- Šiandien plaukioti jūroje vienas malonumas, - deja, turiu daug darbo, todėl reikia rengtis ir eiti.
- Labai gaila, pone kapitone, - tarė amerikietė, -kad jums reikia dirbti tokią nuostabią dieną! O vakar buvo siaubinga, ar ne? Aš net pasakiau ponui Gardneriui, kad jeigu orai nepasikeis, mes netrukus iš čia išvažiuosim. Rūke skendinti sala atrodo taip melancholiškai. Kažkokia vaiduokliška savijauta... Todėl, kad aš, kapitone, nuo pat vaikystės esu labai jautri atmosferos svyravimams. Kartais man pasidarydavo taip liūdna, kad imdavau verkti. Žinoma, tai be galo skaudino mano tėvus. Bet mano mama, nuostabi moteris, sakydavo tėvui: “Sinkleri, mažylė jaučia, kad jai reikia išsiverkti, todėl netrukdykime jai. Vaikui verkimas - tai jo jausmų išraiška.” Ir, aišku, mano tėvas sutikdavo su jos nuomone. Jis buvo jai atsidavęs ir darydavo viską, ko tik ji įsigeisdavo. Mano tėvai buvo mylinčios vienas kitą poros pavyzdys, ir aš neabejoju, kad ponas Gardneris su tuo sutiks. Tai buvo nuostabi vedusiųjų pora, tiesa, Oudeli?
- Tiesa, brangioji, - kaip paprastai atsiliepė vyras.
- O ką šįryt veikia jūsų dukra, pone kapitone?
- Linda? Išties nežinau. Tikriausiai klajoja kur nors po salą.
- Mano manymu, pone kapitone, ji labai gležnutė mergaitė, - nesustodama kalbėjo ponia Gardner. - Jai reikia geros mitybos ir rūpestingos priežiūros.
- Lindai nieko netrūksta, - atkirto Kenetas Maršalas ir nuėjo link viešbučio.
Patrikas Redfernas maudytis neskubėjo. Jis sėdėjo paplūdimyje, kone demonstratyviai žvilgčiodamas į viešbutį. Kuo toliau, tuo labiau jo nuotaika bjuro.
Pasirodė guvi ir linksma panelė Bruster.
Pašnekesys sukosi apie tą patį, kaip ir kiekvieną dieną. Energingą amerikietės tratėjimą kartkartėm pertraukdavo bosinis senmergės amtelėjimas.
- Šiandien paplūdimys toks tuščias, - pagaliau įsiterpė ji. - Turbūt visi išvyko į ekskursijas?
- Aš kaip tik šį rytą sakiau savo vyrui, - kaipmat pasigavo mintį ponia Gardner, - kad mums reikėtų padaryti ekskursiją į Dartmurą. Tai visai netoli, o Dartmurą gaubia tiek romantiškų istorijų. Taip norėčiau pamatyti katorgininkų kalėjimą... Jis, rodos, vadinasi Prinstaunas? Tiesa? Gal imkim ir numatykim šią išvyką rytdienai. Gerai Oudeli?
- Taip, brangioji, - atsakė ponas Gardneris.
- Ar jūs ketinate maudytis? - pasiteiravo Erkiulis Puaro panelės Bruster.
- Aš jau šį rytą plaukiojau, ir kažkas vos nesuskaldė man galvos pro viešbučio langą sviestu buteliuku.
- Kokių baisių istorijų dabar nutinka! - sušuko ponia Gardner. - Viena labai gera mano draugė patyrė smegenų sukrėtimą dėl dantų pastos tūtelės. Ją kažkas išmetė pro langą iš trisdešimt penkto aukšto, visai negalvodamas, kaip tai pavojinga. Ji gavo labai gerą kompensaciją. - Ponia Gardner ėmė raustis tarp siūlų kamuolėlių. - Man regis, Oudeli, kad aš nepasiėmiau nė vieno violetinio atspalvio kamuolėlio. Jį rasi mano miegamajame, komodoje, antrame, o gal trečiame nuo viršaus stalčiuje.
- Gerai, brangioji.
Ponas Gardneris atsistojo ir klusniai nuėjo ieškoti
siūlų.
Jo nepavargstanti žmona kalbėjo toliau:
- Kartais aš manau, - kreipėsi ji į garsųjį detektyvą,
- kad mes pernelyg toli pasistūmėjome į priekį. Visi tie didieji atradimai ir tos elektrinės bangos, kurių tikriausiai pilna atmosfera, mano manymu, labai veikia savijautą. Atėjo metas naujai žmonijos misijai. Sakykit, pone Puaro, ar jūsų nesudomino Piramidžių pranašystės.
- Nė kiek, ponia, - atsakė Erkiulis Puaro.
- Patikėkit, jos tikrai labai įdomios. Pavyzdžiui, Maskva yra lygiai tūkstantį mylių į šiaurę nuo... nuo...Kaip tas miestas vadinasi?.. Rodos, Ninevija? Tačiau bet kuriuo atveju jūs brėžiate apskritimą ir aptinkate pačių netikėčiausių dalykų. Ir juk niekas negalėtų patikėti, kad visa tai sugalvojo patys egiptiečiai be kokio nors aukštesnio vadovavimo. O jeigu įsigilinti į skaičių ir jų pasikartojimo teoriją, sunku nesuvokti, kaip tai aišku ir paprasta. Negaliu net įsivaizduoti, kad tuo būtų galima abejoti.
