– Nedaug?
– Taip, bet šįvakar norėčiau atsipalaiduoti.
Pastatau ant baro taurę ir paglostau pirštu ant krašto užmautą žaliosios citrinos skiltelę.
– Kodėl? – klausia jis, šluostydamas popieriniu rankšluosčiu baro viršų.
– Pala pala, – kilsteliu vieną pirštą. – Suprask mane teisingai. Nesirengiu lieti tau savo širdies. Čia ne baro padavėjo ir kliento terapija.
Man užtenka ir Natali postringavimų.
Jis garsiai nusijuokia ir švysteli popierinį rankšluostį kažkur už baro.
– Na, smagu girdėti, nes aš ne iš tų, kurie dalija patarimus.
Darkart gurkšteliu kokteilio, tik dabar pasilenkiu pati, o ne kilsteliu taurę prie burnos. Pasilenkus plaukai užkrenta ant veido. Kilsteliu galvą ir vienoj pusėj užkišu juos už ausies. Nemėgstu palaidų plaukų. Su jais daugiau vargo nei grožio.
– Jeigu nori žinoti, – tariu žiūrėdama tiesiai į jį, – tai mane čia atsitempė mano nepakenčiama geriausia draugė, kuri – priešingu atveju – turbūt man miegant iškrėstų kokią kiaulystę ar imtų bjauriai šantažuoti.
– O, štai kokia ji, – sako vaikinas ir pasiremia į baro kraštą sukryžiuotomis rankomis. – Aš irgi kartą turėjau tokį draugą. Po pusmečio nuo dienos, kai mane paliko sužadėtinė, jis nusitempė mane į vieną naktinį klubą netoli Baltimorės. Siaubingai norėjau kiurksoti namie ir apraudoti savo nedalią, bet, pasirodo, tą vakarą man kaip tik nusišypsojo laimė.
Velniai rautų! Šitas vaikinas jau manosi žinąs, kokia bėda mane ištiko. Deja, jis nieko apie mane nežino. Gal jam ir nepasisekė su savo buvusiąja – nes anksčiau ar vėliau visiem taip nutinka, – tačiau apie visa kita – tėvų skyrybas, kalėjiman sėdusį vyresnįjį brolį Koulą, mano gyvenimo meilės mirtį – šitam vaikinui nesirengiu pasakoti ničnieko. Vos tik kam nors apie tai prasižiosi, iš karto tapsi bambekle ir imsi siaubingai savęs gailėti, o iš kitų tikėtis užuojautos. Esmė ta, kad mes visi turime problemų; visus užklumpa skausmas ir bėdos, o mano skausmas – tik gėlytės, palyginti su kitų žmonių skausmu, todėl aš neturiu teisės inkšti.
– Regis, sakeisi nesantis iš tų, kurie žarsto patarimus, ką? – meiliai jam nusišypsau.
Jis atšlyja nuo baro ir sako:
– Nesu, bet jeigu pasimokytum iš mano patirties, būčiau dėkingas.
Tyliai nusišaipau ir tariamai gurkšteliu kokteilio. Tikrai nenoriu nei apsinešti, nei nusigerti, juolab nujaučiu, kad šįvakar man teks parvežti abu draugus namo.
Norėdama nusukti kalbą nuo savęs prie jo, atsiremiu alkūne į barą ir padedu smakrą ant kumščio.
– Tai kas tą vakarą nutiko?
Jis šypteli kaire puse lūpų ir linguodamas šviesių plaukų galva sako:
– Pirmą kartą po to, kai ji mane paliko, gerai pasidulkinau ir prisiminiau, kaip gera nebūti susaistytam su vienu žmogumi.
Tokio atsakymo aš nesitikėjau. Dauguma mano pažįstamų vaikinų imtų skiesti pasakas apie savo santykių fobijas, ypač tada, kai bandytų mane kabinti. Šitas vaikinas man kažkuo patinka. Tiesiog kaip vaikinas, ir tiek. Nesirengiu, kaip sako Natali, prieš jį raitytis.
– Aišku, – sakau jam ir stengiuosi nutaisyti tinkamą šypseną, kad neatrodyčiau juokingai. – Bent jau kalbi atvirai.
– O kaip kitaip, – sako jis ir pasiėmęs taurę ima plakti sau romo su kola. – Pastaruoju metu pastebiu, kad dauguma merginų, kaip ir vaikinų, kratosi rimtos draugystės, bet jeigu iš pradžių imi jautį už ragų, tai didesnė tikimybė, kad po vienos nakties nuotykio liksi gyvas ir sveikas.
Linkteliu jam ir suspaudžiu tarp pirštų šiaudelį. Nieku gyvu neketinu jam prisipažinti, kad visiškai su juo sutinku ir netgi manau, kad tai įdomu. Niekada anksčiau apie tai rimtai nesusimąsčiau, bet kadangi dabar apie rimtą draugystę negalėčiau net pagalvoti, vis tiek esu normalus žmogus ir vienos nakties meilės nuotykio tikrai neatsisakyčiau.
