- Pamenu, - pasakė pulkininkas Vestonas, - tai Elfų grota. Esu apie ją girdėjęs.
- Ir aš, - pridūrė inspektorius Kolgeitas. - Bet jau daug metų ten nieko nebuvo nutikę. Reikėtų ją apžiūrėti. Gal aptiksime ką nors naujo.
- Man regis, - tarė pulkininkas Vestonas, - kad jūs, inspektoriau Kolgeitai, sugalvojote, kaip įminti pirmą mįslės dalį: Kodėl ponia Maršai pasirinko Elfų įlanką? Dabar reikia įminti antrą dalį. Atsakyti į klausimą: Kas ten jos laukei Greičiausiai kas nors iš viešbučio svečių. [ meilužį nė vienas nepanašus, o į šantažuotoją... Čia jau kitas reikalas.
Jis prisitraukė viešbučio svečių sąrašą.
- Atmetus padavėjus, sodininką, paplūdimio prižiūrėtojus, kurie sunkiai dera prie mūsų schemos, kas lieka? Tas amerikietis Gardneris, majoras Beris, ponas Horacijus Blatas ir dvasiškasis tėvas Stivenas Leinas.
- Manau, kad įtariamųjų ratą galėtume susiaurinti, atmetę amerikietį, - pasakė inspektorius Kolgeitas - Juk jis visą rytą išsėdėjo paplūdimyje. Tiesa, pone Puaro?
- Jo nebuvo labai trumpai, - atsakė Erkiulis Puaro. - Kol ėjo į viešbutį atnešti žmonai siūlų kamuoliuko.
- To galim neimti domėn, - gyvai ištarė inspektorius Kolgeitas.
- Na, o kiti trys? - paklausė pulkininkas Vestonas.
- Majoras Beris, - pradėjo inspektorius, - išėjo dešimtą valandą ryto ir grįžo pusę antros. Pastorius Leinas atsikėlė dar anksčiau. Papusryčiavo aštuntą. Sakė norėjęs kuo ilgiau paklajoti po salą. Ponas Blatas, kaip ir kiekvieną dieną, išplaukė jachta į jūrą pusę dešimtos. Abu iki šiol dar negrįžo.
- Išplaukė į jūrą jachta? - susidomėjęs pakartojo pulkininkas Vestonas.
- Čia viskas atitinka, - gyvai pasigavo jo mintį inspektorius Kolgeitas. - Ar ne taip, pone pulkininke?
- Taip, gali būti... Mes su tuo majoru dar pasiaiškinsime... Kas ten dar mūsų sąraše? Rozamunda Danli, -tarė jis, peržvelgęs sąrašą. - Paskui panelė Bruster, kuri kartu su Redfernu rado lavoną... Kas ji per viena, inspektoriau Kolgeitai?
- Rimta, pone pulkininke, rami. Čia neturėtų būti nieko ypatingo.
- O ką jinai mano apie žmogžudystę? Ar nieko jums nesakė?
Inspektorius Kolgeitas papurtė galvą.
- Nemanau, pone pulkininke, - tarė jis, - kad ji mums praneštų ką nors vertingo. Bet reikia patikrinti. Ir dar lieka tie amerikiečiai.
- Taip. Reikia apklausti visus, - patikslino policijos komisaras. - Ir kuo greičiau, tuo geriau. Gal dar kas nors paaiškės. Ypač dėl šantažo.
III
Ponia Gardner stojo prieš valdžios atstovus, lydima savo vyro, ir nepraleido progos išdėstyti visų smulkmenų.
- Tikiuosi, kad jūs suprasite mūsų padėtį, pulkininke Vestonai, - pradėjo jinai. - Tikiuosi, teisingai įsiminiau jūsų pavardę? - Sulaukusi teigiamo atsakymo, ji kalbėjo toliau: - Man, pulkininke Vestonai, tai buvo baisus sukrėtimas, o mano vyras užvis labiausiai rūpinasi mano sveikata...
- Mano žmona labai jautri, - pertraukė ją ponas Gardneris.
- Tikiuosi, sakau jam, mano žodžiais visi patikės. “Nusiramink, Kere. Aš būtinai eisiu su tavimi”. Tai visiškai nereiškia, kad aš nebūčiau kuo geriausios nuomonės apie britų policijos darbo metodus... Aš esu nemažai prisiklausiusi, kad britų policija su žmonėmis elgiasi labai pagarbiai ir delikačiai, ir neabejoju, kad būtų sunku rasti simpatingesnį ir geriau išauklėtą jauną vyrą, kaip tas, kuris prisistatė “Savojos” viešbutyje, kai man pradingo apyrankė, nors, tiesą sakant, ji niekur nė nebuvo pradingusi, o tik aš pati buvau ją kitur padėjusi; ir nėra nieko blogesnio, kai žmogus turi amžinai skubėti ir tada pamiršta, kur ką paliko... - ponia Gardner padarė pauzę, delikačiai įkvėpė ir vėl startavo: - Ir dabar aš tą patį sakau ir neabejoju, kad mano vyras man pritars, nes aš pasirengusi padaryti bet ką, kad tik padėčiau britų policijai. Todėl, pone pulkininke, drąsiai klauskite apie viską, ką tik norite sužinoti...
