- O panelė Linda? - paklausė Erkiulis Puaro.
- Linda? Ji norėjo išsimaudyti jūroje.
- Ar jūs buvote įsitaisiusios toli nuo jūros? - paklausė Erkiulis Puaro.
- Netoli nuo aukščiausios potvynio linijos, beveik po uolomis. Pasirinkome vietą taip, kad aš galėčiau būti šešėlyje, o Linda - saulėkaitoje.
- Ar, jums išeinant iš paplūdimio, Linda Maršai jau buvo vandenyje? - klausinėjo toliau mažasis belgas.
Kristina Redfern suraukė antakius, tarsi bandydama geriau atkurti įvykių seką.
- Tuoj... tuoj prisiminsiu. Linda nubėgo per paplūdimį link vandens, aš uždariau savo piešimo reikmenų dėžutę... taip... ir, kopdama takeliu į viršų, išgirdau, kaip ji taškosi bangose,
- Jūs įsitikinusi, kad Linda tikrai įbrido į jūrą?
- Taip, tikrai, - atsakė Kristina Redfern ir nustebusi pažvelgė į garsųjį detektyvą.
Pulkininkas Vestonas taip pat įbedė į jį akis.
- Pasakokit toliau, ponia Redfern, - paprašė jis.
- Grįžusi į viešbutį, aš persirengiau ir nuėjau į teniso kortus, kur jau manęs laukė žaidimo partneriai.
- Prašom juos išvardinti.
- Kapitonas Maršalas, ponas Gardneris ir panelė Danli. Sužaidėme du setus. Grįždami į viešbutį, sužinojome apie... apie ponią Maršai.
Erkiulis Puaro palinko į priekį ir paklausė:
- O ką jūs, ponia Redfern, pamanėte, išgirdusi šią
žinią?
- Ką pamaniau?
Išjos veido buvo matyti, kad klausimas ją sutrikdė.
- Taip. Ką pamanėte?
- Tai... Tai išties siaubinga, - lėtai atsakė Kristina Redfern.
- Savaime suprantama, kad tai jus sukrėtė. Aš suprantu. Bet kūjams asmeniškai reiškė ši žmogžudystė?
Kristina Redfern skubiai - ir maldaujamai - žvilgtelėjo į jį. Erkiulis Puaro suprato šį žvilgsnį ir atitinkamai sureagavo.
- Aš kreipiuosi į jus, ponia Redfern, kaip į inteligentišką, sveiku protu apdovanotą asmenybę, nestokojančią blaivaus požiūrio į daiktus. Neabejoju, kad būdama čia suformavote asmenišką nuomonę apie ponią Maršai, apie tai, kokia ši moteris.
- Manau, kad, gyvenant viešbutyje, nesunku susidaryti nuomonę apie jo svečius, - atsargiai atsakė Kristina Redfern.
- Savaime suprantama, - pritarė garsusis detektyvas. - Tai neišvengiama. Todėl aš ir klausiu, ar labai jus nustebino Arlenos Maršai mirtis?
- Atrodo, supratau, jūsų klausimo esmę, - lėtai atsakė Kristina Redfern. - Ne, ko gero, labai nenustebino. Taip, buvau sukrėsta, bet... nenustebinta. Tokios moters, kaip ponia Maršai...
- Tokios moters, kaip ponia Maršai, - pratęsė jos mintį Erkiulis Puaro, - galėjo laukti panašus galas... Išties, ponia Redfern. Tai reikšmingiausi ir artimiausi tiesai žodžiai, šį rytą nuskambėję šiame kambaryje. O dabar, atmetusi visus asmeniškumus, pabandykite pasakyti, ką jūs iš tiesų manėte apie velionę ponią Maršai.
- Ar iš tiesų dabar verta gvildenti šį klausimą? - ramiai paklausė Kristina Redfern.
- Taip, manau, verta, - atsakė Erkiulis Puaro.
- Ką aš galiu pasakyti? - pradėjo jinai.
Baltą Kristinos odą užliejo raudonis. Iš už šaltakraujiškos ir ramios kaukės trumpam išniro pirmykštė moteris.
- Mano manymu, tai visiškai savigarbos stokojanti moteris! Ji nedarė nieko, kad kaip nors įprasmintų savo gyvenimą. Neturėjo nei širdies, nei proto. Troško tik puoštis ir būti vyrų susižavėjimo objektas. Pavadinčiau ją visiškai beverte ir parazitiška. Manau... ne, esu tvirtai įsitikinusi, kad vyrus ji traukė, ir tai buvo viso jos gyvenimo prasmė. Kaip tik todėl aš visiškai nenustebau, kad ji susilaukė tokio apgailėtino galo. Ji priklausė moterims, kurios galėjo būti įsipainiojusios į pačius purviniausius... susijusius su šantažu... su beprotišku pavydu... visokiais nusikaltimais, dalykus. Juk ji... stengėsi sužadinti pačius žemiausius žmogaus instinktus.
Sunkiai alsuodama, Kristina Redfern nutilo. Jos trumpoka viršutinė lūpa pakilo, reikšdama rafinuotą pasibjaurėjimą. Pulkininkas Vestonas pamanė, kad sunku būtų rasti skirtingesnes asmenybes negu Arlena Stiuart ir Kristina Redfern. Ir dar jam atėjo į galvą mintis, kad tam, kas yra vedęs Kristiną Redfern, ją supanti atmosfera tampa tokia subtili, kad žemiškoji Arlena Stiuart pasidaro itin geidžiama...
