Jis nuleidžia ant grindų kojas, atsisėda tiesiai, aš žengiu jam tarp kelių ir paglostau galvą. Jis pabučiuoja man riešus – pirma vienos rankos, paskui kitos.
– Eime su manim, – kinkteliu galvą atgal, imu už rankos ir nusivedu į miegamąjį.
Kaip visada, tik pakvietus į miegamąjį, jo mintys automatiškai ima suktis apie intymius dalykus ir akyse lyg vaikui žybteli linksmos ugnelės.
– Noriu, kad truputį su manim pagulėtum, – sakau jam nusirengdama nuogai.
Jis truputį sutrinka, bet man taip tik dar labiau patinka.
– Supratau, – sako jis ir šypsosi. – Nori, kad ir aš nusirengčiau? Aišku, kad nusirengsiu. Koks kvailys. Kam dar klausiu? – ir pradeda rengtis.
Jis atsigula šalia manęs ir mes žiūrim vienas į kitą, susiglaudžiam kūnais ir apsivejam viens kitą kojom. Endrius mane apkabina, paskui jo pirštai iš lėto slenka Orfėjo tatuiruote, kurią pasidariau prieš porą savaičių. Ji tiesiog tobula, nepriekaištingai tinka prie Endriaus. Kai šitaip abu gulim susiglaudę, abi tatuiruotės dalys susijungia į vientisą piešinį.
– Gerai jautiesi, mažule? – Endrius smalsiai žiūri į mane, pirštais atsargiai brauko man per krūtinės ląstą.
Šypsodamasi pabučiuoju jam į lūpas.
Paskui atšlyju nuo jo ir paimu jo ranką, lėtai vedu ją per tatuiruotę žemyn, ten, kur mano pilvas.
– Man labai patinka tatuiruotė, mielasis, – kuždu į siaurą tarpelį tarp mūsų veidų, – tik bijau, kad po septynių su puse mėnesio Orfėjui teks gerokai ištįsti.
Endrius sutrikęs suklapsi akimis ir tik po kelių akimirkų suvokia, ką norėjau jam pasakyti.
Kiek apstulbęs jis lošteli galvą atgal, paskui, kiek luktelėjęs, pašoka nuo lovos.
– Gegužę gimdysiu.
Pirmiausia jo akys išsiplečia, jis taip priblokštas, kad negali nė žodžio ištarti, bet paskui išlemena:
– Tu laukiesi?
Ranka staiga priglunda man prie pilvo.
Jo reakcija man kelia šypseną.
Endrius iš viršaus žiūri į mane, duobutės skruostuose pamažu gilėja ir kitą akimirką savo burnoje pajuntu jo liežuvį. Bučinys atima man kvapą ir jis vidury lovos čiumpa mane ant rankų.
– Tekėk už manęs, – sako jis ir dabar aš spoksau į jį be žado. – Ketinau pasipiršti rytoj, kai eisime vakarieniauti, bet dabar nebegaliu ilgiau laukti. Tekėk už manęs.
Nejučia pravirkstu, jis suspaudžia mane glėbyje ir pradeda bučiuoti.
Kai pagaliau atšlyja ir vėl pažvelgia man į akis, atsakau jam:
– Gerai, tekėsiu už tavęs, Endriau Perišai.
– Po galais, kaip aš tave myliu, – sako jis ir vėl puola bučiuoti. Suima delnais mano veidą ir taria: – O dabar pamylėsiu savo besilaukiančią moterį.
Ką čia bepridursi? Toks tas mano Endrius, o aš nenoriu, kad jis būtų kitoks.
Papildomas skyrius.
Sužinokite daugiau!
Mielas skaitytojau,
Romano „Beveik niekada“ pabaigą daugelis žmonių skaitė su didžiule emocine įtampa ir širdį gniaužiančiu jauduliu. Prisipažinsiu, rašydama knygą jaučiausi lygiai taip pat. Man atrodė, kad jeigu pridėsiu dar kažką, tai pasakojimas pernelyg išsitęs, kad bet koks papildymas gali sumenkinti skaitytojų įspūdį. Man tikrai nesinorėjo to daryti. Tačiau kai knyga buvo išleista, mane užplūdo elektroniniai laiškai ir komentarai iš viso pasaulio, kuriuose skaitytojai prašė vienintelio dalyko: „Gal galėtumėte parašyti ligoninės sceną Endriaus akimis?“
Argi galėjau jiems atsakyti ne?
Taigi iš karto sėdau prie darbo ir parašiau tą sceną per vieną dieną. Paskui ilgai ją taisiau. Labai ilgai. Iš pradžių ketinau įkelti ją į savo tinklaraštį, kad visi norintys galėtų perskaityti tenai, bet širdyje vis dar vyliausi, kad leidėjas susidomės ir įdės ją į knygą. Ėmiau vaizduotis šią sceną knygoje, ne įterptą į pasakojimą, o kaip nedidelį specialų priedą, įdėtą knygos gale tiems, kurie jo prašė.