Ponia Gardner padarė efektingą pauzę, tačiau nei Erkiulis Puaro, nei Emilė Bruster nepanoro dalyvauti diskusijoje. Mažasis belgas tik liūdnai nužvelgė savo permirkusius batus.
- Negi, pone Puaro, jūs apsiavęs įbridote į vandenį?
- nustebusi paklausė panelė Bruster.
- Deja, - atsiduso Erkiulis Puaro. - Buvau priverstas.
- Kur šį rytą dingo mūsų demoniškoji moteris? -kaip įmanydama tyliau paklausė panelė Bruster. - Gerokai vėluoja.
Ponia Gardner pakėlė akis nuo mezginio, kad geriau įsižiūrėtų į Patriką Redferną.
- Visai kaip audros debesis, - sušnabždėjo jinai. -Dieve mano, kokia nemaloni istorija. Įdomu, ką apie visa tai mano kapitonas Maršalas. Toks simpatingas vyras - ramus kaip tikras anglas. Niekada neparodo savo jausmų.
Patrikas Redfernas atsistojo ir ėmė neramiai vaikštinėti po paplūdimį.
- Lyg tigras narve, - sumurmėjo ponia Gardner.
Trijų akių porų stebimas, jaunasis vyras visai įdir-
go. Jis jau atrodė nebe paniuręs, o įsiutęs - tuoj sprogs.
Tyloje nuo kaimelio atsklido laikrodžio dūžių aidas.
- Vėjas vėl pučia iš rytų, - negarsiai ištarė Emilė Bruster. - Geras ženklas išgirsti mušant bažnyčios laikrodį.
Stojo tyla, kuri truko tol, kol su violetinių siūlų kamuolėliu grįžo ponas Gardneris.
- Kur taip ilgai buvai dingęs, Oudeli?
- Atleisk, brangioji, tačiau reikiamos spalvos siūlų komodoje nebuvo. Aš juos radau spintoje, ant lentynos.
- Čia tai bent! Būčiau galėjusi prisiekti, kad padėjau juos į komodą. Laimė, neketinu to įrodinėti teisme. Bet aš mirtinai kankinuosi, kai neprisimenu, kur ką padėjau.
- Ponia Gardner sąžininga kaip reta, - paskelbė ponas Gardneris.
V
Po kokių penkių minučių Patrikas Redfernas kreipėsi į Emilę Bruster:
- Ar neketinate šiandien pairkluoti, panele Bruster? Mielai plaukčiau kartu su jumis.
- Gerai, - širdingai atsakė panelė Bruster.
- Apiplaukime visą salą, - pasiūlė Redfernas.
- Kažin ar spėsim? - panelė Bruster pažvelgė į laikrodį. - Puiku, dar nėra nė pusės dvylikos. Tada plaukiam.
Jie nuėjo kartu per paplūdimį prie vandens, ir Patrikas Redfernas pirmas sėdo prie irklų. Valtis skriete nuskriejo į priekį.
- Šaunu, - pagyrė jį Emilė Bruster, - Tik pažiūrėsime, kaip ilgai išlaikysit tokį tempą?
Patrikas Redfernas tik smagiai nusijuokė. Jo nuotaika pagerėjo.
- Manau, kad grįžęs turėsiu puikią pūslių kolekciją ant delnų. - Jis krestelėjo galvą, atmesdamas nuo kaktos tamsius plaukus. - Dieve, koks oras! Nėra nieko nuostabesnio negu vasariškos dienos Anglijoje.
- Nėra nieko nuostabesnio už Angliją, - griežtai patikslino jo mintį Emilė Bruster. - Tai vienintelė vieta pasaulyje, kurioje verta gyventi.
- Visiškai su jumis sutinku, panele Bruster.
Jie išplaukė iš užutekio, pasuko į vakarus ir nuirklavo palei pakrantės uolas.
- Šiandien Saulėtajame kyšulyje, regis, nieko nėra, - žvelgdamas ta kryptimi pasakė Patrikas Redfernas. - O ne, kažkas yra! Matote skėtį? Kas tai galėtų būti?
- Tikriausiai panelė Danli, - tarė Emilė Bruster. - Ji turi tokį japonišką daikčiuką.
Nenutoldami nuo kranto, jie plaukė toliau. Kairėje plytėjo atvira jūra.
- Geriau reikėjo plaukti kita kryptimi, - nutraukė neilgai trukusią tylą panelė Bruster. - Dabar reikia irkluoti prieš srovę.
- Tai kas! Kelis kartus plaukiojau čia ir nieko ypatingo nepastebėjau. Be to, į kitą pusę irtis negalėjome, nes damba šiuo metu neužlieta.
- Priklauso nuo potvynio aukščio. Tačiau kažkokia srovė čia turėtų būti, nes daug kartų girdėjau, kad Elfų įlankoje pavojinga toli plaukti į jūrą.
Patrikas Redfernas uoliai irklavo, tuo pat metu atidžiai apžiūrinėdamas pakrantės uolas.