“Vargšas vaikas - juk ji išties dar tikras vaikas! -nuoširdžiai ją užjausdamas pamanė pulkininkas Vestonas. - Jai tai tikrai baisus sukrėtimas!”
Jis pasiūlė mergaitei atsisėsti ir raminamu balsu tarė:
- Labai apgailestauju, kad turiu jus patrukdyti, panele... panele Linda. Jei neklystu, toks jūsų vardas?
- Taip, mano vardas Linda, - atsakė ji trūkčiojančiu balsu kaip mokinė mokytojui.
Ji atsisėdo ir bejėgiškai pasidėjo rankas - apgailėtinai dideles, raudonas ir kaulėtas - ant stalo.
“Vaikų nereikėtų painioti į tokius dalykus”, - vėl pamanė Vestonas.
- Čia tikrai nėra nieko baisaus, panele Linda, - švelniai ištarė jis. - Mes tik norėtumėm, kad papasakotumėt viską, kas galėtų mums padėti.
- Papasakočiau jums viską... apie Arleną? - paklausė Linda.
- Taip. Ar matėte ją šį rytą?
Mergaitė papurtė galvą.
- Ne. Arlena visada keliasi vėlai ir pusryčiauja lovoje.
- O jūs, panele? - paklausė Erkiulis Puaro.
- Aš? Mėgstu keltis anksti. Pusryčiauti lovoje - taip
nyku.
- Papasakokit mums, panele, ką jūs veikėte šį rytą? - paprašė pulkininkas Vestonas.
- Na, iš pradžių išsimaudžiau jūroje, paskui papusryčiavau ir su ponia Redfern nuėjau į Žuvėdrų įlanką.
- Kelintą valandą jūs su ponia Redfern išėjote iš viešbučio? - paklausė Vestonas.
- Ponia Redfern pasakė, kad lauks manęs viešbučio hole pusę vienuolikos. Man net pasirodė, kad vėluoju, bet viskas baigėsi gerai, spėjau laiku. Išėjom iš viešbučio kokios trys minutės po pusės vienuolikos.
- O ką jūs veikėte Žuvėdrų įlankoje? - paklausė Erkiulis Puaro.
- Aš išsitryniau kremu ir kaitinausi prieš saulę, o ponia Redfern piešė. Paskui aš nuėjau maudytis, o ji grįžo į viešbutį persirengti teniso kostiumu.
- Pabandykit prisiminti, panele, kiek tada buvo valandų? - stengdamasis išsaugoti kuo abejingesnį toną, paklausė pulkininkas Vestonas. 4
- Ar kada ponia Redfern nuėjo į viešbutį? Be penkiolikos dvyliktą.
-Jūs tikrai neabejojat, kad... be penkiolikos dvyliktą?
- Taip, tikrai! - Linda plačiai pravėrė akis. - Aš pažiūrėjau į laikrodį.
- Į tą, kuris dabar ant jūsų rankos?
Linda dirstelėjo į savo riešą.
-Taip.
- Galiu į jį žvilgterėti? - paklausė pulkininkas Vestonas.
Mergaitė atkišo jam ranką. Pulkininkas Vestonas palygino laiką, kurį rodė jos laikrodis, su savo laikrodžio ir sieninio laikrodžio rodomu laiku.
- Sekundė į sekundę, - tarė jis šyptelėdamas. - O paskui jūs išsimaudėte jūroje?
-Taip.
- Kada grįžote į viešbutį?
- Apie pirmą valandą. Ir tada... ir tada... sužinojau apie Arleną, - pasikeitusiu balsu ištarė ji.
-Ar jūs... e... gerai sutarėte su pamote? - paklausė pulkininkas Vestonas.
Valandėlę Linda žvelgė į jį tylėdama. Paskui tarė:
-Taip!
- Ar jums, panele, ji patiko? - įsiterpė Erkiulis Puaro.
- Taip! - Ir pridūrė: - Arlena buvo man labai gera.
- Jos niekas nepavadintų pikta pamote? - netikėtai pajuokavo pulkininkas Vestonas.
Linda nešyptelėjusi papurtė galvą.
- Tada gerai. Labai gerai, - pasakė policijos komisaras. - Nes, kaip žinote, šeimose pasitaiko įvairiausių nesutarimų. Būna pavydo... ir visko. Kai tėvas ir dukra būna geri draugai, jai pasidaro labai skaudu, kai jos vietą užima nauja tėvo žmona. Ar jums taip niekada nėra buvę?
- Ne! - atsakė Linda, prieš tai dirstelėjusi į pulkininką.
- Bet jūsų tėvas, panele, regis, e... daug laiko skirdavo naujai žmonai? - paklausė pulkininkas Vestonas.
- Nežinau, - paprastai atsakė mergaitė.
- Šeimose būna įvairiausių nesutarimų, - svarstė toliau pulkininkas Vestonas. - Nuomonių skirtumų, netgi barnių... Ir dukra atsiduria nejaukioje padėtyje, jeigu tėvas ir pamotė nesutaria. Ar jūsų šeimoje to nebuvo?
- Jūs norite paklausti, ar tėtis barėsi su Arlena? -tiesiai paklausė Linda.
