- Taip... taip... Daug metų prabėgo nuo tos istorijos Šen Lu.
- Bet aš jos nepamiršau, - atsakė pulkininkas Vestonas. - Niekas gyvenime nebuvo manęs taip nustebinęs. Ypač įsiminiau jūsų mintį apie netikras laidotuves. Fantastiška! Ir visiškai netipinga.
- Tout de тёте, топ Colonel\ - pasakė žymusis detektyvas. - Viskas buvo atlikta puikiai, ar ne?
- Na, taip... - neryžtingai pripažino policijos komisaras. - Bet to paties galėjome pasiekti ir įprastesniais būdais.
- Galbūt, pone pulkininke, - diplomatiškai sutiko Erkiulis Puaro.
- Štai ir vėl jūs esate ten, kur įvyko žmogžudystė, -atkreipė dėmesį pulkininkas Vestonas. - Gal jau turite apie tai savo nuomonę?
- Nieko konkretaus, - lėtai atsakė Puaro. - Tik kai kurių įdomių spėlionių.
- Ar padėsite mums?
- Jeigu tik jūs, pulkininke, leisite.
- Mielas drauge, aš būčiau labai patenkintas. Kol kas žinau taip mažai, kad net negaliu nuspręsti, ar pavesti šį tyrimą Skotlend Jardui. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žudikas turėtų būti netoliese. Antra vertus, privalom neišleisti iš akių fakto, kad čia susirinkę nepažįstantys vienas kito žmonės. Reikės kreiptis į Londoną ir daugiau sužinoti tiek apie juos, tiek apie galimus žmogžudystės motyvus.
- Teisingai, - pritarė Erkiulis Puaro.
- Pirmiausia reiktų nustatyti, kas paskutinis matė žuvusią moterį gyvą. Kambarinė jai atnešė pusryčius devintą. Budinti apačioje pastebėjo, kad apie dešimtąjį išėjo iš viešbučio.
- Mano drauge, - tarė Erkiulis Puaro. - Man regis, kad aš esu kaip tik tas, kurio jūs ieškote.
- Jūs matėte ponią Maršai šį rytą? Kada?
- Penkios minutės po dešimtos. Padėjau jai nustumti valtelę į vandenį.
- Ji išplaukė valtele?
-Taip.
- Viena?
- Taip.
- Ar pastebėjote, kokia kryptimi?
- Už kyšulio ji pasuko į dešinę.
- Vadinasi, Elfų įlankos link.
- Taip.
- Kiek tada galėjo būti valandų?
- Valtelė išnyko man iš akių penkiolika po dešimtos.
- Kol kas viskas maždaug atitinka, - pasakė pulkininkas Vestonas. - Kiek, pone Puaro, jūsų manymu, reikia laiko nuplaukti iki Elfų įlankos?
- O ne, nesu šitos sferos žinovas. Valtimis aš nesinaudoju, jūros bangavimo vengiu. Bet manau, kad ten nusiirti reiktų kokio pusvalandžio.
- Ir man taip atrodo, - tarė pulkininkas Vestonas. -Turbūt ji neskubėjo ir prie Elfų įlankos kranto priplaukė, tarkim, be penkiolikos vienuoliktą. Taigi viskas atitinka.
- Kada, gydytojo manymu, ją ištiko mirtis?
- Na, Nizdonas atsargus. Išvadų neskuba daryti. Tačiau tvirtina, kad ne anksčiau kaip be penkiolikos vienuoliktą.
Erkiulis Puaro linktelėjo ir pridūrė:
- Privalau paminėti dar vieną detalę. Išplaukdama ponia Maršai paprašė, kad aš niekam nepasakyčiau, jog ją mačiau.
Pulkininkas Vestonas nustebęs pažvelgė į mažąjį
belgą.
- Negi jums tai atrodo verta dėmesio? - paklausė
jis.
- Mano galva, taip, - patvirtino Erkiulis Puaro. Pulkininkas Vestonas patimpčiojo ūsų galelius. Po
to tarė:
- Pone Puaro, jūs patyręs žmogus. Prašom pasakyti, ką manote apie nužudytąją ponią Maršai. Kas ji per moteris?
Garsusis detektyvas šyptelėjo ir paklausė:
- Negi nieko apie ją nesate girdėję?
- Girdėjau tik tai, ką šneka moterys, - šaltai atsakė policijos komisaras. - Panašūs gandai, mano manymu, neišvengiami. Bet kiek juose tiesos? Ar tarp jos ir to Redfer-no tikrai kažkas buvol
- Be jokios abejonės, taip.
- Jis atvažiavo paskui ją?
- Yra pagrindo taip manyti.
- O vyras? Ar jis žinojo apie šį romaną? Kaip jis jautėsi?
- Nelengva numanyti, ką kapitonas Maršalas manė arba jautė, - mąsliai atsakė Erkiulis Puaro. - Jis ne iš tų žmonių, kurie turi įprotį atskleisti jausmus.
- Bet visai nesijaudinti juk negalėjo? Kaip manote? - griežtai paklausė pulkininkas Vestonas.