Paklusdamas šiam kvietimui, pulkininkas Vestonas pravėrė bumą, bet tuoj pat turėjo atidėti savo prašymą, nes ponia Gardner prabilo pirma:
- Kaip tik tą aš jau šiandien sakiau savo vyrui. Tiesa, Oudeli?
- Taip, brangioji, - atsiliepė ponas Gardneris.
- Kiek man žinoma, ponia Gardner, - kuo skubiau įsiterpė pulkininkas Vestonas, - judu su vyru visą šį rytą praleidote paplūdimyje?
- Taip, - patvirtino ponas Gardneris, šį kartą pralenkęs žmoną.
- Tikrai, - pridūrė ponia Gardner. - Mes visą laiką sėdėjome paplūdimyje, o rytas buvo toks giedras ir ramus, kaip ir visi kiti, gal net giedresnis ir ramesnis negu paprastai, ir mums į galvą negalėjo ateiti mintis, kad visai netoliese, mažučiame tuščiame paplūdimyje, vyksta toks baisus nusikaltimas.
- Ar jūs šiandien matėte ponią Maršai?
- Ne, nematėme. Kaip tik todėl aš ir paklausiau savo vyrą: “Oudeli, kaip manai, kur šį rytą pradingo ponia Maršai?” Vos tik paklausiau, atėjo jos vyras , ėmė dairytis po paplūdimį o netrukus pasirodė tas malonus jaunas vyriškis, ponas Redfernas. Jis visą laiką nerimavo, ilgai sėdėjo paplūdimyje ir dėbčiojo piktomis akimis į viską ir į visus. Aš pamaniau, kodėl, turėdamas tokią gražią ir malonią žmoną, jis laksto paskui tą siaubingą moterį? Nes aš nuo pat pirmos akimirkos neabejojau, kad tai siaubinga moteris. Tiesa, Oudeli?
- Tiesa, brangioji.
- Apskritai nesuprantu, kodėl ją vedė tas simpatingas kapitonas Maršalas, juk jis augina tokią mielą mergaitę, o juk mergaitėms taip svarbu atitinkama įtaka. Ponia Maršai nieko nenutuokė apie atsakomybę... apie išsiauklėjimą nėra ko nė šnekėti... tai kone pirmykščių instinktų valdoma būtybė. Jeigu kapitonas Maršalas būtų gerai pasvarstęs, jis tikriausiai būtų vedęs panelę Danli. Jos ir puiki išvaizda, geros manieros, ir apskritai ji nuostabi. Turiu pripažinti, kad žaviuosi jos energija, kurios prireikė sukurti tokią plačiai žinomą firmą. Tik su gera galva ant pečių viso to galima pasiekti! Bet užtenka pažvelgti į Rozamundą
Danli, kad įsitikintum Jog ji turi išties nuostabią galvą. Jai nieko nereiškia sukurti ir įvykdyti bet kokį planą. Mano susižavėjimui šia moterimi nėra ribų. Štai ir vakar aš pasakiau savo vyrui, kad iš karto matyti, jog panelė Danli įsimylėjusi kapitoną Maršalą. Manau, net pavartojau žodžius “eina dėl jo iš proto”. Tiesa, Oudeli?
- Tiesa, brangioji.
- Rodos, jie pažįstami nuo vaikystės, ir kas žino, gal dabar, kai tos moters nebėra jų kelyje, viskas susitvarkys. Patikėkit, pulkininke Vestonai, aš tikrai nesu nešiuolaikinė moteris ir nesu nusistačiusi prieš teatro žmones... Juk kelios artimiausios mano draugės - aktorės! Bet aš nuo pat pradžių tvirtinau savo vyrui, kad šioje moteryje glūdi blogis. O dabar matot - sakiau tikrą tiesą.
Ji nutilo ir pergalingai nužvelgė visus. Erkiulio Puaro lūpų vos nesuvirpino šypsnys, bet jo akys sutiko skubų pilkų pono Gardnerio akių žvilgsnį.
- Esame labai jums dėkingi, ponia Gardner, - šiek tiek bejėgiškai ištarė pulkininkas Vestonas. - Atrodo, jūs nepastebėjote nieko, kas būtų svarbu šiam tyrimui.
- Nepastebėjome, pone pulkininke, - šį kartą atsakė ponas Gardneris. - Jaunasis ponas Redfernas beveik nesitraukė nuo ponios Maršai, bet tą puikiausiai matė visi.
- O vyras? Ar, jūsų nuomone, jis tam visai neprieštaravo?
- Kapitonas Maršalas - nepaprastos savitvardos žmogus, - atsargiai atsakė ponas Gardneris.
- Tikrai! - patvirtino vyro žodžius ponia Gardner. -Anglas iki kaulų smegenų.
Šiek tiek apopleksiškame majoro Bėrio veide atsispindėjo prieštaringų jausmų kova. Senas kareiva stengėsi suteikti veidui tokiai situacijai deramą siaubo ir liūdesio išraišką, tačiau negalėjo įveikti nederamo jaudulio. Jis kalbėjo pakimusiu, švokščiančiu balsu.