Nesuradusi, kur įdomiau būtų pažioplinėti, pradedu įdėmiau klausytis muzikos sau už nugaros.
Ar čia ne?.. Negali būti, jis turbūt iš manęs tyčiojasi.
Iš vaikino ausinių sklinda daina „Atrodo, kad myliuosi“. Iš ypatingų gitaros akordų solo partijoje gali lengvai ją atpažinti, net jeigu ir nemėgsti grupės „Bad Company“. Negaliu sakyti, kad nemėgstu klasikinio roko, bet man labiau patinka naujesni kūriniai. Išgirstu „Muse“, Pink ar „The Civil Wars“ ir esu laiminga.
Mane velniškai išgąsdina ant sėdynės atlošo, kone man ant pečių, kabantys ausinių kištukai. Kūnas smarkiai krūpteli, o ranka instinktyviai šauna prie galvos, tarsi norėtų nubaidyti vabalą, staiga nutūpusį ant viršugalvio.
– Kas čia, po velnių? – klausiu pakėlusi galvą vaikino, kuris jau rymo persisvėręs per mano kėdės atlošą.
– Atrodo, tau nuobodu, – sako jis. – Jeigu nori, galiu paskolinti. Gal šita muzika tau ir nelabai prie širdies, bet niekis, priprasi. Garbės žodis.
Persimainiusi iš pykčio žiūriu į vaikiną. Jam ką – visai pasimaišė?
– Ačiū, bet nereikia, – atkertu jam ir nusisuku.
– Kodėl?
– Na, visų pirma, – prabylu, – šitie kištukai keliolika valandų lindėjo tavo ausyse. Fe, šlykštu.
– Ir?
– Ką turi galvoje – ir? – Mano veidas turbūt dar labiau persikreipia. – Tau dar to negana?
Jis vėl man kreivai nusišypso. Dienos šviesoje skruostuose ties lūpų kampučiais pamatau dvi dailias duobutes.
– Na, – sako jis ir sutraukia ausinių laidelį, – tu sakei „visų pirma“, tai aš pagalvojau, kad dar turi būti ir antra priežastis.
– Oho, – žiopteliu apstulbusi. – Tu išties neįtikėtinas.
– Ačiū. – Jis plačiai nusišypso ir mano žvilgsnis užkliūva už jo baltų lygių dantų.
Nenorėjau, kad nuskambėtų kaip komplimentas, bet taip jau išėjo, ir jis tą pajuto.
Vėl sukišu rankas į kuprinę ir imu kažko ieškoti, nors gerai žinau, kad ten tik drabužiai, bet jau geriau kuo nors užsiimti, nei kalbėtis su šituo pakvaišėliu.
Vaikinas klesteli ant sėdynės šalia manęs, šmurkštelėjęs prieš pat nosį kitam keleiviui, pakilusiam eiti į tualetą.
Sustingstu kaip vandeniu perlieta, viena ranka kuprinėj ir ta nė krust. Spoksau į jį ir laukiu, kol atlėgs panika, nes turiu skubiai sugalvoti, kokį moralą jam atskaityti.
Vaikinas kyšteli ranką savo krepšin ir ištraukia nedidelį pakelį šlapių servetėlių, nuplėšia viršų ir išpeša vieną lapelį. Kruopščiai nuvalo ausinių kištukus ir ištiesia man:
– Va, kaip nauji, – sako jis ir laukia, kol paimsiu.
Regint, kad jis tikrai nuoširdžiai rodo draugiškumą, mano savisaugos instinktai truputėlį atlėgsta.
– Ačiū, bet man nereikia.
Net pati nustembu, kaip greitai susitaikau su neprašytu prisėdimu šalia manęs.
– Gal taip ir geriau, – sako jis ir įsimeta kuprinėn MP3 grotuvėlį. – Aš vis tiek neklausau nei Džastino Biberio, nei tos beprotės mėsa apsikarsčiusios kalės, tad tau teks apsieiti be muzikos.
Ką gi, ką gi. Savisaugos instinktai vėl atgyja. Varyk toliau.
Susidedu ant krūtinės rankas ir piktai prunkšteliu.
– Visų pirma, Džastino Biberio aš nesiklausau. O antra – Gaga nėra tokia jau bjauri. Pripažįstu, per ilgai užsižaidė šokiruojančia korta, bet kai kurios jos dainos man patinka.
– Šūdina ta jos muzika, ir tu pati tą puikiai žinai, – atšauna jis ir papurto galvą.
Keliskart sumirksiu akimis, nes pasijuntu sutrikusi ir neišmanau, ką jam atsakyti.
Vaikinas pasideda ant grindų kuprinę ir atsilošia kėdėje, viena sulenkta koja su sunkiu batu įsispiria į priekinės sėdynės atlošą. Jo kojos tokios ilgos, kad man net nejauku darosi. Jis apsiavęs stilingais storapadžiais batais. Sakyčiau, „Dr. Marten“ firmos. Po galais, Ijanas irgi tokius avėjo. Nusisuku į langą, nes nenoriu tęsti keisto pokalbio su šituo ne ką mažiau keistu žmogumi.
