Bet aš nežinojau, kad depresija – labai sunki liga.
Mano bendramokslės nė neįsivaizdavo, kas yra tikroji depresija.
Tai ne tik baisus liūdesys. Jeigu atvirai, tai liūdesys mažai čia kuo dėtas. Depresija – tai tyriausias skausmas, ir aš atiduočiau viską, kad tik galėčiau dar kartą patirti kokį nors jausmą. Bet kokią emociją. Skausmas gniuždo, jis toks galingas, kad nieko daugiau be jo nejauti. Ir tada pradedi galvoti, kad tu jau kraustaisi iš proto.
Man truputį neramu dėl to, kad paskutinį kartą verkiau, kai mokykloj sužinojau, kad Ijanas žuvo automobilio avarijoje. Tada raudojau Deimono glėbyje. Ne kieno kito, o Deimono.
Bet nuo to karto iš mano akių daugiau neišriedėjo nė viena ašara, ir taip tęsiasi jau antrus metus.
Daugiau tiesiog nebeišspaudžiau nė ašarėlės. Nei dėl tėvų skyrybų, nei nuteisus Koulą, nei Deimonui parodžius savo tikrąjį veidą, nei Natali smogus man į nugarą. Tačiau nuolat galvoju, kad vieną gražią dieną vis tiek palūšiu ir tada išverksiu akis, įsikniaubusi į pagalvę. Raudosiu taip, kad net supykins.
Bet taip neatsitinka, aš ir toliau nieko nejaučiu.
Nebent tą didelį norą pabėgti nuo visko. Ta nerami mintis, neaiški ir sunkiai apčiuopiama, verčia paklusti jos raginimui. Nežinau kodėl, negaliu nieko paaiškinti, bet ji vis tiek kirba ir aš negaliu jos numaldyti.
Visą vakarą prakiurksojau autobusų stoty laukdama, ką ji man pasufleruos.
Paskui nuėjau prie bilietų kasos.
– Ko pageidausit? – abejingai paklausė manęs moteris.
Trumpai pagalvojusi tariau jai:
– Noriu nuvažiuoti į Aidahą aplankyti savo sesers, nes ji susilaukė kūdikio.
Moteris nesmagiai dirstelėjo į mane. Prisipažinsiu, aš irgi pasijutau nejaukiai. Neturiu jokios sesers ir niekada nesu buvusi Aidahe, tačiau toks melas tuokart toptelėjo galvon ir aš jį leptelėjau. Moteris sėdėjo ir valgė keptą bulvę. Ši gulėjo sviestuotam folijos dubenėly, apipilta grietine. Todėl visai suprantama, kodėl man švystelėjo galvon kaip tik šita valstija. Man juk nesvarbu, kur važiuoti. Koks skirtumas.
Pagalvojau, nuvažiavusi į Aidahą vėl nusipirksiu bilietą ir trauksiu kur nors toliau. Gal į Kaliforniją. Gal į Vašingtoną. O galbūt patrauksiu į pietus ir apžiūrėsiu Teksasą. Visąlaik įsivaizdavau šitą kraštą kaip beribius dirvonus su daugybe pakelės užeigų ir kaubojiškų skrybėlių. O žmonės Teksase, mano galva, kažkodėl visi labai blogi ir šiaip jau kitokie. Gal jiems pavyks savo kaubojiškais batais išmušti man iš galvos tas bjaurias nesąmones.
Nieko nejausiu. Juk aš nieko nebejaučiu, pamenat?
Tai buvo vakar. Nusprendžiau šokti iš lovos ir lėkti, išsilaisvinti nuo visų ir visko. Seniai troškau tą padaryti, troškau ištrūkti į laisvę, tik neįsivaizdavau, kad įvyks kaip tik taip. Prieš Ijano mirtį mudu svajojom susikurti netradicinį gyvenimą. Norėjom atsiriboti nuo visko, kas iš anksto nuspėjama, kas daro mus visuomenės tranais, kurie kasdien keliasi tuo pačiu laiku ir vėl iš naujo kartoja vakarykščią dieną. Mes troškom tik su kuprine keliauti po platųjį pasaulį – dėl to aš tądien kavinėje ir užsiminiau apie tai Natali. Aš turbūt iš dalies tikėjausi, kad ji pritars aistrai, kuri vienijo mane su Ijanu, ir leisis su manim į kelionę, bet mano viltys kaip visada nuėjo šuniui ant uodegos.
– Ar galiu atsisėsti? – klausia tarpueily stovinti pagyvenusi moteris, spausdama prie krūtinės gelsvai žalią rankinę.
– Žinoma, prašom, – atsakau jai ir nusišypsau.
Man visai nesinori šypsotis, bet aš bijau suteikti jai pagrindo manyti, jog esu vargana jauna pasiklydusi siela, kuriai reikalinga nemaža dozė seno žmogaus gyvenimiškų patarimų.
Užkėlusi į lentyną virš galvos kelionkrepšį, moteris įsispraudžia ant sėdynės šalia manęs. Drūtoka, bet neapsileidusi. Ir maloniai kvepia.
– Esi jauna, – taria man. – Kur trauki?
