“Žvalgosi Maršalo žmonos, - staiga toptelėjo Emilei Bruster. - Todėl ir sumanė plaukt su manimi. Ji nepasirodė šį rytą paplūdimyje, todėl jam ir parūpo, kas gražuolei nutiko. Gal ji tyčia žaidžia - kaitina jo jausmus?”
Jie aplenkė aštrų kyšulį, iš pietų pusės dengiantį fantastiškų uolų apkraštuotą Elfų įlanką. Po pietų čia dažnai būdavo rengiami piknikai, bet iš ryto, kol paplūdimio neapšviesdavo saulė, Elfų įlankoje mažai kas lankydavosi.
Tačiau šį kartą kažkas jau buvo čia įsitaisęs. Patrikas Redfernas krūptelėjo, atbuliniu yriu pristabdė valtį, tačiau netrukus susitvardė.
- Hm, kas ten galėtų būti? - apsimestinai ramiu tonu paklausė jis.
- Ar tik ne ponia Maršai, - šaltai ištarė Emilė Bruster.
- Tikrai ji! - lyg padaręs atradimą, sušuko Redfernas ir pasuko valtį kranto link.
- Negi ketinate plaukti prie kranto? - užprotestavo Emilė Bruster.
- Juk turime dar daug laiko, - skubiai ištarė Patrikas Redfernas ir nutildė ją naiviu, maldaujamu žvilgsniu, primenančiu įkyrų šunį.
“Visai ji užvaldė tą vargšelį, - pamanė Emilė Bruster. - Nieko nepadarysi. Reikia laiko.”
Valtis greitai artėjo prie kranto. Arlena Maršai gulėjo paplūdimyje, veidu įsikniaubusi į jūrinį gargždą, atmetusi į šalis rankas. Netoliese buvo matyti balta valtelė.
Emilė Bruster šiek tiek sunerimo. Jai kilo įspūdis, kad žvelgia į kažką gerai pažįstama, bet tam tikra prasme labai keista. Prireikė kelių minučių suvokti, kas čia neįprasta. Arlena Maršai gulėjo besideginančios poilsiautojos poza, kaip ne kartą buvo dariusi paplūdimyje priešais vieš-būtį. Įdegęs bronzinis kūnas tysojo paslikas, galvą ir kaklą dengė žalia skrybėlaitė.
Tačiau Elfų įlankos paplūdimys nebuvo apšviestas saulės, ir dar keletą valandų ji neturėjo virš jo pasirodyti. Rytais šešėliai nuo kybančių uolų dengė paplūdimį. Emilę Bruster sukaustė keistas jausmas.
Po valties dugnu sugurgždėjo pakrantės akmenukai. Patrikas Redfernas šūktelėjo :
- Sveika, Arlena!
Tą akimirką Emilės Bruster nuojauta įgavo konkrečią formą, nes nejudrus kūnas nevirptelėjo ir nesureagavo.
Emilė pamatė, kaip keičiasi Patriko Redferno veidas. Jis iššoko iš valties, o ji jam iš paskos. Bendromis pastangomis jie ištempė valtį ant kranto, paskui nubėgo per paplūdimį link tos vietos, kur po uolomis gulėjo nejudri balta žmogaus figūra. Patrikas atbėgo pirmas, bet ir Emilė Bruster tuoj atsirado šalia.
Lyg sapne ji žvelgė į bronzines rankas bei kojas, baltą maudymosi kostiumėlį su gilia iškirpte ant nugaros, iš po žalios skrybėlaitės išsprūdusias rusvų plaukų sruogas... Ji atkreipė dėmesį į nenatūralią atmestų rankų padėtį... Pajuto, kad taip gulėti be galo nepatogu, bet kūnas nejuda...
Staiga išgirdo Patriko balsą... veikiau siaubo kupiną šnabždesį. Jis suklupo prie gulinčio kūno... palietė ranką. .. plaštaką...
- Gailestingasai Dieve, ji... mirus, - išsprūdo trūkčiojantis šnabždesys.
Kilstelėjęs skrybėlaitę, jis pažvelgė į kaklą.
- O Dieve! Ji pasmaugta... ji negyva...
VI
Panašiais atvejais laikas tarsi sustoja. Apimta keisto nerealumo jausmo, Emilė Bruster išgirdo save sakant:
- Negalima nieko liesti, kol... kol neatvyks policija.
- Taip... taip... negalima... - automatiškai pakartojo Patrikas Redfernas ir tuoj pat pridūrė vos girdimu skausmingu balsu: - Kas? Kas? Kas galėjo nužudyti Arleną? Ne! Tai netiesa! Ji nepasmaugta. To negali būti!
Emilė Bruster tik palingavo galvą. Ji nežinojo, ką atsakyti. Pakui išgirdo gilų įkvėpimą ir vos tramdomą, augantį įtūžį balse:
- O Dieve! Kad man į rankas pakliūtų tas, kas taip padarė!
Emilė Bruster sudrebėjo. Vaizduotės akimis išvydo už didžiulių riedulių besislapstantį žudiką. Paskui išgirdo save pačią sakant:
- Kas tai padarė, tikriausiai jau dingo iš čia. Mes privalom iškviesti policiją. Turbūt... - Ji akimirką susvyravo. - Vienam iš mudviejų reiktų... likti prie kūno.
