Muzika, regis, plyšauja dar garsiau, nes gyvai grojanti grupė pabaigia vieną dainą ir pradeda kitą.
– Ką pridirbai? – atsukusi į save piktai klausiu jos.
– Kaip čia suprast – ką pridirbau? – Ji beveik nekreipia į mane dėmesio, jos kūnas lengvai juda muzikos ritmu.
– Nat, aš rimtai.
Pagaliau ji liaujasi kraipiusis ir žiūrėdama tiesiai į mane akimis ieško veide atsakymų.
– Kam užsiutinai Deimoną? – klausiu jos. – Kai čia atėjom, jo nuotaika buvo puiki.
Natali žvilgteli į Deimoną, stovintį prie baro ir siurbčiojantį kokteilį, paskui vėl atsisuka į mane ir kiek sutrikusi sako:
– Aš nieko nepadariau… Sakyčiau.
Paskui susimąsčiusi pakelia akis, lyg bandytų prisiminti, ką jam pasakė ar kaip su juo elgėsi. Tada įsisprendžia rankomis į šonus ir meta man:
– Kodėl manai, kad jis pyksta?
– Spėju iš jo žvilgsnio, – atsakau jai ir žvilgteliu į juos su Bleiku. – Man labai nepatinka, kai judu vaidijatės. Juo labiau kai turiu visą vakarą kiūtoti su jumis ir klausytis, kaip judu pliauškiat nesąmones apie tai, kas buvo prieš ištisus metus.
Sutrikęs Natali veidas atsileidžia ir jame nušvinta šypsena.
– Žinai, man atrodo, tu arba perlenki, arba stengiesi nusukti kalbą kitur, kad nepaklausčiau apie tavo santykius su Bleiku.
Dabar jos akyse blyksi valiūkiškos ugnelės ir man jos labai nepatinka.
Pabaltakiuoju į ją.
– Nėra čia jokių santykių, mes tik draugiškai kalbėjomės.
– Pirmas žingsnis – kalbėjimas. O šypsojimasis, – ji išsiviepia dar plačiau, – ką aš priėjusi aiškiau pamačiau – yra antras žingsnis. – Natali sukryžiuoja prieš save rankas ir atkiša vieną klubą. – Neabejoju, kad judu jau pasikalbėjote taip, kad jam nereikėjo jėga pešti iš tavęs atsakymų. Po galais, tu juk jau žinai jo vardą.
– Jeigu nori, kad smagiai leisčiau laiką ir susipažinčiau su vaikinu, tai turėtum susiprasti, kada laikas užsičiaupti, ir pamatyti, kad reikalai klostosi kaip tik taip, kaip tu ir norėtum.
Natali vėl pasiduoda muzikos ritmui ir, iškėlusi virš galvos rankas, ima viliokiškai sukti ratu klubus. O aš stoviu ir tyliu.
– Nieko nebus, – tvirtai atšaunu jai. – Gavai to, ko siekei, o aš ir toliau kalbėsiuos su vaikinu, ir nesiruošiu jam pasakoti turinti chlamidijų, tad būk gera, liaukis kėlusi čia scenas.
Natali giliai ir pratisai atsidūsta, paskui liaujasi kraipiusis ir taria:
– Ko gero, tu teisi. Paliksiu tave su juo, bet jeigu jis nusives tave į Robo aukštą, norėsiu išgirsti visas smulkmenas.
Ji ryžtingai beda į mane pirštu, primerkia akį ir suraukia lūpas.
– Gerai, – sutinku vien tam, kad jos atsikratyčiau. – Tik nedėk per daug vilčių, nes to niekada nebus.
3 Alexander Richard „Alex“ Pettyfer (g. 1990 04 10) – britų modelis ir aktorius.
4 Buitinėje kalboje vartojamas „MacDonald“ restorano trumpinys – Mickey D’s.
5 Adam Noah Levine (g. 1979 03 18) – JAV muzikantas, dainų kūrėjas ir atlikėjas, kartais vaidinantis filmuose, labiau žinomas kaip pagrindinis amerikiečių poproko grupės „Maroon 5“ atlikėjas.
6 Jensen Ross Ackles (g. 1978 03 01) – JAV aktorius ir režisierius, vaidinęs filmuose „Mūsų gyvenimo dienos“, „Tamsos angelas“ ir kt.
3
Po valandos ir dar dviejų kokteilių aš jau „Robo aukšte“ kartu su Bleiku. Truputį apspangusi, bet einu tiesiai ir viską gerai matau, tad žinau, kad dar nepasigėriau. Tačiau esu truputį per daug patenkinta, todėl darosi neramu. Kai Bleikas pasiūlė „kur nors trumpam pabėgti nuo triukšmo“, mano galvoje iš karto užsidegė raudona pavojaus lemputė: nedrįsk niekur eiti viena iš naktinio klubo įkaušusi ir dar su nepažįstamu vaikinu. Nedrįsk to daryti, Kem. Nesi kvaila, todėl neleisk, kad alkoholis apsuktų tau galvą.
