- Anaiptol, - ramiai paprieštaravo Kenetas Maršalas. - Vos prieš dvejus metus senas mano žmonos draugas, seras Robertas Erskinas, mirdamas paliko jai didžiąją dalį savo turto. Kiek man žinoma, ši suma siekia maždaug penkiasdešimt tūkstančių svarų.
Iki tol kaip kuolas sėdėjęs inspektorius Kolgeitas krūptelėjo, greitai pažvelgė į kapitoną Maršalą ir skubiai paklausė:
- Vadinasi, kapitone Maršalai, jūsų žmona buvo labai turtinga?
Kenetas Maršalas tik gūžtelėjo pečiais.
- Manau, kad taip.
- Ir vis tiek tvirtinate, kad ji nepaliko testamento?
- Šito paklauskite jos advokatų. Aš asmeniškai manau, kad ji testamento neparašė. Kaip sakiau, ji manė, kad tai blogas ženklas.
Kurį laiką niekas nepratarė nė žodžio, paskui Kenetas Maršalas pasiteiravo:
- Kuo dar galiu pasitarnauti?
- Aš klausimų neturiu, - papurtė galvą pulkininkas Vestonas. - O jūs, inspektoriau Kolgeitai? Ne? Tada, kapitone Maršalai, leiskite jums dar kartą išreikšti užuojautą dėl jus ištikusios skaudžios nelaimės.
Kenetas Maršalas tankiai sumirksėjo.
- Dėkoju, - trūkčiojamai ištarė jis ir išėjo.
V
Kambaryje likę trys vyrai išraiškingai susižvalgė.
Pirmasis prabilo pulkininkas Vestonas:
- Kietas riešutėlis, ar ne? Iš jo nieko neišgausi. Ką jūs, inspektoriau Kolgeitai, apie j į pasakysite?
Inspektorius tik skėstelėjo rankomis.
- Sunku ką nors pasakyti. Jis ne iš tų žmonių, kurie atsiveria. Kaip liudytojai, tokie dažnai padaro blogą įspūdį, nors ir nepelnytai. Kartais jie neapsakomai kenčia, bet to neparodo. Panašus elgesys baigėsi tuo, kad teismas Voleso byloje paskelbė nuosprendį: “Kaltas”. Jokių įrodymų nebuvo, tačiau prisiekusieji negalėjo patikėti, kad žmoną praradęs žmogus gali apie tai ramiai kalbėti.
Pulkininkas Vestonas kreipėsi į mažąjį belgą:
- Ką jūs, pone Puaro, pasakysite?
Garsusis detektyvas tik skėstelėjo rankomis.
- Ką čia pasakysi? - atsiduso jis. - Užsirakinęs de-vyniom spynom, užsidaręs geldelėje kaip austrė. Jis iš karto pasirinko vaidmenį. Nieko negirdėjau, nieko nemačiau, nieko nežinau!
- Privalom nustatyti nusikaltimo priežastis, - įsiterpė inspektorius Kolgeitas. - Priežastys gali būti pavydas arba pinigai. Panašiais atvejais visada pirmiausiai įtariamas vyras. Tai visiškai natūralu. Jeigu jis žinojo, kad tarp jo žmonos ir kito vyro...
- Aš įsitikinęs, kad jis tai žinojo, - nutraukė jį Erkiulis Puaro.
- Kuo grindžiate tokį savo įsitikinimą?
- Matot, vakar vėlai vakare mudu šnekučiavomės su ponia Redfern Saulėtajame kyšulyje. Grįždamas į viešbutį, aš pamačiau šitą porelę: ponią Maršai ir Patriką Red-ferną. O po kelių minučių sutikau ir kapitoną Maršalą. Jo veidas buvo tiesiog akmeninis - be jokios išraiškos. Nieko nebūtum jame įskaitęs, visiškai nieko! Tuščias tuštutėlis, jei suprantate, ką noriu pasakyti. Taip, jis puikiausiai viską matė.
- Ką gi... jeigu jūs taip sakote... - dvejodamas ištarė inspektorius Kolgeitas.
- Aš nesakau. Aš tuo neabejoju. Tačiau to maža. Ar žinome, ką Kenetas Maršalas jautė savo žmonai?
- Žinią apie jos mirtį išklausė ramiai, - pasakė pulkininkas Vestonas.
Erkiulis Puaro tik palingavo galvą ir nutaisė rūgščią išraišką.
- Kartais po tų ramių asmenų abejingumo kauke slypi skausmingiausi išgyvenimai, - atkreipė dėmesį inspektorius Kolgeitas. - Laiko viską savyje užspaudę. Jis galėjo beprotiškai ją mylėti ir beprotiškai pavyduliauti. Tik jis yra ne iš tų, kurie parodo savo jausmus.
- Taip, - mąsliai ištarė Erkiulis Puaro, - galimas daiktas. Kapitonas Maršalas - įdomi asmenybė. Mane asmeniškai labai domina ir jo asmuo, ir jo alibi.
- Rašomosios mašinėlės alibi, - trumpai nusijuokęs ištarė pulkininkas Vestonas. - Ką apie tai pasakysite, Kol-geitai?
Inspektorius tik kilstelėjo akis į viršų.