Erkiulis Puaro pritariamai linktelėjo.
- Taip, savaime suprantama, - pasakė jis.
III
Devono grafystės policijos komisaras su įgimtu jam taktu kreipėsi į viešbučio “Linksmasis Rodžeris” savininkę ir administratorę ponią Kasti. Poniai Kasti buvo maždaug keturiasdešimt metų, jos chna dažyti plaukai buvo ryškiai rudi, biustas - įspūdingų matmenų, o kalbos maniera -mandagiai įžūli.
- Ir kodėl tai nutiko kaip tik mano viešbutyje? - sušuko ji. - Iki šiol tai buvo pati ramiausia vieta. Visi čia atvykstantys žmonės tokie puikūs. Niekada jokių skandalų, jeigu galima taip išsireikšti. “Linksmasis Rodžeris” labai skyrėsi nuo tų didžiųjų viešbučių, kurių pilna Šen Lu.
- Tikrai, ponia Kasti, - pritarė pulkininkas Vesto-nas. - Bet net pačiuose geriausiuose, puikia reputacija garsėjančiuose viešbučiuose visko pasitaiko.
- Aš neabejoju, kad inspektorius Kolgeitas patvirtins mano žodžius, - kalbėjo toliau ponia Kasti, išraiškingai dirsčiodama į labai oficialią išraišką nutaisiusį sėdintį inspektorių. - Dėl įstatymų laikymosi, ypač dėl nekilnojamojo turto, aš esu labai skrupulinga. Niekada neleidau sau nukrypti nė per nago juodymą.
- Visiškai esu tuo įsitikinęs, - pripažino pulkininkas Vestonas. - Mes tikrai, ponia Kasti, jūsų niekuo nekaltiname.
- Tačiau toks incidentas meta šešėlį mano įstaigai,
- jaudinosi ponia Kasti, o jos įspūdingas biustas kilnojosi.
- Baisu ir pagalvoti apie įkyrių rėksmingų smalsuolių minias! Žinoma, į salą įleidžiami tik viešbučio svečiai, bet vis tiek kitame krante rinksis žmonės ir pirštais rodys į mano viešbutį. - Ji net sudrebėjo iš pasibjaurėjimo.
Inspektorius Kolgeitas pasinaudojo proga pakreipti pašnekesį reikiama linkme.
- Ponia, jūs užsiminėte, kad į salą gali patekti tik viešbučio gyventojai. Ką jūs darote, kad neįleistumėte pašalinių?
- Aš tuo labai rūpinuosi.
- Suprantu. Bet kaip tą atliekate? Vasarą visą apylinkę užplūsta įkyrių kaip musės turistų minios.
Ponia Kasti ir vėl sudrebėjo.
- Kalčiausi tie turistiniai autobusai, - pasakė ji. -Kartą aš suskaičiavau aštuoniolika autobusų, sustojusių prie dambos Lederkomb Bėjaus pusėje. Tik pamanykit -aštuoniolika!
- Tikiu, bet mes kalbame apie būdus, kurių jūs, ponia Kasti, imatės, kad neįsileistumėt svetimų.
- Tai - lentelės su draudžiamais užrašais. O per potvynį salą nuo Lederkomb Bėjaus atskiria vanduo.
- O kai nėra potvynio?
Ponia Kasti paaiškino, kad dambą nuo salos skiria vartai su užrašu: “Linksmojo Rodžerio” viešbutis. Privati nuosavybė. Pašaliniams įeiti draudžiama.” Abiejose dambos pusėse - iš jūros kyšančios uolos, ir prasigauti pro jas neįmanoma.
- Bet ar negalima sėsti į valtį, apiplaukti salą ir išlipti vienoje iš įlankų? To uždrausti jūs negalite. Teisę naudotis paplūdimiais turi visi ir gali ten atsidurti tarp potvynio ir atoslūgio.
Ponia Kasti paaiškino, kad taip atsitinka be galo retai. Valtį galima išsinuomoti Lederkomb Bėjaus prieplaukoje, bet nuo ten iki Kontrabandininkų salos toli, o norint
atplaukti iki Žuvėdrų arba Elfų įlankos, reikia irkluoti prieš stiprią srovę. Prie paplūdimių, užlipus kopėčiomis į viršų, taip pat yra įspėjamosios lentelės. O pagrindinį viešbučio paplūdimį, esantį arčiausiai Lederkomb Bėjaus, visą laiką stebi Džordžas arba Viljamas.
- Kas tie Džordžas ir Viljamas?
- Džordžas atsakingas už viską, kas susiję su paplūdimiais. Viljamas - sodininkas. Jis prižiūri takelius, teniso kortus ir visą viešbučio aplinką.
- Situacija aiškėja, - nekantriai ištarė pulkininkas Vestonas. - Tvirtinti, kad niekas negali patekti į salą, tikrai negalima. Tačiau kiekvienas, pabandęs tą daryti, rizikuoja... bent jau būti pastebėtas. Manau, kad mums teks šnektelėti su Viljamu ir Džordžu.