Niekada taip nesidžiaugiau gyvenimu kaip tas kelias dienas, praleistas su tavimi. Pirmą kartą pasijutau brandus, atgijęs ir laisvas. Tu buvai man ta trūkstamoji sielos dalis, oras mano plaučiams, kraujas mano gyslose. Aš manau, kad jeigu praeiti gyvenimai tikrai egzistuoja, tai mes ir juose mylėjom vienas kitą. Drauge mes buvom labai trumpai, bet man atrodo, kad pažinojau tave amžinai.
Noriu, kad žinotum, jog ir po mirties aš tave prisiminsiu. Ir visados tave mylėsiu. Gaila, kad viskas taip susiklostė. O galėjo būti kitaip. Ištisomis naktimis galvojau apie tave kelyje. Spoksodavau į lubas moteliuose ir bandydavau įsivaizduoti, koks galėtų būti mūsų gyvenimas, jeigu likčiau gyvas. Aš taip įsijausdavau, kad net regėdavau tave su nuotakos suknele ir net su mažąja mano kopija tavo įsčiose. Žinai, ne sykį teko girdėti, kad su besilaukiančia moterim seksas būna gerokai malonesnis. ;-)
Atleisk man, kad turiu tave palikti, Kemrina. Man labai gaila… Norėčiau, kad Orfėjaus ir Euridikės meilės istorija būtų tikra, nes tada tu galėtum nusileisti į pomirtinę karalystę ir dainuodama išsivesti mane iš tenai. Aš tikrai neatsigręžčiau. Aš tikrai nesusimaučiau taip, kaip susimovė Orfėjas.
Man nepaprastai gaila, mažule…
Prižadėk, kad liksi stipri, graži, nuostabi ir rūpestinga. Noriu, kad būtum laiminga ir susirastum žmogų, kuris mylėtų tave taip, kaip mylėjau aš. Noriu, kad už jo ištekėtum ir susilauktum vaikučių, pasuktum nauju gyvenimo keliu. Nepamiršk, kad visados turi likti savimi, niekada nebijok reikšti savo nuomonės ar garsiai svajoti.
Tikiuosi, niekada manęs nepamirši.
Ir dar: nesikrimsk, kad nespėjai man pasakyti, jog myli mane. Nereikėjo. Aš ir taip žinojau, kad myli.
Amžinai tavo
Endrius Perišas
Suklumpu ant kelių vidury koridoriaus, rankose spaudžiu Endriaus laišką.
Daugiau iš tos dienos nieko nebeprisimenu.
Po dviejų mėnesių
40
Danguje šviečia saulė ir nė menkiausio debesėlio. Girdėti net čiulbant paukščius. Tokią dieną taip ir turėtų būti. Bato kulniukas remiasi į minkštą žolę. Vilkiu dailia balta vasarine suknele, nesiekiančia kelių. Plaukai supinti į kasą ant šono, nes šitaip visada prašydavo pintis Endrius. Rankos sunertos priekyje. Stoviu nuleidusi galvą prie kapo, ant kurio paminklinio akmens didelėmis skobtomis raidėmis užrašyta PERIŠAS. Sunku buvo čia ateiti, bet vis tiek reikėjo.
Žiūriu į žemę, nieko nereginčiu žvilgsniu spoksau į molėtos žemės kauburį, kuris ir po dviejų mėnesių atrodo dar visai šviežias. Ir stipriausias lietus nepajėgia jo bent kiek suplūkti. Dairausi į šalia pūpsančius žemės kauburėlius, dauguma jų jau apžėlę žole, ir man nė kiek neliūdna, netgi ramu, tarsi čia gulintys, seniai anapilin iškeliavę mūsų artimieji būtų susiradę sau draugų.
Dvi rankos mane apkabina iš nugaros.
– Ačiū, kad padėjai man čia ateiti, mažule, – sukužda į ausį Endrius ir pabučiuoja į skruostą.
Paimu jį už rankos, atsistoju šalia jo ir mes abu paskutinįsyk žvilgtelim į jo tėvo kapą.
Tą patį vakarą išvykstam iš Vajomingo, tik dabar jau skrendam lėktuvu. Mūsų planai keliauti po pasaulį buvo tik trumpam atidėti. Po komos ir operacijos Endrius atsigavo per tris savaites. Daktarai lygiai kaip ir mes tuo nepaprastai stebėjosi, tačiau jam dar reikia laiko visiškai pasveikti, todėl nepalieku jo vieno nė sekundei. Visą laiką būnu su juo ir gyvenu Galvestone. Jis kartą per savaitę lanko fizioterapijos užsiėmimus, tačiau jau dabar galiu pasakyti, kad jie jam nebereikalingi.
