvigubai kuoktelėję nuo to, ką karas atėmė, ir nuo to, ką jiems leido.

Zoologijos sodo prižiūrėtojai tą vakarą vaišinosi šampanu, radę visą dėžę brangaus gėrimo vienoje iš didelių medinių užrakintų dėžių, Telekio paliktų kabinete, ir keletą sandarių skardinių ikrų bei dėžutę prabangių cigarų. Šandoras išdalijo butelius, skardines ir degtukus Josefui, Gergėjui ir Žuži. Jie visi buvo tokie alkani, taip išsekinti baimės dėl to, kas gali nutikti kitą savaitę arba rytoj, gal net kitą akimirką, kad nedelsdami iššovė kamščius ir ėmė kliukinti šampaną, stengdamiesi nusiplauti šaltį ir baimę, ir aplinkui iškritusius negyvus žvėris, tarsi susikaupę pajėgtų justi vien skonį ant liežuvio ir apie nieką daugiau negalvoti.

Suprantama, sumanė tai Šandoras. Tai jis, ištuštinęs antrą butelį šampano ir nė nepalietęs ikrų, žiūrėdamas į juos visus, sušalusiais krumpliais, krūpčiojančius nuo dar vieno sprogimo ar ginklų tratėjimo, ar nuo neskubriai besileidžiančių signalinių raketų, krintančių tokia kreiva trajektorija, jog regėjosi, tarsi dangus būtų trūkęs ir suvirintas, – nusprendė įgyvendinti šį planą. Tad tą naktį per zoologijos sodą juos vedė ne meilė, ne logika, o girtos galvos. Žvangindami raktais, nukabintais nuo Telekio sienų, žengdami pro beždžionių narvus, – daugelis jų prišalo prie grotų, įsitvėrusios jų, kai įveikė šaltis, galvos nusviro ant pečių ir jos palaimingai nugrimzdo į paskutinio miego šilumą; ir pro tropinių paukščių buveinę, kur ant susitraukusių kūnelių jau bluko ryškiaspalvės plunksnos, šerkšnas aptraukė galveles sparnuočių, įsipynusių aukštai tinkluose, kur jie pakilo taip arti saulės, kad arčiau jau niekuomet nepakils; ir pro akvariumą, kur kažkas, ko jau nebėra, gal Marti, sudaužė stiklą ir bandė iškapoti iš ledo žuvis – ar beviltiškai mėgindama sugrąžinti jas į gyvenimą, ar tiesiog norėdama suvalgyti, – šito niekas nesužinos. Galų gale tai tikrai buvo ne tiek apgalvoti veiksmai, kiek šventė, akimirka, įkvėpta daugiau ne proto ar tikslo, o pasimėgavimo tuo, kaip plačiai atsiveria narvas ir iš jo liuokteli, iššliaužia, išvinguriuoja ar išskrenda dar koks nors likęs gyvas padaras, tuo metu jie visi keturi maukė šampaną ir strapaliojo aplink, džiugiai susijaudinę puldavo prie kito narvo, pasinėrę į tikrą užraktų, dėl kurių iki šiol taip drebėdavo, triuškinimo orgiją. Ir kai visa buvo baigta, kai neliko ko atidaryti, neliko nė vieno neišlaisvinto gyvūno, Gergėjas ir Žuži išsivadavo patys. Valso žingsniu jie išvingiavo pro priekinius vartus, pasitikdami perspėjimo šūksnius, trūksmingą juoką, kulkosvaidžių ugnies krušą.

Kai šitai įvyko, Josefas su Šandoru spėriai išblaivėjo.

– Neabejoju, kad išblaivėjot, – tarė Zamercevas, palinkdamas per stalą ir įsižiūrėdamas į Josefą. Generolo pečius ir krūtinę dengė raudonos žvaigždės, kūjai ir pjautuvai, apdovanojimų kaspinai. – Numanau, kad kaip tik tada jums ir šovė mintis pašerti liūtą mano kareiviais.

– Ne, mums reikėjo tik jūsų kareivių arklių, – murmėjo Josefas, vis dar toks priblokštas to paskutinio Šandoro išleisto garso, – jis beveik įsivaizdavo, kaip draugas atmeta galvą ir apnuoginęs dantis suriaumoja šūvius nustelbiančiu balsu, – kad ėmė šnekėtis su Zamercevu it su kokiu restorane ar kavinėje sutiktu pažįstamu, o ne tuo, kurio valia bet kurią akimirką galėjo būti pasiųstas stoti prieš taikiklį. – Liūtas, pats suprantat, daug ilgiau išgyventų misdamas arkliu nei žmogumi.

Tačiau, tiesą sakant, jis nebuvo toks tikras, nes Šandoras dažnai žvelgdavo į rusų kareivius (ir nuo palmių namo stogo, ir vėliau iš narvų), laižydamas išdžiūvusias lūpas, prisimindamas Leningrado blokadą ir svarstydamas, ar Budapešte žmonės ims valgyti žmogieną, kaip, šnekama, yra buvę Leningrade. Tada Josefas Šandoro elgesio dar nesiejo su alkiu, veikiau su neapykanta sovietams, nes kai gatvėse tįsodavo šitiek Sukryžiuotųjų strėlių armijos ir vokiečių kareivių, o kiek dar civilių, puikiausiai išsilaikiusių žiemos šaltyje, kai ledas sukaustė net Dunojų, medžioti gyvųjų nė nereikėjo. Beišsikvepiančios apgulties dienomis jiems dviese klajojant po zoologijos sodą, Šandoras keistai prasitardavo apie sovietus ir Raudonąją armiją, – diduma gaisrų Pešte jau buvo užgesę, rusai šlavė paskutinius priešo likučius, varydami vengrų vyrus ir moteris priešais save gatvėmis ir versdami skanduoti: „Nešaudykit, nešaudykit, mes vengrai, mes pasiduodame.“ Tačiau vakaruose vis dar virė pragaras, nesiliovė kovos, ten, kitapus Dunojaus, Budos pilies miesto pusėje, Sukryžiuotųjų strėlių pajėgos, suvarytos ant Pilies kalno, apsuptos su menkais amunicijos ir maisto likučiais, svajojo apie prasilaužimą.