Ir tuoj pat, šių minčių veikiamas, policijos komisaras pajuto, kad iš visko, ką pasakė Kristina Redfern, jį ypatingai apstulbino ir nepaprastai dėmesį patraukė vienas žodis. Todėl jis pasilenkė į priekį ir paklausė:
- Atleiskit, ponia Redfern, bet kodėl, kalbėdama apie Arleną Stiuart, jūs pavartojote žodį “šantažas”!
Iš pradžių Kristina Redfern žvelgė į pulkininką Vestoną, lyg nesuvokdama, kojos klausia. Paskui kone automatiškai atsakė:
- Turbūt todėl, kad Arlena Maršai buvo šantažuojama. Ji priklausė tokiems žmonėms, kuriems atsitinka panašūs dalykai.
- Nejaugi? - rimtai paklausė pulkininkas Vestonas. - Jūs žinojote, kad ji buvo šantažuojama?
Kristina Redfern vėl paraudo ir nenoriai atsakė:
- Tiesą sakant, žinojau... Visai atsitiktinai nugirdau.
- Malonėkit paaiškinti.
Dar labiau rausdama, Kristina Redfern pasakė:
- Patikėkit... Aš visai neketinau slapčiomis klausytis. Tai įvyko netyčia... Prieš dvi, ne... prieš tris dienas, vakare. Mes lošėme bridžą... Pamenate? - ji kreipėsi į mažąjį belgą. - Mudu su vyru, jūs, pone Puaro, ir panelė Danli. Kadangi buvo labai tvanku, padalinusi kortas, aš išsmukau pro stiklines duris įkvėpti gryno oro. Nusileidau į paplūdimį ir staiga išgirdau pašnekesį. Vieną balsą iškart pažinau - tai buvo Arlena Maršai. “Nereikia manęs spausti. Daugiau pinigų kol kas negaliu gauti. Vyras pradeda mane įtarinėti.” O tada vyro balsas atsakė: “Tik be išsisukinėjimų. Klok pinigus, ir baigta.” Arlena pasakė: “Tu purvinas šantažiste!” O vyras atkirto: “Gal aš ir niekšas, bet tu man tikrai sumokėsi.”
Kristina valandėlę patylėjo.
- Aš pasukau viešbučio link, o po minutės pro mane tekina pralėkė ponia Maršai. Ji atrodė... išsigandusi ir praradusi savitvardą.
- O vyras? - paklausė pulkininkas Vestonas. - Ar žinote, kas jis?
Kristina Redfern papurtė galvą.
- Jis stengėsi prislopinti balsą, - atsakė ji. - Aš vos nugirdau, ką jis sakė.
- Ar šis balsas nepriminė pažįstamo jums balso?
Ji pamąstė, bet po to papurtė galvą.
- Ne, nepriminė. Jis buvo žemas ir kimus. Toks... Tokiu balsu galėjo kalbėti bet kas.
- Dėkoju jums, ponia Redfern, - pasakė pulkininkas Vestonas.
II
Kai durys paskui Kristiną Redfern užsivėrė, inspektorius Kolgeitas atgijo.
- Pagaliau atsiranda siūlo galas!
- Jūs taip manote? - paklausė pulkininkas Vestonas.
- Vis dėlto tai šį tą sako. Kažkas iš gyvenančių viešbutyje šantažavo ponią Maršai.
- Tačiau ne niekingas šantažistas, o jo auka atsisveikino su gyvenimu, - sumurmėjo Erkiulis Puaro.
- Sutinku, čia stinga ryšio, - pritarė inspektorius Kolgeitas. - Šantažuotojai paprastai nelikviduoja šantažo aukų. Bet tai paaiškina keistą ponios Maršai elgesį šį rytą. Ji buvo susitarusi su šantažistu ir nenorėjo, kad vyras arba ponas Redfernas sužinotų apie šį susitikimą.
- Taip, gali būti ir toks paaiškinimas, - pripažino Erkiulis Puaro.
- Dabar apie pasirinktą vietą, - kalbėjo toliau inspektorius Kolgeitas. - Ji labai tinkama tokiam reikalui. Ponia Maršai išplaukia valtimi. Tai niekam nesukelia įtarimo. Juk ji tą daro kasdien. Aplenkusi kyšulį, ji įplaukia į Elfų įlanką, kur iki vidurdienio nebūna žmonių ir kur galima ramiai, niekam negirdint, pasišnekėti.
- Tikrai, - tarė Erkiulis Puaro. - Tai sudomino ir mane. Vieta, kaip jūs, inspektoriau, sakėte tikrai ideali pasimatymams. Ji nuošali, čia nėra žmonių, pasieti ją galima tik valtimi arba prie uolų pritvirtintomis geležinėmis kopėčiomis, kurias įveikti gali ne kiekvienas. Didelė paplūdimio dalis nematoma, nes ją dengia kybančios uolos. Yra dar kai kas. Apie tai sužinojau iš pono Redferno. Tarp uolų yra grota. įėjimą į ją rasti sunku, bet tam, kas nori išsaugoti paslaptį, ten gera slapstytis.