Tokios mintys ūžė mano galvoje. Aš jų klausiausi tol, kol vienu metu užkrečianti Bleiko šypsena ir gebėjimas leisti man šalia jo jaustis saugiai nutildė visus pašalinius balsus ir užgesino blykčiojančias lemputes, ir aš daugiau nieko nebegirdėjau.
– Ar čia tai, ką visi vadina „Robo aukštu“? – klausiu Bleiko žvelgdama į miestą nuo sandėlio stogo.
Nuo čia miesto pastatai tvaska ryškiomis mėlynomis, baltomis ir žaliomis šviesomis. Gatvės maudosi blausioje oranžinėje prieblandoje, skleidžiamoje šimtų gatvės žibintų.
– O ko tu tikėjais? – atsako jis ir paima mano ranką, o aš nuo tokio jo prisilietimo susigūžiu, bet vis tiek jį priimu. – Prabangaus sekso kambario su veidrodinėmis lubomis?
Pala pala… Aš kaip tik apie tai ir pagalvojau. Na, gal kiek kitaip, bet – tada kokio velnio aš čia su juo atsibeldžiau?
Ką gi, dabar jau mane pradeda imti panika.
Turbūt truputį padauginau išgerti, kitaip mano mintys taip toli neklaidžiotų. Baisiai išsigąstu ir akimirksniu išsiblaivau pagalvojusi, kad būčiau sutikusi eiti į bet kokį sekso kambarį, net ir pasigėrusi. Ar nuo alkoholio aš iš tiesų kvailėju, ar jis padeda pažadinti manyje tai, ko pati negaliu patikėti turinti?
Žvilgteliu į metalines duris mūro sienoje ir pastebiu pro plyšį besiskverbiančią šviesą. Jis paliko jas praviras. Geras ženklas.
Bleikas vedasi mane prie medinio iškylų stalo ir aš nervingai prisėdu ant jo šalia Bleiko. Vėjas plaiksto man plaukus, kelios sruogos lenda į lūpas. Pakeliu ranką, užkišu pirštą ir ištraukiu juos iš burnos.
– Gerai, kad tu su manim, – sako jis žvelgdamas į miestą. Jis sėdi nusvarinęs rankas tarp kelių, susikėlęs kojas ant medinio suolo po stalu.
Susikeliu kojas ant stalo ir sukryžiuoju kaip indėnė, susidedu rankas į skreitą. Klausiamai žiūriu į jį. Jis man šypsosi.
– Gerai, kad tave čia atsivedžiau, – paaiškina. – Tokia gražuolė kaip tu ir su tokia šutve vaikinų ten apačioje… – pasuka galvą ir žiūri tiesiai į mane. Rudos akys švelniai žvilga tamsoje. – Jeigu mano vietoj būtų kas kitas, tai tu jau seniai būtum tapusi seksualinės prievartos auka iš serialo „Vieno gyvenimo istorija“.
Dabar jau visai išblaivėju. Per dvi sekundes kaip ranką nuėmus pasijuntu lyg būčiau nieko burnoj neturėjus. Nugara staiga šauna tiesi kaip smilga, ir aš giliai kvėpteliu oro, nervingai vypteliu.
Ką, po šimts, aš sau galvojau?!
– Viskas gerai, – meiliai šypsodamasis sako jis ir iškelia rankas aukštyn delnais prieš save. – Niekada neversčiau merginos daryti tai, ko ji nenori, ar elgtis taip, kaip ji mano norinti, bet padauginusi išgerti.
Man regis, ką tik išvengiau mirtinos kulkos.
Įtampa pečiuose nuslūgsta ir aš jaučiu, kad jau vėl galiu kvėpuoti. Aišku, jis gali pritaukšti man visokiausių nesąmonių, kad tik juo pasitikėčiau, bet mano instinktai kužda, kad jis visai nepavojingas. Tiesiog reikia neprarasti budrumo ir elgtis apdairiai, nes esu viena su juo, tačiau galiu lengviau atsipūsti. Manau, jeigu jis norėtų manimi pasinaudoti, tai tikrai nebūtų kalbėjęs apie galimus pavojus.
Tyliai nusijuokiu prisiminusi tai, ką jis pasakė.
– Ko juokies?
Jis žiūri į mane, šypsosi ir laukia.
– Prisiminiau tavo užuominą apie „Vieno gyvenimo istoriją“, – atsakau jam ir jaučiu, kaip mano lūpose ima skleistis droviai nerami šypsena. – Žiūri tą šlamštą?
Mažumėlę susigėdęs jis nudelbia akis į šalį ir sako:
– Ne. Tiesiog geras, visiem suprantamas palyginimas.
– Manai? – paerzinu. – Nežinau. Tu mano pirmas sutiktas vaikinas, užsiminęs apie serialą „Vieno gyvenimo istorija“.
Jis visas nukaista, o aš imu save keikti už tai, kad širdyje džiūgauju tai regėdama.
– Tik niekam daugiau nepasakok, gerai? – patempęs lūpą prašo jis.