- Aš liksiu, - nusprendė Patrikas Redfernas.
Emilė Bruster lengviau atsiduso. Jai būtų buvę nemalonu prisipažinti esant baile, tačiau ji pajuto palengvėjimą, kad jai nereikia likti paplūdimyje vienai, galutinai neišsisklaidžius nuojautai, kad žudikas dar gali būti netoliese.
- Gerai, - tarė ji. - Aš skubėsiu kiek įmanydama. Plauksiu valtimi, nes tais laiptais tikrai neužlipčiau. Lederkomb Bėjuje yra konsteblis.
- Taip... taip... - automatiškai atsakė Patrikas Redfernas. -Turbūt taip bus geriausia.
Energingai irkluodama, Emilė Bruster tolo nuo kranto ir matė, kaip Patrikas Redfernas suklupo šalia negyvos moters ir užsidengė veidą rankomis. Jo poza dvelkė tokiu tragizmu, kad Emilė nejučia pajuto jam gailestį. Patrikas buvo panašus į ištikimą šunį prie šeimininko lavono.
Tačiau sveikas protas, kurio Emilė Bruster nestokojo, netrukus pašnabždėjo jai: “Tai, kas įvyko, - pati geriausia išeitis ir jam, ir jo žmonai, ir ponui Maršalui su dukterimi. Aišku, vargšelis pats šito kol kas suvokti negali.”
Emilė Bruster buvo viena iš tų moterų, kurios, atsidūrusios sunkioje situacijoje, visada energingai ieško išeities.
Inspektorius Kolgeitas stovėjo nugara į uolą ir laukė, kol policijos gydytojas apžiūrės Arlenos kūną. Kiek tolėliau stovėjo Patrikas Redfernas ir Emilė Bruster.
Prieš tai klūpojęs, gydytojas Nizdenas staigiai atsistojo ir tarė:
- Pasmaugta... ir tas, kas tai padarė, buvo labai stiprių rankų. Nėra jokių priešinimosi ženklų. Ji buvo užklupta netikėtai. Hm... Bjaurus dalykas.
Emilė Bruster dirstelėjo į auką ir greitai nusuko akis. Kraupus vaizdas! Veidas pamėlęs ir perkreiptas.
- Na, o mirties laikas? - paklausė inspektorius Kolgeitas.
- Mirties laikas? - dirgliai pakartojo gydytojas Nizdenas. - Be skrodimo sunku pasakyti. Reikia atsižvelgti į daugybę veiksnių. Taip, dabar be penkiolikos pirma. Kada radote kūną.
Patrikas Redfernas, į kurį buvo kreiptasi, atsakė dvejodamas:
- Šiek tiek prieš dvyliktą. Tiksliai nežinau.
- Lygiai be penkiolikos dvyliktą mes pamatėme, kad ji mirusi, - patikslino panelė Bruster.
- Aišku... Jūs atplaukėte valtimi. Kada pamatėte, jog kažkas guli paplūdimyje?
- Manyčiau, kad apiplaukėme kyšulį prieš kokias penkias šešias minutes, - atsakė Emilė Bruster. - Teisingai? - perklausė ji Redferno.
- Taip... turbūt... apytikriai, - sumurmėjo jis.
- Jis jos vyras? - pašnabždomis paklausė gydytojas Nizdenas inspektorių. - Ne? O taip, aš apsirikau. Nors tai visai suprantama, matant, kaip jis sielvartauja. - Ir tuoj pat garsiai oficialiu tonu pridūrė: - Vadinasi, jūs pamatėte ją be dvidešimt dvyliktą. Žinoma, mirtis ją ištiko kiek anksčiau. Sakykim, tarp to laiko ir vienuoliktos... Ne anksčiau kaip be penkiolikos vienuoliktą.
Inspektorius Kolgeitas energingai užvertė bloknotą.
- Dėkoju, - tarė jis. - Tai labai vertinga informacija. Laikas apribojamas nepilna valanda.
Jis kreipėsi į panelę Bruster:
- Apie jus, liudytojus, mes žinome tiek, kiek reikia. Jūs esate panelė Emilė Bruster, o jūs - ponas Patrikas Redfernas. Abudu apsistoję “Linksmojo Rodžerio” viešbutyje. Jūs atpažinote nužudytąją ir patvirtinote, kad ji - ten pat, kur ir jūs, gyvenančio kapitono Maršalo žmona. Teisingai?
Patvirtindama jo žodžius, Emilė Bruster linktelėjo.
- Tada grįžtame į viešbutį, - pasakė inspektorius ir pažvelgė į konsteblį. - Jūs, Houksai, liksite čia ir nieko neįeisite į paplūdimį. Netrukus atsiųsiu jums į pagalbą Filipsą.
- Čia tai bent! - sušuko pulkininkas Vestonas. -Nesitikėjau jus čia rasti!
Erkiulis Puaro mandagiai atsakė į Devono grafystės policijos vyriausiojo komisaro pasveikinimą ir tylesniu balsu pridūrė: