- Ne, - atsakė jis. - Tiesiog norėjau sužinoti, kur ji.
Vėl kiek patylėjęs, pulkininkas Vestonas pastūmėjo
artėliau kėdę ir prabilo kiek kitu tonu:
- Ką tik, kapitone Maršalai, jūs paminėjote, kad jūsų žmona ir Patrikas Redfernas jau anksčiau buvo pažįstami. Ar tai buvo artima pažintis?
- Ar galiu užsirūkyti? - paklausė Kenetas Maršalas ir ėmė raustis kišenėse. - Po velnių! Kažkur nukišau pypkę!
Erkiulis Puaro pasiūlė savo cigarečių. Užsirūkęs kapitonas Maršalas pasakė:
- Jūs, pone pulkininke, klausėte apie Redfemą. Žmona man buvo minėjusi, kad jie susipažino kažkieno surengtame kokteilių vakarėlyje.
- Vadinasi, tai buvo atsitiktinė pažintis? - paklausė pulkininkas Vestonas.
- Aš taip manau.
- Jei taip... - pulkininkas Vestonas patylėjo. - Man atrodo, kad pažintis peraugo į artimesnius santykius.
- Tai jums taip atrodo! - atkirto kapitonas Maršalas. - Iš kur jums tai žinoma? Kas pasakė?
- Taip kalba visi viešbutyje.
Kenetas Maršalas nukreipė žvilgsnį į mažąjį belgą. Valandėlę žvelgė jam į veidą šalto įniršio kupinomis akimis. Paskui tarė:
- Viešbučių apkalbos visada suregztos iš melų!
- Galbūt. Bet man susiklostė įspūdis, kad ponas Redfernas ir jūsų žmona davė tokioms kalboms pagrindo.
- Kokio pagrindo?
- Juos dažnai matydavo drauge.
- Ir tai viskas?
- Bet jūs neneigiate, kad taip buvo?
- Gal ir buvo... Aš asmeniškai nekreipiau į tai jokio dėmesio.
- Jūs ne... atleiskit, pone kapitone... Jūs nekreipėte dėmesio į savo žmonos draugystę su ponu Redfernu?
- Aš neturiu įpročio kritikuoti žmonos elgesį.
- Ir jūs šia tema nesišnekėjote? Jokia forma neprotestavote?
- Žinoma, ne.
- Net kai tai įgavo skandalingą pobūdį ir sukėlė pono Redferno ir jo žmonos santykių atšalimą?
- Aš žiūriu savo reikalų ir viliuosi, kad kiti žmonės daro tą patį. Nekreipiu dėmesio nei į apkalbas, nei piktus liežuvius.
- Tačiau neneigsite, kad Patrikas Redfernas buvo įsimylėjęs jūsų žmoną?
- Gal ir buvo. Ja žavėjosi daugelis vyrų. Ji buvo labai graži moteris.
- Bet jūs įsitikinęs, kad tai nebuvo rimta?
- Jau sakiau, kad niekada apie tai nemąsčiau.
- O jeigu mes turime liudytoją, kuris patvirtins, kad jų santykiai buvo labai artimi?
Vėl mėlynos Keneto Maršalo akys įsmigo į Erkiulį Puaro. Ir vėl paprastai bejausmis jo veidas pasidarė nedraugiškas.
- Jeigu jūs norit klausytis šitų pasakų, prašom, - ištarė jis. - Mano žmona negyva ir negali apsiginti.
- Vadinasi, jūs pats tomis apkalbomis netikite.
Pirmą kartą smulkūs prakaito lašai išmušė Keneto
Maršalo kaktą.
- Aš neturiu įpročio tikėti panašiomis kalbomis,-atšovė jis. - Ir nežinau, ar jūs pasirinkote geriausią būdą tai išsiaiškinti? Juk mano tikėjimas ar netikėjimas vargu ar pakeis aiškų nužudymo faktą.
Niekam nespėjus atsakyti, prabilo Erkiulis Puaro.
- Pone Maršalai, jūs kai ko nesuprantate. Toks dalykas kaip “akivaizdus nužudymo faktas” neegzistuoja. Devyniais atvejais iš dešimties nužudymas susijęs su aukos charakteriu ir gyvenimo aplinkybėmis. Nuo to, kad auka -tiek vyras, tiek moteris - buvo vienokio ar kitokio charakterio, priklauso, kodėl ji buvo pasirinkta! Ir, kol mes visiškai tiksliai nenustatysime, kas per žmogus buvo Arlena Maršai, tol negalėsime išsiaiškinti, kas per žmogus ją nužudė. Štai iš kur kyla būtinybė tiek daug jus klausinėti.
- Ar ir jūs šitaip manote? - paklausė Maršalas policijos komisarą.
Kiek padvejojęs, pulkininkas Vestonas tarė:
- Na... tam tikru laipsniu... taip.
Kenetas Maršalas nusijuokė ir pasakė:
- Aš taip ir maniau, kad jūs su tuo nesutinkat. Šie ypatingi metodai - tai pono Puaro stilius.
- Jūs tikrai galite didžiuotis, kad visiškai man nepa-dėjote! - šyptelėjo garsusis detektyvas.
