Atsuku Deimonui nugarą, nes nenoriu, kad jis pamatytų mano veide bent menkiausią užuominą, jog trumpą akimirksnį aš vis dėlto juo patikėjau. Velniškai pykstu ant jo už tokį elgesį, betgi negaliu visą gyvenimą nešioti akmens užanty vien dėl to, kad jis norėjo mane nuo kažko apginti. Neabejotinai plūstelėjo vyriškasis testosteronas, betgi vis tiek mane gynė.
– Kem, būk gera, atsisuk į mane.
Palaukiu kelias sekundes ir atsisuku į jį, bet rankos vis tiek lieka sukryžiuotos.
Deimonas jau kiek švelniau įdėmiai žvelgia man į akis.
– Atsiprašau. Aš tik… – giliai atsidūsėja ir nusuka akis į šalį, tarsi žiūrėdamas į mane negalėtų pasakyti to, ką ketina. – Kemrina, aš negaliu net pagalvoti, kad tu galėtum būti su kitu vaikinu.
Atrodo, lyg kas būtų kirtęs man į paširdžius. Nė nepajuntu, kaip garsiai žiopteliu, o akys pačios išsprogsta ant kaktos.
Susinervinusi žvilgteliu į metalines duris, paskui vėl į jį.
– Kur Natali?
Man žūtbūt reikia nusukti kalbą kitur. Ką, po paraliais, jis čia tauškia? Ne, negali būti, jis tik svaičioja. Turbūt negerai kažką nugirdau. Taip, esu įkaušusi ir negaliu blaiviai mąstyti.
Deimonas prieina prie manęs ir suima delnais man už alkūnių. Man instinktyviai norisi nuo jo atšokti, bet lieku stovėti kaip įkalta ir negaliu pajudinti nė vieno raumenėlio, tik akis.
– Aš rimtai, – sako jis. Balsas skamba visiškai tyliai, kaip kuždesys. – Trokštu tavęs jau nuo septintos klasės.
Ir vėl smūgis žemiau juostos.
Galiausiai įstengiu pasitraukti nuo jo.
– Ne. Ne. – Imu purtyti galvą ir bandau ką nors suprasti. – Gal tu girtas, Deimonai? Ar prisiuostęs? Tau kažkas negerai. – Pakeliu rankas ir skėsteliu ore. – Reikia susirasti Natali. Nesakysiu jai, ko tu man prišnekėjai, nes rytoj vis tiek nieko neprisiminsi, bet mums iš tiesų reikia eiti. Tuojau pat.
Žengiu artyn prie dabar jau uždarytų durų, bet staiga pajuntu Deimono pirštus sugniaužiant man žastą. Jis greitai atsuka mane į save, man užima kvapą, ir tas keistas įtarimas sugrįžta vėl ir smogia visa jėga, iš esmės nubraukdamas visus tuos metus, kai jį pažinojau ir juo pasitikėjau. Dabar jis žiūri į mane dar labiau sulaukėjusiu žvilgsniu, bet kartu įžvelgiu jame ir baugštų švelnumą.
– Aš negirtas ir nuo anos savaitės nieko neuosčiau.
Vien tiktai tai, kad jis vartoja kokainą, daro jį atgrasų, bet jis vis tiek man nuo senų laikų yra artimiausias draugas, todėl į jo polinkį narkotikams nelabai kreipiau dėmesio. Tačiau šitas senas artimas draugas man rėžė tiesą į akis ir aš juo tikiu.
Pirmą kartą gyvenime imu gailėtis, kad jis neprisiuostęs, nes tada galėtume ramiai užmiršti, kas tarp mūsų įvyko.
Pažvelgiu žemyn į jo pirštus, įsikirtusius man į ranką, ir galiausiai pajuntu, kaip smarkiai jis juos spaudžia. Mane tai gąsdina.
– Deimonai, būk geras, paleisk mano ranką.
Užuot paleidęs, ji dar smarkiau sugniaužia pirštus, ir aš bandau ištrūkti iš jo gniaužtų. Deimonas trukteli mane artyn savęs ir nespėjus man sušukti, įsisiurbia į lūpas, laisva ranka apkabina kaklą, kad negalėčiau pajudinti galvos. Bando liežuviu įsibrauti man į burną, bet man pavyksta atlošti galvą tiek, kad iš visų jėgų trenkčiau kakta jam į kaktą. Jis apstulbsta – lygiai kaip ir aš – ir akimirksniu paleidžia mane iš glėbio.
– Kem! Palauk! – išgirstu atsivejant jo balsą, bet aš pasprunku nuo jo ir neriu pro metalines duris.
Girdžiu įkandin aidint jo žingsnius, kai jis leidžiasi vytis mane skambiais metaliniais laiptais, bet man pavyksta nuo jo atsiplėšti ir aš įsmunku į liftą, užtrenkiu metalines grotas ir puolu spaudyti mygtuką su užrašu „Pagrindinis aukštas“. Prie durų stypso tas pats mus įleidęs milžinas, bet aš pralekiu pro jį ir net truputį stumteliu, nes jis pasipainioja man po kojų.