- Na... taip, - sumurmėjo pulkininkas Vestonas ir pamanė: “Kaip bjauru klausinėti dukterį apie tėvą. Ir kodėl žmonės eina dirbti policininkais? Velniai rautų! Vis dėlto tai reikia atlikti.”
- Ne ne! Mano tėtis su niekuo nesibardavo, - atsakė Linda. - Jo ne toks charakteris.
- O dabar, panele Linda, - kreipėsi į ją pulkininkas Vestonas, - prašau labai gerai pagalvoti. Ar įtariate, kas galėjo nužudyti jūsų pamotę? Gal pastebėjote ar išgirdote ką nors, kas galėtų padėti mūsų tyrimui?
Mergaitė valandėlę tylėjo. Atrodė, kad stengiasi viską pamažu rimtai apgalvoti. Pagaliau tarė:
- Ne, aš nežinau, kas būtų norėjęs nužudyti Arleną. - Ji stabtelėjo ir staiga pridūrė: - Išskyrus, aišku, ponią Redfern.
- Jūs manote, kad ponia Redfern norėjo nužudyti Arleną? - paklausė pulkininkas Vestonas - Kodėl?
- Nes jos vyras įsimylėjo Arleną, - atsakė Linda. -Bet aš nemanau, kad ponia Redfern norėjo iš tikrųjų nužudyti Arleną. Greičiausiai ji tik troško jos mirties, o tai ne vienas ir tas pat.
- Taip, tai tikrai ne tas pat,- tyliai ir švelniai įsiterpė Erkiulis Puaro.
Linda linktelėjo. Jos veido raumenys netikėtai sutrūkčiojo. Ji tarė:
- Ir šiaip ponia Redfern jokiu būdu nebūtų galėjusi nužudyti žmogaus. Ji ne... Kaip jums paaiškint?.. Jai nebūdinga prievarta, jei suprantate, ką aš noriu pasakyti.
Pulkininkas Vestonas ir Erkiulis Puaro sutartinai linktelėjo.
- Aš puikiai suprantu, mano mielas vaike, ką jūs norite pasakyti ir visiškai tam pritariu, - pasakė Erkiulis Puaro - Ponia Redfern tikrai nepriklauso prie tų žmonių, kuriems, kaip sakoma, “akys krauju pasrūva”. Ji tikrai negalėtų... -jis atsilošė, prisimerkė ir, rūpestingai rinkdamas žodžius, pridūrė : - pasiduoti jausmų uraganui... Negalėtų gyventi jausdama, kad pasaulis susitraukė... matydama vien tik neapkenčiamą veidą... vien tik baltą neapkenčiamą kaklą... ir negalėtų svajoti... kaip ištiesia rankas... kaip jos pirštai įsisiurbia į gyvą kūną...
Jis nutilo. Linda netikėtai atšlijo nuo stalo.
- Ar galiu eiti? - paklausė ji drebančiu balsu. - Ar jau viskas?
- Taip taip... Jau viskas, - atsakė pulkininkas Vestonas. - Dėkoju jums, panele Linda.
Jis atsistojo, palydėjęs mergaitę, atidarė jai duris, o grįžęs ir atsisėdęs prie stalo, užsirūkė cigaretę.
- Fu... Velniškai nemalonus darbas, - ištarė jis. -Jaučiausi paskutiniu niekšu, klausinėdamas vaiko apie tėvo santykius su pamote. Lyg būčiau prašęs dukters padėti veržti kilpą ant tėvo kaklo. Šiaip ar taip, privalėjome tai padaryti. Žmogžudystė yra žmogžudystė. O kaip tik ji ir galėjo nemažai žinoti. Apskritai aš patenkintas, nors iš esmės ji mums nieko vertingo nepasakė.
- Ir man taip atrodo, - sumurmėjo mažasis belgas.
- Bet žinot, pone Puaro, - nejaukiai kostelėjęs, ištarė pulkininkas Vestonas, - apklausos pabaigoje jūs nuėjote per toli... Pirštai įsisiurbia į gyvą kūną\.. Ar verta brukti mergaitei į galvą tokias mintis?
Erkiulis Puaro įdėmiai pažvelgė į pulkininką Vesto-
ną.
- Vadinasi, jūs manote, kad tai aš bandžiau įbrukti mažylei į galvą tokias mintis?
- O ar ne taip? - nustebo pulkininkas ir, garsiajam detektyvui mąsliai palingavus galvą, pakeitė pašnekesio temą. - Ką gi, judam toliau.
- Iš panelės Lindos mes sužinojome labai mažai. Išskyrus gan patikimą ponios Redfern alibi. Jeigu jos buvo kartu nuo pusės vienuolikos iki be penkiolikos dvylika, Kristiną Redfern galima išbraukti iš įtariamųjų sąrašo. Pavydi žmona, labai įtartina asmenybė, pasitraukia nuo scenos.
- Įtarimą dėl ponios Redfern pašalina kita svaresnė priežastis, - tarė Erkiulis Puaro. - Aš įsitikinęs, kad ji nei fizine, nei emocine prasme nebūtų galėjusi to padaryti. Ji greičiau šaltakraujė negu nesivaldanti, gebanti išsaugoti didžią ištikimybę ir pastovumą, o ne ugningą meilę ir aistrą. O svarbiausia - jos rankos per daug gležnos ir trapios.