Pulkininkas Vestonas pritariamai linktelėjo, ir Patrikas Redfernas kalbėjo toliau:
- Po vakarienės, aišku, jeigu orai būdavo gražūs, mes eidavom kartu paklajoti po įvairias salos vieteles.
- Na... taip... - sumurmėjo Erkiulis Puaro.
Patrikas Redfernas klausiamai pažvelgė į jį.
- Vadinasi, - pasakė policijos komisaras, - jūs mums negalite padėti įspėti mįslės, kodėl ponia Maršai išsirengė šį rytą į Elfų įlanką?
Patrikas Redfernas papurtė galvą, ir jo balsas buvo sutrikęs.
-Nė nenutuokiu! Arlena taip niekada nesielgdavo.
- Ar netoliese nebuvo apsistojęs kas nors iš ponios Maršai draugų arba pažįstamų? - paklausė pulkininkas Vestonas.
- Bent aš apie tai nesu nieko girdėjęs... Ne! Tikrai niekas iš Arlenos draugų nebuvo netoliese apsistojęs.
- O dabar, pone Redfernai, prašom gerai pagalvoti, - kreipėsi į jį pulkininkas Vestonas. - Jūs susitikinėjote su ponia Maršai Londone. Turbūt pažinojote jos artimiausios aplinkos žmones. Ar nebuvo jų tarpe prieš ją nusistačiusių žmonių? Gal jūs, pavyzdžiui, užėmėte kokio nors meilužio vietą?
Valandėlę Redfernas mąstė. Paskui papurtė galvą.
- Patikėkit, - ištarė jis, - tokios mintys man nė nebuvo atėjusios į galvą.
Visi nutilo, tik pulkininkas Vestonas barbeno pirštais į stalą.
- Štai kaip, - pagaliau prabilo jis. - Mums lieka trys versijos. Kažkoks nežinomas žudikas... maniakas... netyčia atsidūręs netoliese... bet tai labai mažai tikėtina...
- O aš įsitikinęs, kad ši mažai tikėtina versija geresnė už labiau tikėtinas, - skubiai nutraukė jį Patrikas Redfernas.
Pulkininkas Vestonas tik palingavo galvą.
- Tai visai neprimena žmogžudystės negyvenamoje saloje. \ Elfų įlanką nusigauti nėra lengva. Tas, kas įvykdė nusikaltimą, turėjo arba atplaukti valtimi, arba ateiti į salą per dambą, aplenkti viešbutį, o pakui takeliu per uolėtą keterą ir kopėčiomis nusileisti į paplūdimį. Abu šie būdai nesiderina su atsitiktine žmogžudyste.
- Jūs paminėjote tris versijas, - priminė Patrikas Redfernas.
- Hm... taip... paminėjau, - pasakė policijos komisaras. “Linksmajame Rodžeryje” gyvena du žmonės, galėję turėti priežasčių nužudyti Arleną Maršai. Pirmiausia, jos vyras. Po to, jūsų žmona.
Patrikas Redfernas išpūtė akis ir apstulbęs pažvelgė į policijos komisarą.
- Mano žmona? Kristina? - sušuko jis. - Jūs manote, kad čia galėjo būti įsipainiojusi Kristinai - Jis pašoko ir ėmė skubiai, net nukąsdamas berti žodžius. - Ne!.. Jūs visai išprotėjot... Kristina? Tai neįmanomai.. Tai juokinga!
- Vis dėlto, pone Redfernai, - tarė pulkininkas Vestonas, - pavydas - tai labai svari priežastis. Pavydo apimta moteris gali prarasti savitvardą.
- Tik ne Kristina, - karštai paprieštaravo Redfernas.- Ji... O ne!.. Kas tik norit, tik ne ji. Ji buvo nelaiminga, sutinku.. .bet.. .jai svetima prievarta...
Erkiulis Puaro mąsliai linktelėjo. Prievarta. Tą patį žodį pavartojo ir Linda Maršai. Ir šiuo atveju jis buvo linkęs pritarti.
- Be to, tai absurdiška, - užsidegęs kalbėjo toliau Redfernas. - Arlena fiziškai buvo dukart stipresnė už Kristiną. Aš abejoju, ar Kristina būtų galėjusi pasmaugti net kačiuką, o čia tokia stipri ir vikri moteris kaip Arlena! Be to, Kristina niekada nenusileistų kopėčiomis nuo uolų į paplūdimį. Ji labai bijo aukščio. Taip pat... Ne! Visi šie įtarimai - grynas prasimanymas!
Pulkininkas Vestonas pasikasė paausį.
- Tikriausiai, - tarė jis, - visa ši traktuotė skamba nelabai įtikinamai. Pripažįstu. Bet patikėkit, pirmiausia mes turime kreipti dėmesį į nusikaltimo priežastį. Priežastį ir galimybę.
IV
Kai Patrikas Redfernas išėjo iš kambario, policijos komisaras šyptelėjęs tarė:
- Neketinau pasakyti vyrukui apie jo žmonos alibi. Norėjau pasiklausyti, ką jis pats apie tai pasakys. Susijaudino kaip reikiant, ar ne?