– Į Aidahą.
– Tikrai? – Moteris nusišypso, aplink burną matyti gilios raukšlės. – Turbūt pas saviškius. Nemanau, kad kas važiuotų taip toli atostogauti.
– Taip. Važiuoju aplankyti sesers.
Moteris suraukia ir papučia lūpas, lėtai linkteli, tarsi bandytų įsidėti galvon mano atsakymą. Paskui pradeda kažko ieškoti rankinėje.
Nusisuku į aukštą platų organinio stiklo langą ir žiūriu į įlipančius ir išlipančius autobusų keleivius. Dabar vidudienis, mes stovime Memfyje. Naktį, kol važiavom, beveik visą laiką miegojau – na, bent jau stengiausi miegoti ir snaudžiau, kol autobusas krestelėdavo į duobę ar nuo nepatogios padėties susirangius kėdėje suskausdavo kaklas. Niekada nesu buvusi Memfyje, bet, turiu prisipažinti, šita stotis man kelia nerimą. Į akį krito keletas slampinėjančių įtartinų tipų.
– O aš traukiu į Montaną, – sako moteris ir įsimeta burnon mažą baltą tabletytę. – Paprastai keliauju traukiniu, bet šįkart nusprendžiau pakeisti maršrutą. Pasidairyti po kitokį gamtovaizdį.
– Turbūt daug keliaujat, – sakau jai atsisukusi.
– Nelabai, – atsako moteris. – Tik kartą per metus aplankyti savo motinos. Jai devyniasdešimt aštuoneri.
– Oho.
– Taip. Ir ji dar tokia stipri kaip jautis. Penkis kartus sirgo vėžiu ir vis tiek dar gyva. Kaskart jinai įveikia ligą.
Maloniai jai nusišypsau.
– Jeigu tu nieko prieš, – taria ji, pasimuisto kėdėje, patogiai atsiremia į sėdynės atlošą ir padeda ant jo galvą, – norėčiau ilgai ir ramiai pasnausti. Anam autobuse neteko nė bluosto sudėti – vairuotojas blaškėsi po kelią kaip patrakęs. – Baksteli pirštu į priekį. – Būk atsargi su šitais autobusais. Čia gali sutikti visokio plauko bastūnų, o vairuotojai amžinai neišsimiegoję. Reikia juos stebėti, kalbinti, kad neužmigtų, kitaip nepamatysi, kaip atsidursi griovy aukštyn ratais, o iš autobuso liks tik krūva metalo laužo.
Kodėl ji man visa tai pasakoja? Karčiai nuryju prisiminimus apie Ijano žūtį, kurie tarsi baugiu aidu atliepia moters žodžius, ir tyliai jai linkteliu.
Moteris užsimerkia, bet paskui staiga vėl atsimerkia ir darsyk pažvelgia į mane.
– Aš rimtai. O labiausiai saugokis visokių perėjūnų. Niekada nežinai, ką gali kelionėje sutikti ar kokį pokštą tau iškrės senas geras draugas Likimas.
– Pasistengsiu, – pažadu. – Ačiū.
Lyg pro miglą už lango praslenka Tenesis. Ateina vakaras, ir aš pagaliau užmiegu. Nieko nesapnuoju. Po Ijano mirties dar nė sykio nieko nesapnavau. Bet turbūt taip ir geriau. Jeigu sapnuočiau, sapnai išprovokuotų emocijas, o emocijų aš nebeturiu. Palengva pradedu priprasti prie būsenos, kai niekas neberūpi. Išskyrus keletą neaiškių stoties tipų, daugiau man niekas nekelia jokios baimės. Aš jau nieko nebebijau. Turbūt kai tau niekas neberūpi, tai ir baimė tampa draugiška kale.
Niekada anksčiau taip daug nesikeikiau.
Mano ir tos pagyvenusios moters keliai išsiskiria Sent Luise. Visą likusį kelią iki Kanzaso važiuoju išsidrėbusi per dvi vietas ir galiausiai gaunu progą atsigulti horizontaliai ant abiejų sėdynių, o ne sėdėti tiesiai, prisiplojus veidu prie stiklo.
Niekas nepasikeitė. Nuo namų iki Misūrio pastebiu pasikeitusius tik automobilių registracijos numerius ir kelio ženklus, sveikinančius keliauninkus atvykus į vieną ar kitą valstiją, bet už jų ir vėl tolyn driekiasi medžiais apsodintas greitkelis. Kiekvienoj valstijoj vis pastebiu šalikelėj paliktą sugedusią mašiną. Nuolat matau pakeleivingą turistą ir kokį nors vyruką su baltais berankoviais marškinėliais ir degalų kanistru žingsniuojantį artimiausio nuvažiavimo nuo autostrados link, nes paprastai ten būna keletas degalinių ir greito maisto restoranų. Ir dar visada – sakau, visada – pastebiu prie kelio numestą batą. Pakely niekada nepamatysi besivoliojančių kelnių ar marškinėlių, na, kartais dar galima pastebėti kokią kepuraitę su snapeliu ar akinius nuo saulės. Bet batai voliojasi tik po vieną. Kodėl su jais taip yra?