Ko gero, esu baisiausias savanaudis, nes aš ją labai myliu ir jau nuo pirmos akimirkos, kai ji prabilo į mane tam autobuse Kanzase, žinojau, kad ji – mano vienintelė.
Tačiau likimas man negailestingas. Jeigu jis dabar stovėtų prieš mane, tai suspardyčiau jam kiaušus.
Viliuosi, kad Kemrina man atleis…
Staiga atsidaro mano palatos durys ir tarpdury pamatau ją – pirmą kartą po vakardienos, kai abu karštai mylėjomės. Ji kelias akimirkas žiūri į mane, veide – kančia ir begalinis skausmas. Velnias, visa tai mane žudo. Paskui ji puola prie manęs ir krenta man į glėbį. Smarkiai ją apkabinu ir nenoriu paleisti.
Dieve… nė už ką nenoriu jos paleisti…
Suimu delnais jos veidą ir nubraukiu nuo akių plaukus, nubučiuoju skruostais riedančias ašaras. Pats irgi springstu ašaromis, bet neparodau, nes žinau, kad išvydus mane verkiantį Kemrinai bus tik dar blogiau.
– Atleisk man, – sakau jai skausmo ir nevilties prislėgtu balsu. – Negalėjau tau to sakyti, Kemrina… Nenorėjau, kad liga diktuotų, kaip mums leisti laiką drauge.
Iš jos akių pasipila ašaros.
– Tikiuosi, tu ne… – prabylu.
– Ne, Endriau… Puikiai suprantu, kodėl taip padarei. Gali man nieko neaiškinti. Ir gerai, kad nieko nesakei…
Dabar mane slegia dar didesnė kaltė. Nusipelniau iš jos antausio! Mažule, būk gera, skelk man į ausį! Aprėk mane! Išbark, daryk ką nori, tik nesakyk, kad viskas gerai…
Prisitraukiu jos veidą dar arčiau ir pabučiuoju į lūpas.
– Pasielgei teisingai, – sako ji. – Jeigu būtum man prisipažinęs, būtume drauge liūdėję ir…. tiesiog nežinau, viskas turbūt būtų kitaip, o man nepakeliama mintis apie kitaip… Bet vis tiek, Endriau, gaila, kad man nepasisakei, dėl vienos vienintelės priežasties – aš būčiau viską, viską padariusi, kad priversčiau tave nueiti į ligoninę gerokai anksčiau. – Jos balsas įsitempęs. – Tu juk galėjai…
Purtau galvą.
– Mažule, aš jau gerokai uždelsiau.
– Nesakyk! Net ir dabar dar nevėlu. Tu jau ligoninėj, galima dar viską pataisyti.
Meiliai jai nusišypsau, mano rankos paleidžia jos veidą ir nusvyra prie šonų ant baltos austinės paklodės, dengiančios mano kūną. Nuo plaštakos per lovą rangosi bjauri intraveninės lašelinės žarnelė.
– Aš į viską žvelgiu realistiškai, Kemrina. Man jau anksčiau buvo sakyta, kad turiu mažai galimybių išgyventi.
– Bet jų vis tiek yra, nors ir mažai, – skausmingai prieštarauja ji. – Mažai juk geriau nei visai jokių.
– Aišku, jeigu sutiksiu leistis operuojamas.
Atrodo, lyg jai kas būtų skėlęs antausį.
– Kaip tai „jeigu sutiksi“?
Nusuku akis į šalį.
Kemrina ištiesia ranką ir paima man už smakro, atsuka į save.
– Negali būti jokių „jeigu“, Endriau. Tu turbūt juokauji.
Pasitraukiu į lovos kraštą ir ištiesęs ranką pakviečiu ją gulti šalia. Prisitraukęs arčiau apkabinu.
– Jeigu nebūčiau tavęs sutikęs, – prabylu žvelgdamas jai tiesiai į akis, – tai ir tiek nebūčiau išgyvenęs. Jeigu tavęs nebūtų šalia, tikrai nesutikčiau to daryti. Ir toliau manyčiau, kad tai tik tuščias laiko ir pinigų švaistymas, o mano šeima beprasmiškai puoselėtų viltis, kad išgyvensiu, ir bandytų atitolinti tai, kas neišvengiama.
– Tu juk vis tiek leisiesi operuojamas, tiesa? – nedrąsiai klausia ji.
Nykščio pagalvėle paglostau jai skruostą.
– Dėl tavęs aš viską padarysiu, Kemrina Benet. Man nesvarbu, kad ir kas tai būtų… Tik pasakyk, ką reikia daryti, ir aš su viskuo sutiksiu. Be jokių išlygų.
Kemrinos krūtinę suvirpina rauda.
Paglostau delnu jai skruostą, nubraukiu už ausies plaukus ir įdėmiai žiūrėdamas jai į akis pakartoju:
– Viską padarysiu.
Ji įsisiurbia man į lūpas ir mudu aistringai bučiuojamės.
– Negaliu tavęs netekti, – taria ji. – Mūsų laukia ilgas kelias. Tu juk mano sielos draugas. – Stengiasi išspausti šypseną pro ašaras.