- Ką jūs norite pasakyti?
- Argi papasakojote mums ką nors apie savo žmoną? Absoliučiai nieko. Mes išgirdome tik tai, kas ir taip kiekvienam krito į akį. Kad ji buvo graži, ir kad ja visi žavėjosi. Daugiau nieko.
Kapitonas Maršalas tik gūžtelėjo pečiais.
- Jums visai galva susisukus nuo savų idėjų. - tarė jis ir demonstratyviai kreipėsi į pulkininką Vestoną: - Ar jūs, pone pulkininke, dar norėjote ko nors paklausti?
- Taip, kapitone. Prašom tiksliai papasakoti, ką veikėt šį rytą?
Kenetas Maršalas linktelėjo. Jis aiškiai laukė šio klausimo.
- Kaip paprastai... - pradėjo jis, - pusryčiauti nuėjau į valgomąjį ir ten perskaičiau laikraštį. Jau minėjau, kad vėliau užsukau į žmonos kambarį ir jos neradau. Atėjau į paplūdimį, pamačiau poną Puaro ir pasiteiravau, ar jis nematė mano žmonos. Paskui greitai išsimaudžiau ir grįžau į viešbutį. Tada buvo... tuoj... buvo maždaug be dvidešimt vienuolika. Žinau, nes viešbučio poilsio kambaryje pažiūrėjau į laikrodį - jis rodė mažiau negu be dvidešimt. Atėjęs į kambarį radau dar nebaigusią tvarkytis kambarinę. Paprašiau ją kuo skubiau baigti. Man reikėjo atspausdinti keletą laiškų ir išsiųsti. Nusileidau žemyn ir bare persimečiau keliais žodžiais su Henriu. \ savo kambarį grįžau be dešimt vienuolika. Spausdinau laiškus ir baigiau šį darbą maždaug po valandos. Tada apsivilkau teniso kostiumą, nes dvyliktą valandą ketinau eiti pažaisti. Iš vakaro mes buvome užsisakę aikštelę.
- Kas tie “mes”?
- Ponia Redfern, panelė Danli, ponas Gardneris ir aš. Lygiai dvyliktą aš buvau kortuose. Ten jau radau panelę Danli ir poną Gardnerį. Ponia Redfern šiek tiek pavėlavo, ir mes žaidėme maždaug valandą. Paskui grįžome į viešbutį... ir man pranešė... žinią.
- Dėkoju, kapitone Maršalai. Yra dar vienas mažutis formalumas. Ar kas nors gali paliudyti, kad jūs rašėte mašinėle savo numeryje nuo... hm... be dešimt vienuoliktos iki be dešimt dvyliktos?
Kenetas Maršalas vėl šyptelėjo.
- Gal jūs įtariate, kad aš pats nužudžiau savo žmoną? Ką gi. Kambarinė tvarkė gretimą kambarį. Ji turėjo girdėti rašomosios mašinėlės stuksenimą. Be to, yra ir laiškai. Dėl to siaubingo įvykio nespėjau jų išsiųsti. Man regis, jie gali būti ne blogesnis įrodymas negu kiti.
Jis išsiėmė iš kišenės tris vokus su užrašytais adresais, tačiau be pašto ženklų.
- Beje, jų turinys konfidencialus, tačiau kai kalbama apie žmogžudystės tyrimą, esu priverstas perduoti juos policijai. Juose yra tam tikrų žmonių sąrašai ir įvairios finansinės ataskaitos. Jeigu duosite kam nors iš savo žmonių perspausdinti šiuos laiškus, šis darbas jiems užims ne mažiau kaip valandą. - Kapitonas Maršalas padarė trumpą pauzę. - Tikiuosi, dabar jūs patenkinti?
- Tai neturi nieko bendro su įtarinėjimu, - švelniai pasakė pulkininkas Vestonas. Mes paprašysime visų, esančių saloje, pasiaiškinti, kur jie buvo nuo be penkiolikos vienuoliktos iki be dvidešimt dvyliktos.
- Suprantu, - atsakė Kenetas Maršalas.
- Ir štai dar kas, pone kapitone, - tarė Vestonas. -Ar jūs žinote, kaip jūsų žmona tvarkė savo nuosavybę?
- Jūs turite galvoje testamentą? Nemanau, kad ji kada nors būtų rašiusi testamentą.
- Tačiau nesate tuo įsitikinęs?
- Jos advokatai yra Beketas, Marketas ir Eplgudas Londone, Bedford Skvere. Jie tvarkė visas jos sutartis ir kitus dokumentus. Tačiau aš beveik įsitikinęs, kad mano žmona niekada nerašė testamento. Kartą ji man pasakė, kad vien ši mintis kėliajai šiurpą.
- Vadinasi, jeigu ji mirė nepalikusi testamento, jūs, kaip jos vyras, paveldite visą jos turtą.
- Manau, taip.
- Ar jūsų žmona turėjo artimų giminaičių?
- Turbūt, ne. Bent jau niekada jų neminėjo. Žinau, kad tėvų neteko vaikystėje ir kad neturėjo nei brolių, nei seserų.
- Tikriausiai jos palikimas nėra didelis?