– Endriau, liaukis, būk geras.
Keturiais pirštais jis užspaudžia man lūpas, liepia tylėti. Aš vėl pratrūkstu raudoti. Jis kuo švelniau bando pateikti man karčią tiesą, geriau už mane įstengdamas suvaldyti emocijas ir slėpti ašaras. Jis gali numirti, o aš neturiu jėgų net savęs sutramdyti. Mane tai siutina, bet aš nieko negaliu padaryti, tik raudu ir nirštu ant savęs.
– Prižadėk, kad susitaikysi su ta mintim, jog aš galiu mirti.
– Aš negaliu su tuo susitaikyti!
Jis suspaudžia mane glėbyje.
– Prižadėk.
Kietai sukandu dantis, jaučiu, kaip garsiai traška už skruosto žandikauliai, akis ir gerklę skaudžiai graužia ašaros.
Galiausiai išlemenu:
– Prižadu.
Skausmas gniuždo krūtinę.
– Bet ir tu turi man pažadėti, kad išgyvensi, – tariu jam ir priglaudžiu kaktą prie jo krūtinės. – Negaliu likti viena, be tavęs, Endriau. Tu juk žinai, kad aš viena neištversiu.
– Žinau, mažule, žinau.
Tyla.
– Gali man padainuoti? – prašo jis.
– Ką norėtum?
– „Dulkės vėjyje“, – atsako jis.
– Ne, šitos dainos aš nedainuosiu. Ir daugiau neprašyk. Niekada.
Tvirtai suspaudžia mane glėbyje.
– Tada ką nori, – sukužda. – Noriu paklausyti tavo balso.
Taigi pradedu dainuoti „Nuodai ir vynas“. Tą pačią dainą, kurią mudu dainavome Naujajame Orleane, kai gulėjome vienas kito glėbyje. Jis padainuoja su manim kelias eilutes, bet aš jaučiu, kad jis labai silpnas, nes vos gali ištraukti kelias natas.
Užmiegam vienas kito glėbyje.
– Reikia atlikti kelis tyrimus, – išgirstu virš lovos kažkieno balsą.
Atmerkusi akis pamatau prie lovos mūsų seselę sąmokslininkę.
Endrius irgi sukruta ir atsibunda.
Jau vėlyva popietė ir metusi žvilgsnį į langą pamatau, kad greitai pradės temti.
– Jums vertėtų apsirengti, – supratingai šypsodama pataria man seselė.
Matydama mane pusnuogę ji tikriausiai pagalvojo, kad mudu su Endriumi čia pasismaginom.
Išlipu iš lovos ir imu rengtis, o seselė tuo tarpu patikrina Endriaus sveikatos būklę ir ruošia išvežti iš palatos. Lovos gale stovi vežimėlis su ratukais.
– Kokius darysite tyrimus? – silpnu balsu klausia Endrius.
Išgirdusi tokį silpną jo balsą pakeliu galvą. Jis atrodo prastai. Jo orientacija sutrikusi.
– Endriau! – puolu prie lovos.
Jis iš lėto pakelia vieną ranką ir sulaiko mane.
– Viskas gerai, mažule. Tik truputį svaigsta galva. Dar ne visai atsibudau.
Seselė grįžteli į mane. Nors jos išmokytos elgtis ramiai ir veide nerodyti jokio susirūpinimo, šios žvilgsnyje aš įskaitau didžiulį nerimą. Seselė nujaučia, kad kažkas negerai.
Išspaudusi šypseną eina prie Endriaus ir padeda jam atsisėsti, palaiko lašelinės žarnelę.
– Išvešiu jį valandai ar dviem, nes reikia atlikti kelis tyrimus, – sako ji. – O jūs tuo tarpu nueikit pavalgyti, pamankštinkit kojas ir vėl sugrįžkit.
– B-bet aš nenoriu palikti jo vieno.
– Elkis kaip liepiama, – burbteli Endrius, ir nuo kiekvieno jo ištarto žodžio mano baimė dar labiau išauga. – Eik ir pavalgyk.
Jis sunkiai grįžteli į mane ir pagrūmoja pirštu:
– Tik jokių kepsnių, – juokais pabara. – Tu man esi skolinga sočius pietus, pameni? Kai tik iš čia ištrūksiu, pirmiausia eisim skaniai pavalgyti.
Jis priverčia mane nusišypsoti, nes to labai siekė, bet mano šypsena blausi.
– Gerai jau, – nenoriai linkteliu. – Grįšiu po poros valandų ir lauksiu tavęs čia.
Priėjusi švelniai pabučiuoju. Man atsitraukus jis ilgai ir įdėmiai žiūri man į akis. Jo žvilgsnyje – gilus skausmas. Skausmas ir išsekimas. Bet jis labai stengiasi likti tvirtas, lūpų kamputyje šmėsteli šypsena. Endrius atsisėda į vežimėlį, darsyk dirsteli į mane, ir seselė išveža jį iš palatos.
Man užgniaužia kvapą.
