- Sutinku su jumis, pone Puaro, - pasakė Kolgeitas. - Ponią Redfern galime braukti iš įtariamųjų sąrašo. Gydytojas Nizdenas teigia, kad auka buvo pasmaugta stiprių ir stambių rankų.
- Šit kaip! - ištarė pulkininkas Vestonas. - Dabar, manyčiau, mums reikėtų pamatyti poną Redfemą. Tikiuosi, jis jau bus atsigavęs po patirto sukrėtimo.
III
Ir iš tiesų Patrikas Redfernas jau buvo atgavęs savitvardą. Jis buvo išblyškęs, sumenkęs ir stulbinamai jaunas, tačiau laikėsi ramiai.
- Jūs esate ponas Patrikas Redfernas? Jūsų adresas - Krosgeitsas, Seldonas, Prinsez Rizboras?
-Taip.
- Ar jūs seniai pažįstate ponią Maršai?
- Tris mėnesius, - kiek padvejojęs, atsakė Patrikas Redfernas.
- Kapitonas Maršalas mums pasakė, kad jūs atsitiktinai susitikote su jo žmona kažkokiame kokteilių vakarėlyje, - pareiškė pulkininkas Vestonas. - Jūs tai patvirtinate?
- Taip... viskas buvo maždaug taip.
- Kapitonas Maršalas mano, kad, prieš susitikdami čia, Kontrabandininkų saloje, jūs menkai pažinojote jo žmoną. Tai tiesa?
Patrikas Redfernas vėl valandžiukę padvejojo. Paskui tarė:
- Na... ne visiškai. Tiesą sakant, aš sutikdavau ją dažnai ir įvairiomis aplinkybėmis.
- Ir vyras apie tai nežinojo?
- Negaliu pasakyti, ar kapitonas Maršalas žinojo, ar nežinojo apie tai, - kiek raustelėjęs atsakė Patrikas Redfernas.
- O ar žinojo apie šiuos susitikimus jūsų žmona? -labai tyliai paklausė Erkiulis Puaro.
- Kiek pamenu, aš, regis, minėjau žmonai, kad susipažinau su garsiąja Arlena Stiuart.
- Tačiau jūsų žmona nežinojo, kaip dažnai jūs susitikinėjate? - toliau mygo mažasis belgas.
- Na, gal ir nežinojo.
- Ar jūs iš anksto susitarėte su ponia Maršai susitikti čia? - paklausė policijos komisaras.
Kurį laiką Patrikas Redfernas tylėjo. Paskui gūžtelėjo pečiais ir prabilo:
- Ką gi, anksčiau ar vėliau viskas vis tiek paaiškės. Todėl neketinu griebtis jokių gudrybių. Dėl šitos moters aš buvau visiškai pametęs galvą... Buvau beprotiškai ją įsimylėjęs... Ji norėjo, kad čia atvažiuočiau. Pradžioje aš prieštaravau, paskui nusileidau. Aš... aš... na, žinote... viską būčiau padaręs jos prašomas... Jos traukai sunku atsispirti.
- Jūs piešiate teisingą šios moters portretą, - įsiterpė Erkiulis Puaro. - Tai buvo Kirkė. Amžinoji Kirkė!
- Teisingai. Ji paversdavo vyrus kiaulėmis! - su kartėliu prisipažino Patrikas Redfernas. - Taip, būsiu su jumis, ponai, visiškai atviras. Neketinu nieko slėpti. Ir kam? Dėl ko? Kaip minėjau, buvau dėl jos praradęs protą. Ar ji mylėjo mane, ar ne, - nežinau. Jeigu tikėčiau jos žodžiais, tada taip. Bet, manau, ji buvo iš tų moterų, kurios pajutusios, kad jau užvaldė vyro kūną bei sielą, nustoja juo domėtis. O ji puikiai žinojo, kad visiškai jai priklausau. Šį rytą, kai radau ją paplūdimyje negyvą... - jis kiek padelsė, -mane lyg kuolu kas per galvą trenkė. Buvau apstulbęs... išmuštas iš vėžių.
- O dabar? - Erkiulis Puaro net palinko į priekį.
Patrikas Redfernas atrėmė jo žvilgsnį.
- Aš pasakiau tiesą, - tarė jis. - Bet dabar norėčiau sužinoti, kas iš to, ką pasakiau, gali iškilti viešumon1. Kai kas neturi nieko bendro su Arlenos Maršai mirtimi. Tačiau paviešinus mano žmonai būtų sunkus smūgis. Aš žinau, žinau! - gyvai tęsė jis. - Jūs manot, kad iki šiol mažai apie ją galvojau. Galbūt jūs neklystat. Ir gal palaikysite mano žodžius veidmainyste, tačiau patikėkit, kad iš tikrųjų ir nuoširdžiai aš myliu tik savo žmoną.
Vėl trūktelėjęs pečiais, Patrikas Redfernas kalbėjo
toliau:
- Visa kita buvo tik beprotystė... Kvailystė, kurią dažnai daro vyrai... Bet Kristina - tai kas kita. Tai tikra. Ir nors kartais aš blogai su ja elgiausi, iš tikrųjų visada žinojau, kad ji man vienintelė. - Po pauzės Redfernas atsiduso ir gan pakiliai pridūrė: - Labai norėčiau, kad jūs manimi patikėtumėt!
