Versta iš: J. A. Redmerski
The Edge of Never
Forever
New York
Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.
Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 9786090111475
Copyright © 2012 by J. A. Redmerski
This edition published by arrangement with Grand Central Publishing, New York, New York, USA. All rights reserved.
Viršelis © 2013 Hachette Book Group, Inc.
© Vertimas į lietuvių kalbą, Regina Šeškuvienė, 2013
© Leidykla „Alma littera“, 2013
Iš anglų kalbos vertė Regina Šeškuvienė
Redagavo Rita Markulienė
Korektorė Indrė Petrėtytė
Viršelį lietuviškam leidimui pritaikė Deimantė Rybakovienė
E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius
Skiriu
Įsimylėjėliams ir svajotojams bei visiems tiems, kuriems neteko patirti nei viena, nei kita.
1
Natali jau dešimt minučių suka ant piršto plaukų sruogą ir tai mane pradeda varyti iš proto. Pakraipau galvą ir prisitraukiu arčiau šaltą latės kavą, įsikandu šiaudelį ir sučiaupiu lūpas. Natali sėdi priešais mane, alkūnėmis atsirėmusi į nedidelį apvalų staliuką, pasirėmusi ranka smakrą.
– Jis nuostabus, – sako ji spoksodama į vaikiną, kuris ką tik atsistojo į eilę. – Aš rimtai, Kem. Tu tik pažvelk į jį.
Pavartau akis ir gurkšteliu kavos.
– Nat, – prabylu statydama ant stalo kavą, – tu turi vaikiną. Ar tau kaskart reikia tai priminti?
Natali nepiktai man šypteli:
– Tu man kas? Motina?
Bet jos žvilgsnis prie manęs ilgai neužsibūna, nes tas seksualus raumenų kalnas stovi prie kasos ir perka kavos su bandelėmis.
– Be to, Deimonui vienodai, dairausi į kitus ar ne. Svarbu, kad jam kasnakt tinkamai išsiriesčiau.
Garsiai prunkšteliu ir nuraustu.
– Žiūrėk! Matai? – plačiai šypsodamasi sušunka ji. – Priverčiau nusijuokti. – Pagriebusi savo rausvą rankinuką, kyšteli vidun ranką. – Reikia užsirašyti. – Išsitraukia telefoną ir atsidaro skaitmeninę užrašų knygelę. – Birželio 15-oji, šeštadienis. – Braukia pirštu per ekranėlį. – 13.54. Kemrina Benet nusijuokė iš mano seksualaus posakio.
Įsimeta telefoną atgal į rankinuką ir susimąsčiusi žiūri į mane. Paprastai toks jos žvilgsnis byloja apie neišvengiamus gyvenimo pamokymus.
– Na, tik užmesk akį, – jau visai rimtai prašo ji.
Kad ją nuraminčiau, atsargiai sukteliu į šoną smakrą tiek, kad akies krašteliu dirstelčiau į tą vaikiną. Pasitraukęs nuo kasos jis eina prie prekystalio galo, kur lengvu rankos mostu paima nuo krašto gėrimą. Aukštas. Dailūs skruostikauliai. Manekeniškas kerinčiai žalių akių žvilgsnis ir trumpi ežiuku styrantys rudi plaukai.
– Taip, – prisipažįstu, vėl atsigręždama į Natali. – Jis tikrai patrauklus. O kas toliau?
Natali seka jį akimis. Vaikinas išeina pro dvivėres stiklines duris, praeina pro langus, ir Natali tik dabar atsisuka į mane sakydama:
– Dievulėliau tu šventas.
Jos akys iš neįtikėtinos nuostabos kone virsta iš akiduobių.
– Vaikinas, ir tiek, Nat, – vėl lūpomis suimu šiaudelio galą. – Taip įsijautei, kad ant kaktos gali perskaityt „įsimylėjau“. Seilėjiesi dėl kiekvieno berno.
– Juokauji? – Jos veide staiga plyksteli baisus išgąstis. – Kemrina, tau tikrai blogai. Bet ir pati žinai, ar ne? – Atsilošia kėdėje ir prispaudžia nugarą prie atkaltės. – Turi vėl imtis vaistų. Aš rimtai.
– Mečiau juos gerti dar balandį.
– Ką? Kodėl?
– Nes tai nesąmonė, – visai rimtai atšaunu jai. – Nesirengiu žudytis, tad nėra reikalo man jų gerti.
