Akivaizdu, jai atrodo, kad man iš tiesų visai kvankt.
– Beje, kodėl tau šovė galvon tokia mintis? – klausia ji ir greitai gurkšteli savojo gėrimo. – Man tai labai panašu į pusamžio krizę. Bet tau dar tik dvidešimt. – Paskui pabrėžtinai drąsiai pareiškia: – Be to, tu dar nesi apmokėjusi nė vienos sąskaitos.
Natali darsyk gurkšteli, nemandagiai garsiai šliurpdama pro šiaudelį.
– Gal ir ne, – susimąsčiusi tyliai ištariu, – bet turėsiu, jeigu persikelsiu gyventi pas tave.
– Teisybė, – patvirtina ji ir pabarškina pirštu į puodelio šoną. – Viską teks dalytis pusiau. Pala, pala… Ar tik nesirengi palikt manęs „ant ledo“, ką? – Natali sustingsta ir išgąstingai žiūri į mane.
– Ne, nesirengiu. Kitą savaitę išsikraustau iš mamos namų ir persikeliu gyventi pas ištvirkėlę.
– Ak, tu kale! – juokiasi ji.
Kreivai šypteliu ir vėl užsisvajoju, galvoju apie tuos dalykus, kurių ji nepaminėjo, betgi aš to ir tikėjausi. Dar iki Ijano mirties aš mąsčiau netradiciškai. Užuot sėdėjusi sudėjus rankas ir svajojusi apie naujas intymios sueities formas, ką Natali dažnai daro su savo Deimonu, su kuriuo jau draugauja penketą metų, aš svajoju apie itin rimtus dalykus. Bent jau tokius, kurie svarbūs mano pasaulyje. Pavyzdžiui, kaip svečios šalies klimatas tiktų mano odai, kaip kvepia vandenynas, kodėl nuo šniokščiančio lietaus garso man užima kvapą. „Tu velniškai mąsli pana“, – ne vieną sykį yra man sakęs Deimonas.
– Jergau! – sušunka Natali. – Žinai, tu tikrai beviltiška! – įsikandusi šiaudelį palinguoja galvą.
– Eime, – staiga taria ji ir pakyla nuo staliuko. – Negaliu ilgiau klausyti šitų tavo kvailų filosofinių išvedžiojimų, o tokios žavios vietelės kaip ši tave tik dar labiau slegia. Šįvakar varysime į „Pogrindį“.
– Kur? Na jau ne, ten aš tikrai neisiu.
– Eisi. Dar ir kaip eisi.
Natali nusviedžia tuščią puodelį į už kelių žingsnių stovinčią šiukšlių dėžę ir griebia man už rankos.
– Šįkart tu eisi su manim, nes esi geriausia mano draugė, ir prašau man be jokių atsikalbinėjimų.
Sučiaupusi lūpas ji man plačiai, per visą saulėje įdegusį veidą nusišypso.
Suprantu, kad ji kalba rimtai. Ji visada kalba rimtai, kai akyse toks žvilgsnis – trykštantis ryžtu ir džiugesiu. Gal geriau būtų nueiti su ja ir padėti tašką, kitaip ji niekada nuo manęs neatstos. Privalomas blogis, su kuriuo reikia taikstytis, kai turi įkyrią geriausią draugę.
Atsistoju ir užsimetu ant peties rankinuką.
– Dar tik antra valanda, – sakau jai.
Baigiu gerti kavą ir įmetu tuščią indelį į tą pačią šiukšlių dėžę.
– Taip, bet mums dar reikia nupirkti tau naujų drabužių.
– O, ne, – ryžtingai tariu ir einu su ja pro stiklines duris į vėsų vasarišką orą. – Jau vien eiti su tavim į „Pogrindį“ yra didelis žygdarbis, todėl slampinėti po parduotuves atsisakau. Ir taip turiu drabužių iki kaklo.
Natali įsikimba man į parankę ir abi nužingsniuojame gatve pro ilgą eilę automobilių stovėjimo skaitiklių. Šypsodamasi ji žvilgteli į mane ir taria:
– Tiek to. Tada bent jau leisk aprengti tave iš mano drabužių spintos.
– O ko netinka mano spinta?
Ji suraukia lūpas ir nuleidžia galvą, tarsi svarstytų, kodėl užduodu tokius kvailus klausimus.
– Mes eisime į „Pogrindį“, – sako ji, lyg atsakymas ir taip jau būtų aiškus.
Ką gi, ji teisi. Tegu mudvi su Natali ir geriausios draugės, tačiau mums patinka priešingi dalykai. Ji – roko muzikos gerbėja, įsimylėjusi Džaredą Leto1 jau nuo pat „Kovos klubo“ pasirodymo. Aš esu gerokai ramesnio būdo, nemėgstu tamsių spalvų, nebent einu į laidotuves. Nesakau, kad Natali visą laiką vilki tik juodai ir nešioja plaukus emo stiliumi, bet jos nieku gyvu nepriverstum apsivilkti ko nors iš mano spintos, nes mano drabužiai jai per daug kasdieniški. Dėkui Dievui, kad mes skiriamės. Aš moku rengtis, o vaikinai – kai dar kreipiau dėmesį į tai, kaip jie nužvelgia mano užpakaliuką, aptemptą įprastiniais džinsais, – niekada nesiskundė mano drabužių pasirinkimu.