Endrius ragina mane kuo greičiau leistis į kelią, kaip planavom. Jis lyg vaikas džiaugiasi savo antruoju gyvenimu, todėl trokšta išbandyti viską, kas tik įmanoma. Dieve, jis džiūgauja plaudamas indus ir skalbdamas drabužius. Bet mudvi su jo mama Marna griežtai uždraudėm jam dirbti, kad nepavargtų ar per daug neįsitemptų. Endriui tai nepatinka, bet jis žino, kad mums abiem, kai einam išvien, geriau nesipriešinti.
Kitaip pulsim ir išspardysim jam užpakalį.
Tačiau mudu su Endrium ir toliau svajojam keliauti po pasaulį – įgyvendinsim savo svajonę niekada nepaskęsti rutinoje. Mūsų planai nepasikeitė ir, gerai žinau, niekada nepasikeis.
Natali grįžo atgal į Šiaurės Karoliną ir mes kalbamės telefonu kiekvieną mielą dieną. Dabar ji draugauja su Bleiku, tuo vaikinu, kurį anąsyk Deimonas užsipuolė ant stogo. Jų draugystė man kelia šypseną. Kai kalbamės per „Skype“, matau, kad jiedu vienas kitam tiesiog sutverti. Bent jau kol kas, nes, pažinodamas Natali, niekada nežinai, ką ji gali iškrėsti. Kita vertus, Deimonas galų pagalėj įkliuvo policijai su kvaišalais. Tai jau antras kartas ir dabar, ko gero, teks metelius praleisti cypėj. Gal pasimokys iš savo klaidų, nors labai tuo abejoju.
Tačiau dėl mano brolio Koulo Endrius turbūt buvo teisus. Vieną dieną mudu su Endrium sėdom į lėktuvą ir nuskridom į Šiaurės Karoliną aplankyti mano mamos, o viešėdami pas ją nuėjom drauge į kalėjimą aplankyti mano brolio. Dabar jis pasikeitęs, nuoširdžiai atgailauja. Mačiau tai jo žvilgsnyje. Juodu su Endrium iš karto susibičiuliavo. Manau, gal išėjęs iš kalėjimo mano brolis kada nors iš tiesų taps mano vyresniuoju broliu, o Endriaus padedama aš pagaliau atleidau Koului už tai, ką jis man padarė. Niekada nepamiršiu tos šeimos, iš kurios jis atėmė maitintoją, užmušęs jį automobilio avarijoje, tačiau dabar jau žinau, kad mokėjimas atleisti gydo sielos žaizdas.
Mano mama ir toliau susitikinėja su Rodžeriu. Jeigu atvirai, tai vasarį jiedu ketina Bahamuose susituokti. Labai dėl jos džiaugiuosi. Man iš tiesų pavyko susipažinti su Rodžeriu ir aš atlikau visą ilgą „asmenybės inspektavimo“ testą, ir džiugiai galiu pareikšti, kad jis tą testą išlaikė su pagyrimu. Mama dabar retai būna namie, jis nuolat ją kur nors išsiveža.
Betgi ji to ir nusipelnė.
Endriaus mama su broliais priėmė mane į savo šeimą išskėstomis rankomis. Mudu su Ešeriu artimi bičiuliai. Ir nors visą laiką maniau, kad Eidanas neapsakomas stačiokas, vis tiek myliu jį kaip brolį. Endriui jis niekada nelinkėjo blogo. Jeigu atvirai, tai Endrius turėjo gauti į kailį. Eidanas su savo žmona Mišele kalba apie mane ir elgiasi su manim taip, tarsi jau būčiau Endriaus pati, o aš nuo to raustu kaip pirmokė. O svarbiausia, Endrius su Eidanu pradėjo gražiai sutarti. Praeitą savaitę po trumpo vizito prieš išvykstant jiems atgal į Čikagą aš visa net spindėjau iš laimės regėdama, kaip jiedu juokais kumščiavosi svetainėje. Vos nesukūlė televizoriaus, o mudvi su Mišele sėdėjom ir kvatojomės, leisdamos vaikinams pasipuikuoti savo vyrišku testosteronu.
O šiandien… Ką gi, šiandien viskas bus truputį kitaip, nei Endrius yra įpratęs.
Įžengiu į svetainę, kur jis guli ant sofos ir žiūri „Prometėją“.
Einu prie jo ir jis ištiesia man ranką.
– Ne, – sakau jam, – noriu, kad atsistotum.
– Kas nutiko, mažule? – Endrius kilsteli nuo sofos ir pasikaso pakaušį. Jam vėl atauga plaukai, bet jis niekaip negali priprasti prie tokių trumpų, ypač aplink randą, kur buvo operuota.