Ta pagyvenusi moteriškė, kurią sutikau Tenesyje, buvo teisi.
Patogiai atrėmęs galvą į šiurkštų atlošo audinį, jis įdėmiai žiūri į mane.
– Pats geriausias – klasikinis rokas, – labai rimtai prabyla jis ir įsmeigia žvilgsnį į tolį. – „Zeppelin“, „The Stones“, „Journey“, „Foreigner“. – Palenkęs galvą į šoną žiūri į mane. – Ar žinai bent vieną iš paminėtųjų?
Tyliai nusišiepiu ir pabaltakiuoju į jį.
– Ne tokia jau aš kvaila, – išpyškinu, bet tuoj pat pakeičiu balso toną, nes staiga susigriebiu negalinti prisiminti daugiau nė vienos klasikinio roko grupės pavadinimo, taigi pasirodyčiau tikrai kvaila, nors ką tik pareiškiau priešingai. – Man patinka… „Bad Company“.
Jis maloniai man šypteli puse lūpų ir taria:
– Pasakyk bent vieną grupės „Bad Company“ dainą, ir aš paliksiu tave ramybėj.
Be galo susinervinusi bandau prisiminti nors vieną šios grupės dainą be tos, kurios jis ką tik klausėsi. Neketinu atsisukti į jį ir išpyškinti pavadinimo „Atrodo, kad myliuosi“.
Jis kantriai laukia. Lūpose šypsena neblėsta.
– „Pasirengusi meilei“, – sakau, nes tik šį vienintelį pavadinimą prisimenu.
– Tikrai? – klausia jis.
– Ką?
Jo veide šypsena išplatėja iki ausų.
– Nieko, – sako jis ir nusisuka.
Nukaistu. Nežinau, bet ir nenoriu žinoti, kodėl.
– Klausyk, – tariu jam, – atsiprašau, bet buvau įsitaisiusi per dvi vietas.
Jis šypteli, bet šįkart nepašaipiai.
– Žinoma, – sako stodamasis. – Bet jeigu norėsi pasiskolinti MP3, tai žinai, ko prašyti.
Šykščiai jam šypteliu ir lengviau atsidūstu, nes jis nesiginčydamas grįžta į savo vietą.
– Ačiū, – padėkoju.
Atsistojęs ir eidamas į savo vietą jis dar gunkteli virš laisvos sėdynės ir paklausia:
– Beje, kur trauki?
– Į Aidahą.
Šviesiai žalios akys maloniai žybteli, ir jis šyptelėjęs sako:
– O aš traukiu į Vajomingą. Vadinasi, teks drauge važiuoti keliais autobusais.
Po šių žodžių jo besišypsantis veidas dingsta man už nugaros.
Negaliu neigti – jis žavus. Trumpai kirpti suvelti plaukai, įdegusios rankos, dailūs skruostikauliai, žavios duobutės, o jo velniška šypsena taip traukia mano žvilgsnį, kad net ir norėdama negaliu atplėšti nuo jo akių. Deja, esmė ta, kad jis man visai nepatinka. Man nieko nereikia. Jis tik pakeleivis, važiuojantis tuo pačiu autobusu į niekur. Aš nė už ką nesirengiu susidėti su tokiais perėjūnais. Net jeigu jis ir būtų normalus, jeigu pažinočiau jį nors ir pusę metų, vis tiek to nedaryčiau. Niekaip ir niekada.
Nesibaigianti kelionė per Kanzasą truko ilgiau nei tikėjausi. Turbūt niekada nesusimąsčiau, kokios didelės mūsų valstijos. Žiūri į žemėlapį ir matai tik nedidelius keistos formos stačiakampius su siauromis it venos linijomis. Net Teksasas žemėlapyje atrodo itin mažas, o keliaudamas lėktuvu susidarai klaidingą nuomonę, kad iki kitos valstijos tik valanda kelio. Po pusantros valandos mano užpakalis ir nugara sustabarėja, regis, kaip kieti suvytę mėsos gabalai. Nuolat muistausi kėdėje, ieškodama patogesnės padėties, kad galėčiau atpalaiduoti įsitempusius raumenis, bet šitaip tik dar labiau paskausta kitos kūno dalys.
Pradedu keikti savo sumanymą, nes kelionė autobusu man visai nepatinka.
Sucypia vairuotojo mikrofonas ir pasigirsta vyriškas balsas:
– Po penkių minučių sustosime pailsėti, – praneša jis. – Turėsite penkiolika minučių nusipirkti ko nors užkąsti ir tada vėl leisimės į kelią. Penkiolika minučių. Nieko nelauksiu, todėl jeigu kas nespėsite, išvažiuosime be jūsų. – Mikrofonas nutyla.