Bet klube „Pogrindis“ renkasi tokie kaip Natali, todėl, manau, teks vieną vakarą pakentėti tiesiog tam, kad nuo jų nesiskirčiau. Neseku mada. Niekada to nedariau. Tačiau be jokios abejonės kelioms valandoms galiu tapti kitokia, nei esu, jeigu tik galėsiu susilieti su minia, užuot traukusi visų dėmesį kaip balta varna.
Natali miegamasis – visiška priešingybė idealiai tvarkai. Tai dar vienas įrodymas, kad mes visiškai skirtingos. Aš sukabinu drabužius pagal spalvą, o ji meta juos į skalbinių krepšį gale lovos ir laiko ten kelias savaites, paskui vėl neša skalbti, nes jai nepatinka, kad susiglamžė. Aš kasdien valau dulkes, o ji turbūt apskritai nė karto nėra valiusi nuo baldų dulkių, jeigu neskaitytum tvarkymusi penkių centimetrų dulkių sluoksnio valymo nuo nešiojamojo kompiuterio klaviatūros.
– Šitie tau labai tiks, – sako Natali, laikydama rankoje siauručius baltus trumparankovius marškinėlius su užrašu „Brodvėjaus randai“ ant priekio. – Jie siauri, o tavo papai – liuks.
Prideda marškinėlius man prie krūtinės ir ilgai žiūri, kaip su jais atrodyčiau. Nepatenkinta jos pirmu pasiūlymu piktai kažką burbteliu. Natali užverčia akis į lubas ir nusvarina pečius.
– Gerai, – taria ir sviedžia juos ant lovos. Kyšteli ranką į spintą ir ištraukia kitus, plačiai išsišiepusi pakelia prie manęs ir griebiasi gudrios taktikos. Plati šypsena mane nuginkluoja ir neleidžia nevertinti jo pastangų.
– Gal turi ką nors be rėkiančių užrašų ant krūtinės? – paklausiu.
– Čia parašyta „Brandonas Boidas“2, – atrėžia ji ir išpūtusi akis žiūri į mane. – Negi tau nepatinka Brandonas Boidas?
– Jis visai nieko, – sakau, – tik nenorėčiau jo reklamuoti ant savo krūtinės.
– O aš jį mielai užsitempčiau ant savo krūtinės, – sako ji, grožėdamasi siauručiuke palaidine V formos apykakle, labai panašia į pirmąją.
– Tai pati ir renkis.
Natali dirsteli į mane, linkteli galva, tarsi priimdama mano pasiūlymą.
– Gal taip ir padarysiu.
Nusivilkusi palaidinukę, sviedžia ją į skalbinių krepšį prie spintos ir užtempia sau ant milžiniškų papų Brandono Boido veidą.
– Tau tinka, – pagiriu ir stebiu, kaip ji staiposi prieš veidrodį ir grožisi savimi iš įvairių pusių.
– Tai jau tikrai jis man tinka, – sako ji.
– Įdomu, kaip į tai reaguos Džaredas Leto, – paerzinu.
Natali garsiai prunkšteli ir kresteli savo ilgus tamsius plaukus, paskui pasiima šepetį ir taria:
– Jis man visada bus numeris vienas.
– O kaip Deimonas? Tikrasis, o ne įsivaizduojamas tavo vaikinas?
– Liaukis, – subara ji žiūrėdama į mudviejų atspindį veidrodyje. – Jeigu ir toliau, kaip dabar, prikaišiosi man Deimoną… – per plaukus su šepečiu braukianti ranka stabteli pusiaukelėje, o ji pasisuka į mane ir įgelia: – Gal kartais tu pati simpatizuoji Deimonui, ką?
Aš staigiai lošteliu galvą ir pajuntu, kaip kaktoje tarp antakių susimeta gili raukšlė.
– Na jau ne, Natali. Kas tau darosi?
Natali nusijuokia ir toliau šukuojasi plaukus.
– Šįvakar mes tau surasim vaikiną. Štai ko tau reikia. Ir tada viskas susitvarkys.
Iš mano tylėjimo ji susivokia per toli nužengusi. Nekenčiu, kai ji taip elgiasi. Kodėl būtinai visi turi gyventi poromis? Tai kvaila iliuzija ir pasigailėjimo vertas mąstymas.
Natali padeda ant staliuko plaukų šepetį ir atsisuka į mane, nuo lūpų dingsta šypsena, ji giliai atsidūsta ir sako man: