– Mielasis, kas tau?
Nieko nepaėmusi iš šaldytuvo, uždarau jį.
Jis nepakelia galvos ir į mane net nežiūri.
– Endriau?
Mano širdis tvinksi vis greičiau ir greičiau, nors nesuprantu kodėl.
Prieinu prie jo ir uždedu ranką jam ant peties. Jis lėtai atplėšia akis nuo keptuvės ir pažvelgia į mane.
– Endriau…
Tarsi žiauriam sulėtintam kine Endriaus keliai sulinksta ir jis visu kūnu sukniumba ant baltų virtuvės plytelių. Mentelė, kurią laikė rankoje, barkšteli ant grindų, aptėkšdama karštais taukais. Bandau jį pakelti, bet negaliu išlaikyti. Viskas vyksta tarsi sulėtintam kadre: mano klyksmas, mano rankos griebia jam už pečių, Endriaus galva trinkteli į grindis ir atšoka. Tačiau kitą akimirką, kai jo kūnas ima trūkčioti, tampomas nevaldomų konvulsijų, viskas ima bėgti pagreitintai ir gąsdinančiai baugiai.
– ENDRIAU! DIEVE ŠVENTAS, ENDRIAU!
Noriu jam padėti, bet jo kūnas nepaliaujamai trūkčioja. Matau jo akių baltymus ir siaubingai sukąstus dantis. Kojos sutrauktos mėšlungio.
Darsyk garsiai suklinku, iš akių srūva ašaros.
– Padėkite kas nors!
Paskui ūmai atsitokėju ir lekiu ieškoti artimiausio telefono. Jo mobilusis guli ant virtuvinės spintelės. Surenku 911, ir kol per pora sekundžių atsiliepia dispečerė, aš išjungiu dujas.
– Greičiau! Jam prasidėjo traukuliai! Labai prašau, padėkite!
– Ponia, pirmiausia jums reikia nusiraminti. Ar jį dar tampo traukuliai?
– Taip!
Su siaubu žiūriu, kaip Endriaus kūnas kratosi ant grindų. Man taip baisu, kad net pradeda vimdyti.
– Ponia, patraukite į šalį visus daiktus, į kuriuos jis galėtų susižeisti. Ar jis nešioja akinius? Ar jo galva negali atsitrenkti į kokį kietą daiktą?
– Ne! B-bet jis stipriai susitrenkė galvą krisdamas!
– Aišku. O dabar suraskite kokį minkštą daiktą – gal pagalvę – ir pakiškite po galva, kad neužsigautų.
Apsidairau po virtuvę, bet nieko tinkamo nepastebėjusi, galvotrūkčiais puolu į svetainę ir čiumpu nuo sofos pagalvėlę, lekiu su ja atgal. Numetu ant grindų telefoną ir pakišu pagalvę po jo tirtančia galva.
O, ne… Dieve mieliausias… kas jam pasidarė?!
Vėl čiumpu telefoną ir priglaudžiu prie ausies.
– Pagalvė jau padėta!
– Gerai, ponia, – ramiai sako 911 dispečerė. – Kada jam prasidėjo traukuliai? Ar jis serga kokia liga, kuriai būtų būdingi priepuoliai?
– N-nežinau. Gal kokias pora minučių. Daugiausia tris. Bet aš dar niekad nemačiau jo tokios būklės. Jis man nieko neminėjo apie jokias ligas… – Ir tada man topteli: man jis nieko nesakė. Mano galvoje pinasi įvairiausios mintys, bet nuo jų man darosi tik dar neramiau. – Atsiųskite greitąją! Prašau! Paskubėkite! – Aš jau springstu ašaromis.
Endriaus kūnas nurimsta.
Nespėjus dispečerei ką nors pasakyti, sušunku:
– Jis nebejuda! K-ką man daryti?
– Dabar, ponia, reikia, kad jūs paverstumėte jį ant šono, o tuo tarpu mes atsiųsime jums greitąją. Koks jūsų adresas?
Verčiant Endrių ant šono, jos klausimas man pakerta rankas.
N-nežinau. Po perkūnais, aš nežinau jo adreso! Velniai rautų!
– Aš nežinau jo ad… – pašokusi nuo grindų puolu prie spintelės, ant kurios guli nemaža šūsnis laiškų, ir suradusi adresą padiktuoju dispečerei.
– Greitoji jau važiuoja pas jus. Ar norėtumėte bendrauti su manim tol, kol atvažiuos medikai?
Nelabai suprantu, ką ji sako, ir apskritai neprisimenu, ar ji man ką sakė, ar tik pasivaideno, todėl tyliu, nieko neatsakau. Negaliu atplėšti akių nuo Endriaus, gulinčio virtuvėje ant grindų be sąmonės.
– Jis be sąmonės! Dieve mano, kodėl jis neatsimerkia?! – Laisva ranka susiimu už burnos.
– Taip būna, – sako moteris ir aš pagaliau atsitokėju išgirdusi jos balsą. – Ar norėtumėt kalbėti su manim, kol atvažiuos greitoji?
– Taip, labai norėčiau. Būkit gera, nepadėkit ragelio. Maldauju.
– Gerai, aš jūsų klausau, – sako moteris ir jos balsas man – vienintelė paguoda. Man trūksta oro. Galvoje viskas susijaukę. Žodžiai stringa gerklėje. Nieko negaliu daryti, tik spoksau į jį. Man netgi baugu pritūpti šalia jo, kad prasidėjus traukuliams nepadaryčiau ko nors blogai.
Po kelių minučių gatvėje pasigirsta greitosios sirenos.
– Man regis, jau atvažiavo, – garsiai ištariu į telefono ragelį.
Bet vis tiek negaliu atplėšti akių nuo Endriaus.
Kodėl taip atsitiko?
Pasigirsta beldimas į duris ir aš galiausiai atsistoju – lekiu prie durų įleisti greitosios medikų. Nepamenu, kaip numečiau ant žemės Endriaus mobilųjį su tebekalbančia dispečere. Matau, kaip Endrius paguldomas ant neštuvų ir prisegamas diržais.
– Kuo jis vardu? – kažkas paklausia, turbūt kas nors iš medikų, bet jo veido aš nematau. Mano akys prilipusios prie Endriaus ir aš regiu, kaip jį išveža iš buto.
– Endrius Perišas, – tyliai ištariu.
Vos išgirstu, į kokią ligoninę, anot vieno iš greitosios medikų, bus vežamas Endrius. Jiems išskubėjus stoviu kaip žaibo trenkta ir spoksau į duris, pro kurias jis ką tik iškeliavo. Tik po kelių kankinamai ilgų minučių atsipeikėju ir puolu ieškoti jo telefono, o jame – jo motinos telefono numerio. Paskambinusi ir papasakojusi, kas nutiko, išgirstu ją verkiant, ir ji, regis, numeta ragelį.
– Ponia Periš! – ašaros man gelia akis. – Ponia Periš! – Bet ji nebeatsiliepia.
Paskui užsimetu kažką ant savęs – net nepamenu, kuo esu apsirengusi, – pasičiumpu Endriaus automobilio raktelius, savo rankinuką ir neriu pro duris. Kurį laiką lekiu jo automobiliu, paskui ūmai susivokiu, kad nebežinau, kur esanti ar kur važiuoju. Pamačiusi degalinę užsuku ir pasiklausiu kelio į ligoninę, bet man vis tiek sunku susigaudyti svetimam mieste, tad vos nepasiklystu. Galva visai nedirba.
Užtrenkiu automobilio dureles ir bėgu į ligoninės priimamąjį, rankinukas tabaluoja ant peties. Galėjau pamesti ir nė nepastebėti to. Priimamojo seselė pabaksnoja pirštu per klaviatūrą, suranda reikiamą informaciją ir parodo, kur turiu eiti. Atsiduriu laukiamajame. Visiškai viena.
Praeina turbūt valanda, bet gal aš klystu. Gal valanda, gal penkios minutės, o gal visa savaitė. Koks skirtumas. Man dabar laikas neegzistuoja. Gelia krūtinę, nes tiek prisiraudojau. Minu taką pirmyn atgal po laukiamąjį, jau net žymės įspaustos matyti.
Dar viena valanda.
Šitas laukiamasis neįtikėtinai neskoningas: sienos rudos, kėdės irgi rudos, sustatytos dviem eilėm vidury kambario. Virš durų tiksinčio laikrodžio rodyklės suka ratus, ir nors jo tiksėjimas visiškai tylus, mano protas toks įsitempęs, kad, rodos, vis tiek girdžiu. Netoli praustuvo stovi kavinukas. Po šonines duris išėjo kažkoks vyras, įsipylė kavos į vienkartinį puodelį ir vėl pradingo už jų.
Dar viena valanda.
Žiauriai skauda galvą. Lūpos šerpetotos ir sutrūkinėjusios. Be paliovos jas laižau, bet nuo to tik dar blogiau. Jau kuris laikas nepasirodo jokia seselė, todėl pradedu gailėtis, kad nesustabdžiau pastarosios, šmėstelėjusios laukiamajame ir nuskubėjusios ilgu šviesiu koridorium.
Kodėl taip ilgai reikia laukti? Kas čia vyksta?
Paremiu kaktą delnu ir jau siekiu rankinuko, kur guli Endriaus telefonas, kai išgirstu pažįstamą balsą.
– Kemrina?
Grįžteliu balso pusėn.
Į laukiamąjį įeina jaunesnysis Endriaus brolis Ešeris.
Labai norėtųsi džiaugtis, kad kažkas pagaliau atėjo su manim pasikalbėti, prablaškyti nuo šio beprotiško širdį apėmusio skausmo, bet negaliu, nes bijau, kad jis praneš man apie Endrių baisių žinių. Kiek žinau, Ešeris net nebuvo Teksase, ir jeigu jis taip greitai čia atlėkė, vadinasi, atskrido pirmuoju lėktuvo reisu, o žmonės paprastai taip elgiasi tik atsitikus didelei nelaimei.