- Aš jumis tikiu, - palinkęs į priekį ištarė Erkiulis Puaro. - Taip taip, iš tikrųjų tikiu!
Patrikas Redfernas pažvelgė į jį dėkingomis akimis.
- Dėkoju jums.
Pulkininkas Vestonas kostelėjo ir tarė:
- Pone Redfernai, mes neketiname visko kelti į viešumą. Jeigu paaiškės, kad jūsų santykiai su ponia Maršai nesusiję su žmogžudyste, apsieisim be apklausos šiuo klausimu teisminio nagrinėjimo metu. Tačiau jūs, regis, nesuvokiate, kad... na... intymūs jūsų santykiai su ponia Maršai... galėjo būti tiesioginė jos nužudymo priežastis. Suprantate, jie galėjo tapti nusikaltimo priežastimi.
- Nusikaltimo priežastimi? - nustebo Patrikas Redfernas.
- Taip, pone Redfernai, priežastimil - pasakė policijos komisaras- Tarkim, kad kapitonas Maršalas nežinojo apie... šią istoriją. Ir įsivaizduokim, kad staiga jam viskas paaiškėjo.
- Dieve mano! - sušuko Redfernas. - Negi jūs manote, kad jis sužinojo... ir nužudė savo žmoną?
- O jums niekada neatėjo mintis apie tokios baigties tikimybę? - šaltai paklausė policijos komisaras.
- Keista... - Redfernas papurtė galvą. - Bet panaši mintis man nebuvo atėjusi į galvą. Juk kapitonas Maršalas... toks santūrus vyras. Aš... Ne!.. Tai visiškai neįmanoma!
- O kaip šioje situacijoje ponia Maršai elgėsi su savo vyru? - toliau klausinėjo pulkininkas Vestonas. - Ar ji... na, ar ji nerimavo... kad apie tai gali sužinoti vyras? Ar jai tas nerūpėjo?
- Gal ji... truputį jaudinosi, - lėtai ištarė Redfernas. - Ji nenorėjo, kad vyras ką nors įtartų.
- Ar jums nepasirodė, kad ji jo bijo?
- Bijo? Ne... To aš nepasakyčiau.
- Atleiskit, pone Redfernai, - dar kartą įsiterpė Erkiulis Puaro. - Ar judu kada nors neaptarinėjote skyrybų klausimo?
Patrikas Redfernas labai ryžtingai papurtė galvą.
- Tikrai ne, - pasakė jis. - Mudu su Arlena Maršai niekada nesišnekėjome šia tema. Suprantat, pone Puaro, juk buvo Kristina... Manau, kad ir Arlenai tokia mintis niekada nebuvo atėjusi į galvą. Ji buvo visiškai patenkinta savo santuoka su kapitonu Maršalu. Juk jis... stambi žuvis, tam tikra prasme... - Jis netikėtai šyptelėjo. - Turtas... nuosavybė... ir kiti panašūs dalykai. Aš jai niekada negalėjau atrodyti tinkamas kandidatas į vyrus. Ne, aš buvau vienas išjos meilužių plejados... vyrukas, su kuo paprasčiausiai gera leisti laiką. Aš ir anksčiau tą puikiai supratau, bet, keista, dėl to mano jausmai jai nepasikeitė...
Patriko Redferno balsas suvirpėjo, jis nutilo ir valandėlę sėdėjo, nugrimzdęs savo mintyse.
- Pone Redfernai, - grąžindamas į tikrovę, kreipėsi į jį pulkininkas Vestonas. - Ar buvote šiandien paskyręs pasimatymą poniai Maršai?
Patrikas Redfernas atrodė šiek tiek sutrikęs.
- Ne, - atsakė jis. - Tai ne visai galima pavadinti pasimatymų skyrimu. Mes paprastai susitikdavome paplūdimyje ir kartu irstydavomės valtimi.
- Ar jūs nustebote, kai šį rytą ji neatėjo į paplūdimį?
- Taip. Aš labai nustebau ir nežinojau, kur ji.
- Ką jūs pamanėte?
- Negalėčiau paaiškinti, ką pamaniau. Noriu pasakyti, kad visą laiką laukiau jos ateinant.
- Tarkim, kad ponia Maršai paskyrė kam nors pasimatymą kitoje vietoje. Jūs nenumanote, kas tai galėjo būti?
Patrikas Redfernas nustebęs pažvelgė į pulkininką Vestoną ir papurtė galvą.
- O paskyrę pasimatymą, kur jūs susitikdavot su ponia Maršai?- pasigirdo sekantis klausimas.
- Na, kartais po pietų mes susitikdavom Žuvėdrų įlankoje. Tuo metu ten nėra saulės, todėl beveik nebūna žmonių. Mes matėmės ten kartą ar du.
- O kitoje įlankoje? Elfų įlankoje ?
- Nė karto. Elfų įlanka yra vakarinėje pusėje, ir po pietų, kai ją apšviečia saulė, ten visada pilna viešbučio svečių, atplaukusių valtimis arba plaustais. Mes nerizikuoda-vom skirti pasimatymų rytais. Nenorėjom, kad kas pastebėtų. O po pietų vieni nueidavo prigulti, kiti kažkur sukiodavosi, ir niekas nežinojo tiksliai, kas ką veikia ir kur yra.