Galiausiai mano svajonė išsipildė ir leidykla susidomėjo pasiūlymu. Taigi dabar jūs galėsite paskaityti „papildomą skyrių“, parašytą iš Endriaus pozicijų. Pagaliau skaitytojas galės „įlįsti į jo galvą“ ir patirti tai, ką jis jautė gulėdamas ligoninės lovoje su šalia susirangiusia Kemrina. Čia dar jūs sužinosite, kas nutiko, kai seselė išvežė jį iš palatos ir jiems teko išsiskirti.
Dar labai norėčiau pasinaudoti proga ir padėkoti visiems savo gerbėjams už tai, ką jie padarė, kad Endriaus ir Kemrinos gyvenimo istorija būtų tokia populiari – už tai, kad ją palaikė ir taip atkakliai skleidė žinią, jog romanas tapo „New York Times“ dienraščio pripažinta perkamiausia knyga! Jeigu ne jūs, visa tai tikrai nebūtų įvykę. Nuoširdų ačiū tariu savo superagentei Jane Dystel, padėjusiai man išsikapstyti iš itin sudėtingų situacijų, ir autorinių teisių pardavimo užsienio leidykloms agentei Lauren Abramo, kuri, regis, kasdien rengė sandorius. Ir, žinoma, nuoširdus ačiū „Grand Central Publishing/Forever Romance“ leidyklai ir mano redaktorei Megha Parekh, kuriai romanas „Beveik niekada“ labai patiko ir kuri taip tikėjo jo sėkme, kad net sutiko priglausti jį „Forever Romance“ padaliny.
Taigi pateikiu jums ligoninės sceną Endriaus akimis. Norėčiau išgirsti jūsų atsiliepimus. Parašykite, ką apie ją manote, „Facebook“ svetainėje (Facebook.com/J.Redmerski), „Twitter“ (@JRedmerski), „Goodreads“ ar mano internetiniame tinklapyje www.jessicaredmerski.com!
Nuoširdžiausiai ačiū ir linkiu malonių akimirkų!
J. A. Redmerski
Endrius
Iš tiesų maniausi turįs daugiau laiko. Dar nė metai neprabėgo, kai daktaras Mastersas mestelėjo man į sterblę liūdną žinią beveik pareikšdamas, kad manęs laukia toks pat galas kaip ir tėvo. Na, tiesiai jis to nepasakė, bet kaip tik taip supratau iš vos kelių jo ištartų žodžių. Suprantama, esu visiškas kvailys – daktaras Mastersas ir mano artimieji visaip bandė įkalbėti mane grįžti į ligoninę, pasidaryti tyrimus, išsiaiškinti, ar toli pažengusi mano liga, betgi visa tai aš ir pats jau puikiai žinojau. Tėvui nebuvo jokios vilties. Jam atlikti visi įmanomi tyrimai. Išvaikščiota pas visus įmanomus gydytojus. Jis gėrė visus daktarų išrašytus vaistus ir gydėsi kaip liepiamas. Bet neilgai. Kol suprato, kad vis tiek mirs, ir atsisakė atitolinti tai, kas neišvengiama. Atsisakė šluoti banko sąskaitą kitų, o ne savo šeimos labui. Aš – jo sūnus, todėl buvau įsitikinęs, kad tokios ligos paveldimos. Štai kodėl savo valia lioviausi vaikščiojęs pas daktarą Mastersą. Man, lygiai kaip ir tėvui, nesinorėjo tempti laiko. Ir tik po pusės metų, kai man buvo diagnozuota liga, pagaliau nusileidau pats sau ir ėmiau ieškoti informacijos internete. Man pavyko išsiaiškinti, kad smegenų augliai nėra paveldimi, na, gal tik kokie penki procentai atvejų. Sužinojau apie retus ligos simptomus, tačiau nei aš, nei mano tėvas jokių simptomų nejautėme. Deja, man ėmė stiprėti galvos skausmai. Skaudėjo labai smarkiai. Paskui prasidėjo traukuliai. Žiauriai peršikau.
Tada jau buvo aišku, kad per ilgai delsiau. Nedrįsau rodytis Mastersui, nes nebesitikėjau stebuklingo vaisto – žinojau, jog jis nieko gero man nepasiūlys. Per ilgai uždelsta.
Betgi gana apie tai.
Dabar man svarbiausia – Kemrina. Esu visiškas mulkis, kad leidau jai tai patirti, ypač po to… Velniai griebtų, kur buvo mano protas?! Neseniai palaidojo savo vaikiną, o aš ir vėl verčiu ją bristi į tą pačią balą.