Pabučiuoju jai kaktą.
Mudu ilgai gulime lovoje ir kalbame apie operaciją ir tyrimus, kuriuos dar reikės atlikti. Kemrina pažada nesitraukti nuo manęs nė per žingsnį ir būti šalia tiek, kiek reikės. Mes be paliovos kalbam apie tai, kokias vietas norėtume aplankyti, o aš imu vardyti dainas, kurias ji turėtų išmokti, kad kelyje galėtume abu drauge dainuoti. Aišku, jai labiausiai patinka grupė „The Civil Wars“, ir aš tam nė trupučio neprieštarauju.
– Tau reikėtų išmokti dainą „Ant liežuvio galo“, Endriau, – kupinu jaudulio balsu sako Kemrina. – Tai nepaprastai linksmas kūrinys, ir aš jau dabar įsivaizduoju, kaip mes jį atliksime. Regiu, kaip mudu dainuojam.
Nedrįstu išsižioti, kad nepasakyčiau ko nors nemalonaus, negera lemiančio ar galinčio užgesinti tą žavią šypseną jos veide. Visa širdimi jaučiu, kad niekada to neįvyks, kad veikiai mirsiu ir nebespėsiu sudainuoti su ja jokios dainos.
Tačiau visaip stengiuosi jai šypsotis. Nenoriu, kad ji pamatytų, kokia sugniuždyta mano širdis.
– Galėtume dainuoti kaip apšildanti grupė ar dar kaip, – visa švytėdama priduria ji. Kemrinos skruostai nuraudę, tarsi gėdytųsi savo pačios pasiūlymo.
Kiek pagalvojęs linkteliu ir sakau jai:
– Visai neblogas sumanymas. Man yra tekę groti ne viename bare ar klube nuo čia iki pat Luizianos, pažįstu beveik visus savininkus. Po galais, juk galėtume nulėkti net į Čikagą ir sudainuoti Eidano bare.
Kemrinos veidas nušvinta, ji dar arčiau prisiglaudžia prie manęs. Švelniai pakšteliu jai į plaukus.
– Tuomet taip ir padarysime, – pritaria ji. – Mudu abu keliausime po šalį ir darysime tai, kas mums patiks. Ne visai žygis su kuprine ant pečių, bet vis tiek… – ji nutyla, susimąsto apie tai, ką pasakė, ir paskui entuziastingai užbaigia: – …tai dar geriau.
Smagiai nusijuokiu ir piršto galu paglostau jai smilkinį, perbraukiu skruostu. Širdis plyšta klausantis jos žodžių, regint, kokia ji stipri, kad tiki, jog tai iš tiesų įvyks. Man baisiai skaudu, kad greitai turėsiu ją palikti, ir man visai nesvarbu, kaip susiklostytų mūsų gyvenimas, kad tik būtume kartu.
Kol šitaip gulime lovoje, jaučiuosi kaip kelyje. Nekalbam nei apie ligas, nei apie mirtį. Plepam balažin ką, juokaujam, ir aš net pradedu ją nepadoriai kirkinti, kaišioju pirštus tai šen, tai ten, erzinu ją. Kemrina prunkščia ir stumia šalin mano ranką, bet galiausiai nusileidžia ir duoda man daryti su ja tai, ką noriu. Man atsidėkoja tuo pačiu.
Paskui mes gulime ramiai, žiūrėdami tai vienas kitam į akis, tai per galvas į tolį, paskendę kiekvienas savo giliose, skausmingose mintyse.
Paskui Kemrina pakyla iš lovos.
– Mažule, kas yra?
– Nieko, – sako ji ir meiliai šypsosi.
Nusimauna kelnes, nusivelka marškinėlius.
Aš vėpsau į ją išsišiepęs kaip mažas vaikas. Dar niekada neteko to daryti ligoninės lovoje.
– Nors ir labai norėčiau pasimylėti su tavim palatoje, – sako ji lipdama atgal į lovą pas mane, – vis dėlto šito nebus, nes tau reikia kaupti jėgas operacijai.
Smalsiai žiūriu į ją. Ji įsitaiso šalia manęs tik su trumpikėm ir liemenėle, prisiglaudžia krūtine prie manosios, kojomis apsiveja mano kojas. Mūsų kūnai susiglaudę kaip vienas, šonkauliai susilietę.
– Ką čia sumanei? – smalsiai šypsodamasis klausiu.
Ji pakelia laisvą ranką ir pirštais paliečia manąją Euridikę. Įdėmiai ją stebiu, mėgaujuosi jos švelniais judesiais, jos pirštų šiluma. Kemrina smiliumi suranda Euridikės alkūnę toje vietoje, kur baigiasi piešinys, ir braukia pirštu per savo kūną, tarsi jį pratęsdama.
– Jeigu leisi, norėčiau būti tavo Euridike.
Man širdis strykteli krūtinėj, trumpam atima žadą. Šita mergina ką tik lūpomis paglostė slapčiausią mano sielos dalį. Norėčiau verkti, bet tik išspaudžiu didelę bjaurią šypseną.