– Norėčiau pasidaryti likusią tatuiruotės dalį, – toliau kalba ji ir pirštais paliečia mano lūpas. – Norėčiau ant savo krūtinės turėti Orfėją, kad jiedu susijungtų.
Vis dar negaliu atgauti amo.
– Ak, mažule, kam tau visa tai? Tatuiruoti krūtinę baisiai skausminga.
– Bet aš noriu, o dėl skausmo nesuku sau galvos.
Jaučiu, kaip akyse ima tvenktis ašaros, priglundu prie jos ir įsisiurbiu jai į lūpas.
– Labai norėčiau, – sukuždu jai į burną.
Švelniai mane bučiuodama Kemrina sako:
– Kai tik tave išoperuos ir atgausi jėgas, mes abu nueisime.
Linkteliu.
– Gerai. Gasui reikės pamatyti mano tatuiruotę, kad žinotų, kur turėtų prasidėti tavoji, kad jos idealiai sutaptų. Jis ilgai iš manęs šaipėsi, kai nuėjau pasidaryti savosios dalies.
Kemrina šypsosi.
– Sakai, juokėsi?
– Aha, – prunkšteliu. – Išvadino beviltišku romantiku ir pagrasino išpliurpti draugams. Atrėžiau jam, kad kalba visai kaip mano tėvas, ir liepiau užsičiaupti. Gasas – puikus žmogus ir velniškai geras tatuiruočių meistras.
– Matau.
Suleidžiu pirštus į jos plaukus ir kelis kartus perbraukiu per viršugalvį. Tačiau veikiai į mūsų tarpą atsliūkina tikrovė ir aš pagaliau atsikvošėju. Dar kiek, ir būčiau visai pasidavęs iliuzijoms.
– Kemrina, noriu, kad būtum pasirengusi.
– Nepradėk.
– Ne, mažule, tu privalai tą padaryti dėl manęs, – sakau jai. – Negali tikėtis visu šimtu procentų, kad po operacijos išgyvensiu. Negalima taip manyti.
– Endriau, liaukis, būk geras.
Pirštais paliečiu jai lūpas, priverčiu nutilti. Ji vėl pradeda verkti. Man širdis plyšta regint ją raudančią, tačiau vis tiek turiu jai pasakyti.
– Prižadėk, kad susitaikysi su mintimi, jog aš galiu mirti.
– Aš negaliu su tuo susitaikyti!
Smarkiai suspaudžiu ją glėbyje.
– Prižadėk.
Kemrina kietai sukanda dantis.
Galiausiai nusileidžia ir tyliai ištaria:
– Pažadu…
Sako tik dėl manęs, nes aš žinau, kad ji to nepadarys.
– Bet ir tu turi man pažadėti, kad išgyvensi, – sako ji guldydama galvą man po smakru. – Negaliu likti viena, be tavęs, Endriau. Tu juk žinai, kad aš viena neištversiu.
– Žinau, mažule, žinau.
Abu gulim ir tylim.
– Gali man padainuoti? – paprašau.
– Ko norėtum?
– „Dulkės vėjyje“, – atsakau.
– Ne, šitos dainos aš nedainuosiu. Ir daugiau neprašyk. Niekada.
Tvirtai suspaudžiu ją glėbyje.
– Tada ką nori, – sukuždu. – Noriu paklausyti tavo balso.
Ji pradeda dainuoti „Nuodai ir vynas“, tą pačią dainą, kurią abudu traukėme Naujajame Orleane, gulėdami lovoje, karštai apsikabinę. Padainuoju su ja kelias eilutes, bet man stinga jėgų. Emocijos mane išsekino. Pribaigė liga ir stresas. Nualino sužeista širdis, neišvengiamo artėjimas.
Mudu užmiegam vienas kito glėby.
– Reikia atlikti kelis tyrimus, – pasigirsta balsas virš lovos.
Vargais negalais atsibundu ir matau prie lovos mano pusėje stovinčią seselę. Keista, man svaigsta galva. Jaučiuosi panašiai kaip anąkart namie, prieš pat nualpimą. Atsibudęs šioje lovoje tąkart prisiminiau tik kepamos šoninės kvapą. Jis tvyrojo mano juslėje net kelias valandas. Vis klausinėjau seselių, ar mūsų aukšte nėra kavinės, nes uodžiu stiprų šoninės kvapą.