– Ei, ramiau, pupa uoga! – sušunka jis, bet aš jau kuriu šaligatviu tolyn nuo to nelemto sandėlio.
Pėsčia nusigaunu į „Shell“ degalinę ir išsikviečiu taksi, kad parvežtų mane namo.
4
Rytą mane pažadina mobiliojo telefono skambutis. Girdžiu jį burzgiant šalia galvos ant spintelės prie lovos. Ekranėlyje didelėmis raidėmis šviečia užrašas NATALI, į mane žvelgia linksmas besišypsantis jos veidas. Pamačius jį man išlaksto miegai, staigiai atsisėdu lovoje ir laikydama rankoje telefoną spoksau į jį, jaučiu, kaip jis vibruoja mano delne, paskui galiausiai ryžtuosi nuspausti žalią mygtuką.
– Kur tu prapuolei? – rėkia ji man į ausį. – Dieve šventas, Kem, tu kažkur pradingai, aš baisiai išsigandau, Deimonas irgi buvo trumpam prapuolęs, paskui grįžo, o tada pamačiau Bleiką, jis iš klubo išėjo visas kruvinas, ir tuomet aš supratau, ką tu turėjai omeny sakydama, kad Deimonas kažko supykęs, – pagaliau atsikvėpė ji. – Tada aš puoliau jo kamantinėti, ką padariau ar ką blogo pasakiau, o gal vis dar dėl to nelemto praėjusios savaitės vakaro restorane, bet jis nekreipė į mane dėmesio, tik pasakė, kad laikas namo ir…
– Natali, – nutraukiu ją. Man sukasi galva nuo tokio greito jos tratėjimo. – Nurimk bent truputį, gerai?
Nepaleisdama iš rankos telefono, nusviedžiu nuo savęs antklodę ir strykteliu iš lovos. Suprantu, kad turiu jai pasakyti tai, ką vakar iškrėtė Deimonas. Privalau. Vėliau sužinojusi, kas įvyko, ji man tikrai nedovanos, o ir aš pati negalėsiu sau to atleisti. Jeigu taip atsitiktų man, norėčiau, kad ji pirma man tai pasakytų.
Bet tik ne telefonu. Šitas pokalbis – tik akis į akį.
– Ar galim po valandos susitikti puodelio kavos?
Tyla.
– A… taip, žinoma. Ar tikrai tau nieko neatsitiko? Man labai neramu. Maniau, kad tave pagrobė ar dar ką.
– Natali, man tikrai… – atsitiko kai kas baisaus, – nieko neatsitiko. Viskas gerai. Susitinkam po valandos ir, būk gera, ateik viena.
– Deimonas namie, smigęs kaip lapas, – sako ji ir aš jos balse išgirstu šypseną. – Dieve, ką jis su manim vakar išdarinėjo, – nepatikėsi.
Nuo jos žodžių mane nukrečia šiurpas. Tai tarsi gyvas, rėksmingas patvirtinimas, atsklindąs iš kito laido galo, bet aš turiu nuduoti, kad čia tik paprasti žodžiai.
– Žinai, kol neįsitikinau, kad tu sveika ir gyva, apie seksą negalėjau nė pagalvoti. Į skambučius tu neatsiliepei, todėl trečią nakties paskambinau tavo mamai, ir ji pasakė, kad tu sau ramiai miegi. Bet man vis tiek buvo labai neramu, nes tu išlėkei…
– Po valandos, – nutraukiu ją, kol nepradėjo naujos tirados.
Kai mudvi baigiam pokalbį, pirmiausia pasitikrinu praleistus skambučius. Šeši iš Natali, o iš Deimono net devyni. Žinutes balso pašte, deja, palikusi tik Natali. Aišku, Deimonas nenorėjo palikti jokių inkriminuojančių įkalčių.
Bet man jo įkalčių ir nereikia. Mudvi su Natali tapome geriausiomis draugėmis nuo to vakaro, kai pasilikusi nakvoti pas mane ta kalė pavogė mano gražiausią Barbę velveto drabužiais.
Kol ji ateina, aš nenustygstu vietoje ir jau esu išgėrusi beveik pusę puodelio latės. Natali klesteli ant laisvos kėdės. Man nepatinka, kad ji taip daug šypsosi, man nuo to tik dar sunkiau ant širdies.
– Atrodai tragiškai, Kem.
– Žinau.
Nustebusi ji suklapsi akimis.
– Kas yra? Kur tavo sarkastiškas „ačiū“ ir garsusis baltakiavimas?
Būk gera, liaukis šaipiusis, Natali. Bent kartelį tinkamai įvertink mano surimtėjusią būseną ir pažvelk į mane rimtu veidu.