Bet tik ne su juo. Ir su niekuo iš šitos aplinkos. Tiek to, gal aš šiek tiek ir prisibijau vienos nakties meilės nuotykio, be to, šitas gėrimas man jau muša į galvą. Jei po teisybei, tai aš nieko panašaus dar nesu dariusi, ir nors mestelėta mintis visai nebloga, vis tiek ji mane velniškai baugina. Per visą savo gyvenimą turėjau tik du vaikinus: pirmąją meilę Ijaną Volšą, atėmusį iš manęs nekaltybę ir po trijų mėnesių žuvusį automobilio avarijoje; ir vėliau Kristianą Diringą, nuviltos Ijano meilės rikošetą, visišką kvailį, apgaudinėjusį mane su kažkokia raudonplauke šliundra.
Džiaugiuosi, kad susilaikiau neištarusi jam tos trijų, nuodais alsuojančių žodžių frazės, kuri prasideda žodeliu aš ir baigiasi tave, nes giliai širdyje jaučiau, kad jis man taip pasakęs nė pats nenumanė, apie ką kalba.
Bet ir vėlgi, gal jis ir suprato, nes kitaip po penkių mėnesių draugystės nebūtų susidėjęs su kita mergina. Padarė tai dėl to, kad aš jam neatsakiau tuo pačiu.
Pakeliu akis į baro padavėją ir matau, kad jis man šypsosi ir laukia, ką jam pasakysiu. Šitas vaikinas geras. Arba iš tiesų geras, arba stengiasi pasirodyti draugiškas. Prisipažįstu, gan dailus. Ne vyresnis kaip dvidešimt penkerių, švelnių rudų akių, pradedančių šypsotis anksčiau, nei šypsena nuskaidrina jo lūpas. Pastebiu gerai treniruotus rankų ir krūtinės raumenis, aptemptus siaurais medvilniniais marškinėliais. Vyrukas gražiai įdegęs saulėje, neabejotinai iš tų, kurie bene visą gyvenimą praleidžia prie vandenyno.
Susivokiu per daug užsisvajojusi, mintyse piešdama, kaip jis atrodo su maudymosi kelnaitėmis ir be marškinėlių.
– Aš Bleikas, – prisistato jis. – Robo brolis.
Robo? O taip, to vaikino, kuriam priklauso „Pogrindis“.
Paduodu jam ranką ir Bleikas mandagiai ją spusteli.
– Kemrina.
Natali dar nematau, bet pro muzikos gaudesį jau girdžiu jos balsą. Ji prasibrauna pro būrelį šokių aikštelės pakrašty susispietusių jaunuolių ir atsiiria prie manęs. Pastebėjus Bleiką, jos akys akimirksniu sužvilga, veidą nušviečia plati, džiaugsminga šypsena. Deimonas, įsikirtęs į Natali ranką, atseka jai iš paskos, irgi pastebi Bleiką, bet jo žvilgsnis be jokių emocijų įsminga į mane. Apima keistas jausmas, bet aš jį nuveju šalin, nes Natali jau remia savo petį į manąjį.
– Ką čia veiki? – su akivaizdžiu priekaištu balse klausia ji. Šypsodamasi nuo ausies iki ausies ji žvilgčioja nuo manęs į Bleiką ir atgal, o paskui priremia mane įdėmiu žvilgsniu.
– Vaišinuosi, – atsakau jai. – Ar ir tu atėjai išgerti, ar tik patikrinti, ką veikiu?
– Ir viena, ir kita! – atšauna ji ir ištraukia iš Deimono saujos ranką. Pabarbena pirštais į baro kraštą ir nusišypso Bleikui. – Ko nors su degtine.
Bleikas linkteli ir žiūri į Deimoną.
– Man romo su kola, – atsako šis.
Natali priglaudžia lūpas man prie smilkinio ir aš pajuntu ant veido karštą alsavimą, kai ji tyliai sukužda:
– Jergau šventas, Kem! Ar tu žinai, kas jis toks?
Pastebiu, kad ją nugirdęs Bleikas droviai šypteli. Nukaitusi iš gėdos tyliai jai atsakau:
– Taip, žinau. Jo vardas Bleikas.
– Tai Robo brolis! – sušvokščia Natali ir jos žvilgsnis vėl nuslysta prie vaikino.
Vogčiom dirsteliu į Deimoną vildamasi, kad jis supras mano užuominą ir nusitemps Natali į šalį, bet šįkart jis nuduoda nieko nesuprantąs. Kur tas senasis Deimonas, kuris mėgo į mane atsiremti, kai susipykdavo su Natali?
Ajajai. Ir vėl turbūt ant jos pyksta. Jis taip elgiasi tada, kai Natali paleidžia ant jo gerklę ar iškrečia kokią kvailystę, kurios Deimonas negali atleisti. Mes čia vos pusvalandis. Ką ji galėjo iškrėsti per tokį trumpą laiką? Paskui susivokiu, kad čia gi Natali, ir jeigu kas gali greičiau nei per valandą užsiutinti vaikiną ir to nesuprasti, tai tik ji.
Nusliuogiu nuo baro kėdės ir paėmusi ją už parankės nusitempiu toliau nuo baro. Deimonas, veikiausiai supratęs mano ketinimus, pasilieka su Bleiku.