– Jums vertėtų apsirengti, – supratingai šypsodamasi pataria seselė.
Ko gero, ji mano, kad mudu su Kemrina ne tik ramiai sau miegojom, bet darėm ir kai ką rimčiau, nes abu gulim pusnuogiai.
Kemrina išlipa iš lovos ir apsirengia, o seselė tuo tarpu patikrina mano gyvybinius duomenis. Gale lovos stovi kėdė su ratukais.
– Kokius darysite tyrimus? – vos išlemenu.
Man sunku susiorientuoti. Velnias. Kad tik Kemrina spėtų išeiti, kol man nieko blogo nenu…
– Endriau! – Kemrina grįžta prie lovos. Jaučia, kad kažkas negerai.
Kilsteliu ranką ją sulaikyti.
– Viskas gerai, mažule. Tik truputį svaigsta galva. Nespėjau dar išsibudint.
Seselė prieina prie manęs ir padeda atsisėsti, pataiso lašelinę, kad netrukdytų.
– Išvešiu jį valandai ar dviem, nes reikia atlikti kelis tyrimus, – sako seselė. – O jūs tuo tarpu nueikite pavalgyti, pamankštinkit kojas ir vėl sugrįžkit.
– Be-bet aš nenoriu palikti jo vieno.
– Elkis kaip liepiama, – griežtai, bet kiek galėdamas švelniau sakau jai. – Eik ir pavalgyk.
Tada pasuku į ją galvą ir pagrasau pirštu.
– Tik jokių kepsnių, – juokais priduriu. – Tu man esi skolinga sočius pietus, pameni? Kai tik iš čia ištrūksiu, pirmiausia eisim skaniai pavalgyti.
Matau taip lauktą jos šypseną, nors ji ne tokia linksma, kaip tikėjausi.
– Gerai jau, – nenoriai sutinka Kemrina ir linkteli galvą. – Grįšiu po poros valandų ir lauksiu tavęs čia.
Kemrina prieina prie manęs, švelniai pabučiuoja ir mudu mėgaujamės akimirka tylos.
Galiausiai įsiropščiu į kėdę ant ratukų, ir seselė išstumia mane iš palatos. Darsyk dirsteliu į Kemriną, bet pasistengiu skubiai atplėšti nuo jos akis, nes jaučiu, kad tai gali būti paskutinis kartas, kai ją regiu. Man prieš akis mirguliuoja baltos ligoninės grindys, kai seselė ima stumti ratukus per koridorių. Akyse liejasi tamsūs plytelių raštai, o aš vis negaliu atplėšti akių nuo grindų. Iš pradžių pamanau, kad man trūksta valios, bet paskui suvokiu, kad visai ne dėl to. Pasukam už kampo. Girdžiu artėjančius balsus, bet negaliu pakelti galvos. Per nugarą tvoksteli vėsesnio oro gūsis, nes ratukai ima riedėti vis greičiau ir greičiau. Galva sunki tarsi cemento luitas, slegiantis pečius.
Girdžiu Kemrinos balsą ir noriu pakelti į ją akis, pasukti galvą, bet neturiu jėgų. Ir balsas visai ne Kemrinos, o seselės. Ji manęs klausia, kiek pirštų ma…
Man užtemsta akyse ir aš nieko daugiau neprisimenu.
Mirtis – keistas dalykas. Niekada nemaniau, kad ji tokia. Viskas tarsi tampa be svorio. Kūnas. Protas. Ranka, kuria vis norisi paliesti sau veidą.
Šalia savęs nuolat girdžiu balsus, bet nesuvokiu, kas sakoma.
Ar aš tikrai jau numiriau? Nieko nebesuprantu. Ar seniai aš jau šitaip? Kur aš, po galais?
Atrodo, lyg būčiau įmigęs amžinu miegu. Tačiau niekaip negaliu suprasti, kodėl viską jaučiu.
– Endriau, atsibuskite…
– Endriau…
Norėdami daugiau sužinoti apie Kemriną ir Endrių, apsilankykite Pinterest svetainėje: pinterest.com/jredmerski/camryn-andrew-the-edge-never/
Apie autorę
Jessica Ann Redmerski gimė 1975 metų lapkričio 25 dieną Litl Roko miestelyje, Arkanzaso valstijoje. Ji ir toliau gyvena Arkanzase su savo trim vaikais ir maltos bišonu.