- Jo pateikti argumentai ne mažiau svarūs negu alibi, - tyliai ištarė Erkiulis Puaro.
- O taip! Ji to nepadarė ir negalėjo padaryti. Jai būtų pristigę fizinių jėgų. Kapitonas Maršalas būtų įstengęs tą padaryti, bet greičiausiai irgi nepadarė.
- Prašom atleisti, pone pulkininke, - mandagiai kostelėjęs pradėjo inspektorius Kolgeitas. - Mes jau galvojome apie tą kapitono Maršalo alibi. Galima daryti prielaidą, kad prireikus jis tuos laiškus galėjo parengti iš anksto.
- Puiki mintis! - pritarė pulkininkas Vestonas. -Reikės patikrinti...
Jis staigiai nutilo, nes tuo metu į kambarį įėjo Kristina Redfern. Kaip paprastai, ji buvo rami ir santūri. Segėjo baltą teniso sijonėlį ir vilkėjo šviesiai mėlyną glaudžiai aptemptą megztinuką. Drabužiai labai tiko prie pastelinio, kiek anemiško jos grožio. “Tačiau šios moters veidas, -pamanė Erkiulis Puaro, - nedvelkia nei kvailumu, nei silpnumu. Jis kupinas ryžto, drąsos ir sveiko proto.” Jis pritariamai linktelėjo galvą.
Pulkininkas Vestonas pagalvojo: “Simpatiška moteris. Gal kiek bespalvė, bet tikrai per gera tokiam besmegeniam flirtininkui kaip jos vyras. Tiesa, jis dar jaunas. Juk kiekvieną iš mūsų bent kartą gyvenime kokia nors moteris paverčia kvailiu.”
- Prašom sėsti, ponia Redfern, - tarė jis. - Mums reikia sutvarkyti kai kuriuos formalumus. Tik formalumus. Klausiame kiekvieno, kur jis buvo tam tikru metu šį rytą. Šie duomenys reikalingi tyrimui.
Kristina Redfern linktelėjo galvą ir tyliai nedvejodama tarė:
- Puikiai jus suprantu. Nuo ko turėčiau pradėti?
- Nuo kuo ankstesnio meto, ponia, - pasakė Erkiulis Puaro. - Ką jūs pirmiausiai veikėte atsikėlusi šį rytą?
- Lukterkit, - tarė Kristina. - Man reikia prisiminti... Leisdamasi pusryčių, užsukau į Lindos Maršai kambarį, kad pasiūlyčiau jai kartu eiti į Žuvėdrų įlanką. Sutarėme susitikti pusę vienuolikos hole.
- Ar jūs nesimaudote jūroje prieš pusryčius? - pasiteiravo Erkiulis Puaro.
- Ne. Taip būna labai retai. - Ji šyptelėjo. - Esu baisi šalčmirė ir mėgstu jau įšilusį vandenį.
- Tačiau jūsų vyras maudosi rytais?
- Taip. Beveik kas dieną.
- O ponia Maršai?
Kristinos Redfern balsas staiga pasikeitė, tapo kandus ir šaltas.
- O ne! - tarė ji. - Ponia Maršai yra iš tų žmonių, kurie turi įprotį viešai pasirodyti ne anksčiau kaip vidurdienį.
- Atleiskit, ponia, kad jus pertraukiau, - tarsi netikėtai sutrikęs, ištarė mažasis belgas. - Jūs pasakėte, kad įėjote į Lindos Maršai kambarį. Kiek tada galėjo būti valandų?
- Tuojau... pusė devynių... Ne, gal kiek daugiau.
- Ar panelė Maršai jau buvo atsikėlusi.
- Taip. Ji jau net buvo grįžusi.
- Grįžusi?
- Sakė, kad maudėsi jūroje. - Kristinos Redfern balse pasigirdo susirūpinimas, ir tai šiek tiek nustebino Er-kiulį Puaro.
- O paskui? - paklausė pulkininkas Vestonas.
- Paskui aš nuėjau pusryčiauti.
- O po pusryčių?
- Grįžau į savo kambarį pasiimti eskizų sąsiuvinio ir dėžutės su piešimo reikmenimis, ir tada išėjome iš viešbučio.
- Jūs ir Linda Maršai?
- Taip.
- Kiek tada galėjo būti valandų?
- Manau, jog lygiai pusė vienuolikos.
- Ką judvi veikėte?
- Nuėjome į Žuvėdrų įlanką. Ar žinote, kur ji? Tai maža įlankėlė rytinėje salos pusėje. Įsitaisėme ten. Aš piešiau. Linda deginosi.
- Ar ilgai ten išbuvote?
- Iki be penkiolikos dvylika. Dvyliktą aš buvau sutarusi žaisti tenisą ir turėjau persirengti.
- Ar turėjote su savimi laikrodį?
- Ne, neturėjau. Paklausiau Lindos.
- Aišku. O kas buvo toliau?
- Susidėjau piešimo reikmenis ir nuėjau į viešbutį.