- Mums labai įkyri ekskursantai, - kalbėjo toliau ponia Kasti. - Tai triukšmingos gaujos, prišiukšlinančios dambą ir gretimas uolas, visur primėtančios apelsinų žievelių ir cigarečių pakelių. Ir dar man baisu, pagalvojus, kad vienas iš jų galėjo būti žudikas. Dievulėliau! Koks siaubas! Tokia moteris, kaip ponia Maršai, nužudyta... dar baisiau... pasmaugta... - ponia Kasti pati nustebo, kad rado jėgų ištarti šį žodį, tačiau tam prireikė milžiniškų pastangų.
- Taip, - raminamu balsu ištarė inspektorius Kol-geitas. - Bjauri istorija.
- O laikraščiai! - atsiduso ponia Kasti. - Mano viešbutis paklius į laikraščius!
- Šiaip ar taip, bus savotiška reklama, - liūdnai šyptelėjo inspektorius.
Ponia Kasti taip išsitempė, kad jos krūtinė pakilo, o banginio ūsų korsetas sutraškėjo.
- Pone inspektoriau, - prabilo ji, - tokios reklamos mums nereikia!
- Norėčiau jūsų, ponia Kasti, kai ko paklausti, - gyvai įsiterpė pulkininkas Vestonas. - Gal atsinešėte šiuo metu jūsų viešbutyje apsistojusių svečių sąrašą?
- Savaime suprantama, pone pulkininke.
Devono grafystės policijos komisaras akimis perbėgo viešbučio registracijos knygos išrašą. Tada pažvelgė į Erkiulį Puaro, kuris buvo ketvirtas ponios Kasti kabinete susirinkusios bendrijos narys.
- Tikiuosi, pone Puaro, kad šiuo klausimu galėsite nemažai mums padėti. - Jis akimis perbėgo pavardžių sąrašą. - O kur surašytas personalas?
Ponia Kasti padavė kitą lapą.
- Viešbutyje dirba keturios kambarinės, vyriausiasis kelneris, trys jo padėjėjai ir barmenas Henris. Viljamui dar priklauso batų valymas. Yra virėja ir dvi jos talkininkės.
- Ką jūs galite pasakyti apie kelnerius?
- Metrdotelis Albertas pas mane atėjo iš Plimuto “Vincento” viešbučio. Jis dirbo ten kelerius metus. Jo padėjėjai - jau treji metai čia, o vienas net ketveri. Henris aptarnauja barą nuo pat viešbučio atidarymo. Jis visai kaip savas.
Pulkininkas Vestonas linktelėjo galvą ir kreipėsi į inspektorių Kolgeitą:
- Atrodo, kad personalas rūpesčių nekelia. Žinoma, inspektoriau, jūs dar atskirai juos patikrinsite. Gerai, ponia, dėkoju jums, - kreipėsi jis į viešbučio šeimininkę.
- Tai viskas?
- Kol kas... taip.
Ponia Kasti išgirgždėjo iš kambario.
- Dabar svarbiausia, - tarė pulkininkas Vestonas, -apklausti kapitoną Maršalą.
IV
Kenetas Maršalas sėdėjo ir tvirtai atsakinėjo į klausimus. Jis buvo ramus, tik veido išraiška neįprastai rūsti. Pro langą krintantys saulės spinduliai dar labiau ryškino vyrišką jo grožį: išraiškingus veido bruožus, tiesų mėlynų akių žvilgsnį, valingą lūpų liniją. Jo balsas buvo žemas ir malonus.
- Aš puikiai suvokiu, - pradėjo pulkininkas Vestonas, - kokį baisų sukrėtimą jūs patyrėte. Tačiau jums, be abejo, aišku, kad mums rūpi surinkti kuo įvairesnę informaciją per kuo trumpesnį laiką.
Kapitonas Maršalas linktelėjo ir tarė:
- Suprantu, pone pulkininke. Klauskite.
- Ar ponia Maršai buvo jūsų antra žmona?
- Taip.
- Kiek laiko jūs buvote vedę?
- Susituokėm prieš ketverius metus.
- Kokia prieš tai buvo jos pavardė?
- Elena Stiuart. Kaip aktorė ji vadinosi Arlena Stiuart.
- Ji buvo aktorė?
- Taip. Reviu ir muzikinių spektaklių aktorė.
- Ar susituokusi ji paliko sceną?
- Ne. Tebevaidino. Metė darbą tik prieš pusantrų
metų.
- Ar buvo kokia nors konkreti priežastis?
- Ne, - valandėlę pamąstęs atsakė Kenetas Maršalas. - Ji tik pasakė, kad nuo visko pavargo.
- Ar tai nebuvo padaryta... hm... jums reikalaujant?
- Anaiptol! - užprotestavo kapitonas Maršalas ir suraukė antakius.
- Ar buvot patenkintas, kad po vedybų jūsų žmona tebevaidina scenoje?
Kenetas Maršalas šyptelėjo.
- Taip, aš norėjau, kad ji atsisakytų aktorės darbo. Tą pripažįstu. Tačiau reikalauti nereikalavau.
- Ar tai nesukėlė kokių nors šeimyninių nesklandumų?
- Visiškai jokių. Mano žmona visada galėjo elgtis kaip tinkama.
- Ir... jūsų santuoka buvo sėkminga?
- Tam tikra prasme, - šaltai atsakė Kenetas Maršalas.
Pulkininkas Vestonas kiek patylėjo. Po to paklausė:
- Kapitone Maršalai, atleiskit, bet ar neįtariate, kas galėjo nužudyti jūsų žmoną?
- Absoliučiai nieko neįtariu, - nedvejodamas atsakė kapitonas.
- Ar ji turėjo priešų?
- To neatmetu.
-Ar žinote...
- Pone pulkininke, supraskit mane teisingai, - skubiai pertraukė jį kapitonas. Mano žmona buvo aktorė ir labai graži moteris. Vien šios dvi priežastys gali sukelti pavydą ir neapykantą. Būdavo ir jaudinimosi, gaunant tą ar kitą vaidmenį, buvo ir konkurencijos su kitomis moterimis, nestigo neapykantos, pavydo, pykčio, žiaurumo, intrigų! Bet niekada negalėčiau tvirtinti, kad bent vienas iš ją supusių žmonių būtų ryžęsis žmogžudystei.
- Kitais žodžiais tariant, jūs, pone Maršalai, norit pasakyti, kad jūsų žmonos priešai be išimties buvo vien moterys? - pirmą kartą į pašnekesį įsiterpė Erkiulis Puaro.
Kenetas Maršalas pažvelgė į mažąjį belgą.
- Taip. Drįstu daryti tokią prielaidą.
- O ar nepažįstate kokio nors priešiškai nusiteikusio vyro? - paklausė pulkininkas Vestonas.
- Ne, nepažįstu.
- Ar ji buvo anksčiau pažįstama su kuo nors iš viešbučio gyventojų?
- Kiek man žinoma, tik su ponu Redfernu... Susitiko su juo kažkokiame kokteilių vakarėlyje.
Pulkininkas Vestonas vėl padarė pauzę, lyg svarstydamas, ar toliau gvildenti šią temą. Galop pasirinko kitą taktiką.
- Grįžkime prie šio ryto, - tarė jis. - Kada jūs paskutinį kartą matėte savo žmoną?
Kiek pagalvojęs, Kenetas Maršalas atsakė:
- Mačiau ją eidamas pusryčiauti...
- Atleisit... Jūs gyvenate atskiruose kambariuose?
-Taip.
- Kiek tada buvo valandų?
- Maždaug devynios.
- Ką ponia Maršai tuo metu veikė?
- Atplėšinėjo laiškus.
- Ar ji ką nors pasakė?
- Nieko, kas būtų verta dėmesio... Pasisveikino... paminėjo gerus orus...
- Ar nepastebėjote jos elgesyje ko nors neįprasto?
- Ne, nieko neįprasto.
- Ar ji neatrodė nudžiugusi, prislėgta, susijaudinusi?
- Ne, aš nieko nepastebėjau.
- Ar ji jums ką nors pasakė apie laiškų turinį? - vėl įsiterpė Erkiulis Puaro.
Lengva šypsena dar kartą perbėgo Keneto Maršalo lūpomis:
- Kiek pamenu, ji užsiminė, kad ten vien sąskaitos.
- Jūsų žmona pusryčiaudavo lovoje?
-Taip.
-Taijos įprotis?
- Taip, pastovus.
- Kada paprastai ji išeidavo iš kambario? - paklausė Erkiulis Puaro.
- Tarp dešimtos ir vienuoliktos. Maždaug prieš vienuoliktą.
- Ar nustebtumėt, jeigu ji būtų išėjusi iš viešbučio dešimtą valandą? - pasiteiravo garsusis detektyvas.
- Be abejo. Ji retai anksti keldavosi.
- Bet šį rytą ji nusileido į paplūdimį lygiai dešimtą. Kaip manote, kapitone Maršalai, kodėl?
- Visiškai neįsivaizduoju, - pasigirdo šaltas atsakymas. - Tikriausiai... ją išviliojo gražūs orai.
- Jūs ieškojot žmonos?
Kenetas Maršalas kiek pasimuistė kėdėje.
- Vėl užsukau pas ją po pusryčių. Kambarys buvo tuščias, ir tai mane nustebino.
- O tada nusileidot į paplūdimį ir paklausėt manęs, ar aš jos nemačiau? Taip?
- Na... taip... O jūs, pone Puaro, pasakėt, - kiek pabrėžtinai ištarė kapitonas Maršalas, - kad jos nematėte...
Erkiulis Puaro nekalta išraiška žvelgė Kenetui Maršalui į veidą, švelniai glostinėdamas savo ilgus, labai išpuoselėtus ūsus.
- Ar buvo kokių nors ypatingų priežasčių ieškoti ponios Maršai dešimtą valandą ryto? - paklausė pulkininkas Vestonas.
Kapitonas Maršalas skubiai nukreipė žvilgsnį į jį.