Natali palinguoja galvą ir sukryžiuoja ant krūtinės rankas.
– Manai, kad vaistai išrašomi tik tiems, kurie ketina žudytis? Ot ir ne, – beda pirštu į mane, bet paskui susigriebusi paslepia jį alkūnės linkyje. – Tai dėl cheminio žmogaus organizmo disbalanso ar kokio ten šūdo.
Kreivai šypteliu.
– Sakai? Nuo kada tapai tokia kieta psichikos ligų ir šimtų diagnozių žinove?
Tai sakydama vos kilsteliu vieną antakį, kad ji susivoktų – puikiai suprantu, kad ji nenutuokia, ką kalba.
Natali nieko neatsako, tik suraukia norį. Tada aš jai rėžiu:
– Ateis laikas, ir pati pasveiksiu, nereikia man jokių tablečių.
Pastabą pradėjau ramiai, bet pabaigiau su aiškiai girdimu kartėliu balse. Man taip dažnai būna.
Natali atsidūsta. Jos veide nebematyti jokios šypsenos.
– Atsiprašau, – tariu jai. Man negera, kad pakėliau balsą. – Klausyk, suprantu, tu teisi. Neneigiu, kad turiu emocinio sutrikimo bėdų ir kartais galiu elgtis kaip tikra kalė…
– Kartais? – tyliai burbteli Natali, bet ji man jau atleido ir dabar vėl šypsosi.
Šitaip irgi dažnai būna. Nusišypsau jai puse lūpų ir sakau:
– Aš tiesiog pati noriu viską išsiaiškinti, supranti?
– Ką tu nori išsiaiškinti? – Dabar jau ji pyksta. Palenkia į šoną galvą ir atrodo susimąsčiusi. – Kem, man nemalonu sakyti, bet šitam pasauly gali įminti į visokį šūdą. Tau reikia su tuo susitaikyti. Pamiršk viską ir daryk tik tai, kas tau teikia malonumą.
Ką gi, gal ji iš tiesų nėra jau tokia tragiškai bjauri gyvenimo mokytoja.
– Aišku, tu teisi, – pritariu jai, – bet…
Natali kilsteli antakį ir laukia.
– Kas? Rėžk tiesiai, ko tyli?
Susimąsčiusi įsispoksau į sieną. Aš gan dažnai sėdžiu va taip ir galvoju apie gyvenimą, mąstau apie įvairius jo aspektus. Bandau suvokti, kokį velnią čia veikiu. Kad ir dabar. Ką aš veikiu šitoj kavinėj su šita mergina, kurią pažįstu nuo vaikystės. Vakar svarsčiau, kodėl man reikia keltis lygiai tą pačią valandą kaip ir užvakar ir daryti tą patį kaip ir praeitą dieną. Kodėl? Kas ir kodėl mus verčia daryti tai, nuo ko giliai širdyje mes trokštame išsilaisvinti ir pabėgti?
Atplėšiu žvilgsnį nuo sienos ir žiūriu į savo geriausią draugę, kuri, aišku, tikrai nesupras to, ką ketinu jai pasakyti. Bet, jausdama būtinybę tą padaryti, imu ir sakau jai:
– Ar niekada nepagalvojai, kaip būtų gera keliauti aplink pasaulį su kuprine ant pečių?
Natali veidas ištįsta.
– Na, ne, – sako ji. – Man turbūt… nepatiktų.
– O tu gerai pagalvok, – paraginu ją ir užsikniaubusi ant staliuko dėmesingai pažvelgiu į ją. – Tu viena ir tik su kuprine, kurioje vos keli patys reikalingiausi daiktai. Jokių daugiau sąskaitų. Nebereikia kas rytą keltis tuo pačiu laiku ir skubėti į nemylimą darbą. Tik tu ir prieš tave atsiveriantis beribis pasaulis. Nežinai, ką tau atneš rytojus, ką sutiksi, ką valgysi ir kur miegosi. – Netrukus susigriebiu taip įsijautusi į savo įsivaizduojamą pasaulį, jog, ko gero, atrodau jai truputį trenkta.
– Tu mane gąsdini, – Natali nepatikliai nužvelgia mane per staliuką, jos antakis nusileidžia, susilygina su antruoju, ir tada ji man sako: – Be to, tik pagalvok, kiek reikia pėdinti, o kur dar pavojus, kad gali būti išprievartauta, nužudyta ir numesta į pakelės griovį. Jau vien ėjimas pėsčiomis…