- Ką gi, alibi, jeigu taip galima išsireikšti, tam tikra prasme mane įtikina. Gal jis ir nėra pats geriausias, jei suprantat, ką turiu omeny. Na... bet jis tikroviškas. Jeigu kambarinė tvarkė gretimą kambarį ir girdėjo rašomosios mašinėlės stuksenimą, alibi bus patvirtintas, ir mums teks ieškoti toliau.
- Tikriausiai... - sumurmėjo pulkininkas Vestonas. - Tai kur jūs siūlot ieškoti?
VI
Valandėlę Erkiulis Puaro ir du kiti vyrai mąstė.
Pirmas prabilo inspektorius Kolgeitas:
- Klausimo esmė tokia - ar žudikas buvo pašalietis, ar viešbučio gyventojas? Negaliu visiškai atmesti aptarnaujančio personalo, tačiau nė akimirką negaliu įsivaizduoti, kad kas nors būtų galėjęs prisidėti prie žmogžudystės. Ne. Čia įsipainiojęs arba viešbučio gyventojas, arba pašalietis. Šia prielaida galime vadovautis. O toliau reikia rasti priežastį. Greičiausiai tai bus materialinė nauda. Ir man atrodo, kad vienintelis žmogus, kuriam būtų naudinga ši mirtis, -ponas Maršalas. Kita labai tikėtina ir svarbi priežastis - pavydas. Mano nuomone... jei geriau pagalvotume... ir atsižvelgtume į crime passionnel8.. .išvada būtų viena - tai įtikinamiausias nusikaltimo motyvas, - užbaigė inspektorius Kolgeitas ir nusilenkė mažajam belgui.
Erkiulis Puaro pažvelgė į lubas ir sumurmėjo:
- Čia tiek aistrų...
- Kapitonas Maršalas tvirtina, - kalbėjo toliau inspektorius Kolgeitas, - kad jo žmona neturėjo priešų - tikrų priešų. Niekada tuo nepatikėsiu! Mano nuomone, tokia moteris turėjo turėti daug ir pavojingų priešų. Ar ne taip, pone Puaro?
- Mais oui\ tikrai taip, - pasigirdo atsakymas. -Arlena Maršai mokėjo įsigyti priešų. Bet, man regis, priešų teorija kritikuotina, nes Arlenos Maršai priešai, kaip ką tik minėjau, buvo moterys.
- Čia yra tiesos, - suniurzgė pulkininkas Vestonas. - Tada moteris būtų smeigusi peilį į nugarą, ir viskas būtų aišku.
- Ši teorija menkai tikėtina, - priminė Erkiulis Puaro, - kadangi moteris negalėjo įvykdyti šio nusikaltimo. Kokios yra medicininės išvados?
- Nizdenas įsitikinęs, kad ją pasmaugė vyras, - atsakė policijos komisaras- Didelės rankos, galingas gniaužtas. Tik nepaprastai stipri moteris būtų galėjusi tą padaryti. Bet tai sunkiai tikėtina.
Puaro linktelėjo.
- Visiškai teisingai. Arsenikas arbatos puodelyje... dėžutė apnuodytų saldainių... peilis... net pistoletas... Bet pasmaugti? Ne! Reikia ieškoti vyro. Tačiau iš karto susiduriame su sunkumais. Viešbutyje tėra du žmonės, trokštantys pašalinti iš kelio Arleną Stiuart. Bet abu šie asmenys -moterys.
- Viena iš jų - turbūt Redfemo žmona? - paklausė pulkininkas Vestonas.
- Taip. Poniai Redfern galėjo ateiti į galvą mintis užmušti Arleną Stiuart. Ji tam turėjo tikrai rimtą pagrindą. Ir, mano manymu, ši moteris būtų galėjusi nužudyti. Tik ne tokiu būdu. Kad ir kokia ji nelaiminga, kamuojama pavydo, aš vis dėlto nepasakyčiau, kad ji galėtų patirti galingą jausmą. Meilėje ji ištikima ir atsidavusi, bet nemanau, kad aistringa. Todėl, kaip sakiau, arsenikas arbatos puodelyje -įmanoma. Bet pasmaugti? Nemanau. Ponia Redfern tiesiog fiziškai neįstengtų to padaryti. Jos plaštakos laibos ir gležnos. Tikriausiai, visi tą pastebėjote?
Pulkininkas Vestonas pritariamai linktelėjo.
- Šį nusikaltimą padarė ne moteris, - tarė jis. - Tai vyro darbas.
Inspektorius Kolgeitas reikšmingai kostelėjo.
- Leiskite, pone pulkininke, pateikti tam tikrą darbo hipotezę, - pasakė jis. - Tarkim, kad prieš suartėdama su tuo ponu Redfernu, Arlena Stiuart turėjo romaną su kažkuo, ką mes pavadinsime Iksu. Jinai meta Iksą dėl Redfer-no. įtūžęs Iksas iš pavydo kraustosi iš proto. Jis atseka paskui ją, įsikuria kažkur netoliese, nusigauna į salą... na... ir atlieka savo juodą darbą. Juk tai įmanoma?
- Taip, - pripažino pulkininkas Vestonas, - įmanoma. Ir jei taip, tą nebus sunku nustatyti. Ar Iksas pėsčiomis atkeliavo į salą, ar atplaukė valtimi? Labiau tikėtina, kad valtimi. Vadinasi, kažkur turėjo ją išsinuomoti. Patikrinkit tai. - Paskui jis pasisuko į Erkiulį Puaro ir paklausė: - O ką jūs manote apie inspektoriaus Kolgeito versiją?