Norisi šaukti jį vardu, pasakyti, kad myliu, bet negaliu prasižioti. Myliu jį visa širdimi, bet kažkodėl jaučiu, kad jeigu tai pasakysiu, jeigu galiausiai prisipažinsiu pati sau garsiai, tą pačią akimirką viskas negrįžtamai sugrius. Gal jeigu laikysiu tai savyje, balsiai neištarsiu, tai mūsų meilės istorija liks amžina. Šie trys nekaltai ištarti žodžiai gali būti visko pradžia, bet aš bijau, kad man su Endriumi jie gali reikšti ir visko pabaigą.
39
Net jeigu nuo to ir priklausytų mano gyvybė, vis tiek negalėčiau nuryti nė kąsnio. Pažadėjau Endriui tik dėl to, kad jį nuraminčiau. Išeinu į lauką ir atsisėdu ant suoliuko priešais ligoninę. Negaliu nueiti toliau nė per žingsnį, kai jis liko tenai, viduje. Vos širdis neplyšo matant, kaip seselė išstumia jį ratukuose pro duris.
Ateina žinutė iš Natali:
„Ką tik nusileidau. Sėdu į taksi, tuoj būsiu pas tave. Myliu.“
Pamačiusi prie ligoninės privažiuojant taksi, ne iš karto pašoku ant kojų. Jau senokai su ja nesimačiau; nemažai laiko prabėgo nuo mūsų incidento su Deimonu.
Tačiau dabar tai visai nebesvarbu. Bent jau kol kas. Geriausios draugės – kad ir ką viena kitai iškrėstų, kad ir kaip smarkiai viena kitą užgautų – vis tiek greitai atsileidžia, nes juk jos – geriausios draugės. Ir niekas iš mūsų nėra tobulas. Geriausi draugai turi atleisti vieni kitiems klaidas, juk dėl to ir skelbiamasi geriausiais draugais. Dabar, kai taip atsitiko su Endrium, man sunku įsivaizduoti gyvenimą be Natali. Kaip tik dabar ji man nepaprastai reikalinga.
Pamačiusi mane Natali skuodžia per aikštelę, rudi plaukai plaikstosi vėjyje jai už nugaros.
– Dieve mano, kaip aš tavęs pasiilgau, Kem!
Ji taip smarkiai suspaudžia mane glėbyje, kad vos neuždūstu.
Tereikėjo jai čia pasirodyti ir aš, atsidūrusi jos glėby, visai susileidžiu ir pradedu raudoti, įsikniaubusi jai į krūtinę. Negaliu nulaikyti ašarų, nors tu ką. Gyvenime tiek neverkiau, kiek per pastarąsias dvidešimt keturias valandas.
– Kem, kas atsitiko? – Jaučiu, kaip jos pirštai glosto man plaukus, bet negaliu liautis liejusi ašarų ant jos palaidinės. – Eime, prisėsime.
Natali veda mane prie akmeninio suoliuko po ąžuolu ir mudvi atsisėdam.
Viską jai papasakoju. Nuo to, dėl ko išvažiavau iš Šiaurės Karolinos, iki to, kaip susipažinau su Endriumi autobuse Kanzase ir iki šios minutės, kai abi atsisėdom ant suolo. Natali kartu su manim ir verkė, ir juokėsi, ir šypsojosi, o aš jai vis pasakojau apie mudviejų su Endriumi praleistą laiką. Dar niekada nemačiau jos taip rimtai nusiteikusios. Na, gal tik tuokart, kai mano brolis Koulas sėdo kalėjiman ir išsiskyrė tėvai. Dar ir po Ijano mirties. Tegu Natali ir kuoktelėjusi, aštrialiežuvė, vakarėlių mergaitė, neišmananti, kada prikąsti liežuvį, vis tiek žino, kad viskam yra savas laikas, o tokiu sunkiu metu kaip dabar ji man atiduoda visą savo širdį.
– Man sunku patikėti, kad po to, ką išgyvenai su Ijanu, tau dar tenka patirti ir šitai. Tarsi likimas tau būtų iškrėtęs piktą pokštą.
Iš dalies ji teisi. Tačiau, kalbant apie Endrių, tai baisiau nei žiaurus likimo pokštas.
– Mieloji mano, – sako ji, uždėdama man ant kelio ranką, – gerai pamąstyk: ar yra kokių šansų, kad tai, kas įvyko, yra tik gryniausias atsitiktinumas? – Ir pati, žiūrėdama į mane, papurto galvą. – Apgailestauju, Kem, bet tokių sutapimų ar atsitiktinumų nebūna. Judviem buvo lemta susitikti. Tai tarsi fantastiškai graži suknista meilės pasaka, kokios nė norėdamas nesugalvosi, supranti?
Nieko jai nesakau, apmąstau jos žodžius. Paprastai imčiau ir sukritikuočiau tokį teatrališką jos pasisakymą, bet šįsyk susilaikau. Neturiu tam jėgų.
Natali priremia mane žvilgsniu.
– Klausyk, negi tu rimtai manai, kad likimas lemtų visa tai išgyventi, o paskui matyti, kaip jis miršta?