- Mielai jums padėsiu, žinoma, kiek leis galimybės. Bet apie visą šią istoriją aš ničnieko nežinau... Visiškai nieko. Suinteresuotieji asmenys nepriklauso mano pažįstamų ratui. Buvo metas, kai gerokai pasitrankiau po pasaulį. Ir, kaip žinot, ilgai gyvenau Rytuose. Todėl galit neabejoti, kad po tiek metų tarnybos Indijos kalnų forte žinau apie žmogaus prigimtį viską, išskyrus tai, ko nereikia žinoti.
Jis stabtelėjo, įkvėpė ir kalbėjo toliau:
- Atvirai pasakysiu, kad šis reikalas labai panašus į atsitikimą Simloje. Buvo ten viena tipas, pavarde Robinsonas... Ne, rodos, Folkneris? Nesvarbu. Jis tarnavo Ist Vilts pulke... O gal Nort Saris pulke? Dabar nepamenu, bet kalba ne apie tai. Ramus žmogelis, knygų žiurkė, tikras avinėlis. Bet kartą vakare grįžo namo, puolė savo žmoną ir... ėmė smaugti. Pasirodo, jinai linksmindavosi su vienu tipu, o vyras sužinojo. Vos moteriškės nepribaigė! Jos gyvybė kybojo ant plauko. Nustebino mus visus. Niekas nesitikėjo, kad jis tą sugebėtų.
- Ar matote čia kokią nors analogiją su ponios Maršai mirtimi? - paklausė Erkiulis Puaro.
- Na... kaip čia jums pasakius... Juk ponią Maršai taip pat rado pasmaugtą... Čia kažkas panašaus... Tam tipui staiga kraujas mušė į galvą... Suprantat?
- Jūs įtariate kapitoną Maršalą? - pasiteiravo Erkiulis Puaro.
- Ką jūs! - pasipiktino majoras Beris, ir jo veidas dar labiau paraudo. - Aš to nesakau. Ir išvis nekalbu apie kapitoną Maršalą. Tai šaunus vyras. Iš manęs neišgirsite apie jį nė vieno blogo žodžio.
- Bet, pardon, - prislopinęs balsą, ištarė mažasis belgas, - ar jūs neturėjote galvoje audringos vyro reakcijos?
- Ne, - paprieštaravo majoras Beris. - Aš tik norėjau pasakyti, kad ponia Maršai buvo labai temperamentinga. Argi ne? Vedžiojo šitą jaunąjį Redferną už pavadėlio. O prieš jį, žinoma, buvo aibė kitų. Viena tik mane stebina! Žinote, kas? Kad vyrai visada akli. Viską mato, o savo akimis netiki. Mato, kad kiti vyrai sukasi apie jų žmonas, bet nemato, kaip jos koketuoja. Pamenu vieną gražią moterį iš Punos. Ji pastatė savo vyrą į tokią padėtį...
Pulkininkas Vestonas ėmė nekantriai muistytis.
- Taip taip, majore... - nutraukė jis plepį. - Dabar mus domina vien faktų nustatymas. Ar jūs neatkreipėte dėmesio į ką nors, kas vienaip ar kitaip galėtų būti mums naudinga?
- Būsiu atviras, pone pulkininke, nieko ypatingo nepastebėjau. Tiesa, mačiau ją ir jaunąjį Redferną vieną popietę Žuvėdrų įlankoje... - jis suokalbiškai pamerkė akį ir kimiai nusijuokė. - Puikiai jie ten linksminosi! Bet juk jus domina ne tokia informacija. Cha cha cha!
- Ar šį rytą nematėte ponios Maršai?
- Šį rytą aš nieko nemačiau. Išvykau į Šen Lu. Ir man siaubingai nepasisekė! Šioje skylėje niekada nieko neatsitinka, o kai kažkas įvyko, manęs čia nebuvo!
Majoro Bėrio balse suskambo nusivylimas. Pulkininkas Vestonas jam pasufleravo:
- Jūs nuvykote į Šen Lu, norėdamas...
- Norėdamas paskambinti telefonu. Mūsų viešbutyje telefono nėra, o Lederkomb Bėjaus paštas nepriskirtinas konfidencialioms įstaigoms.
- Norėjote išsaugoti pašnekesio detalių slaptumą?
- Iš dalies taip, - atsakė majoras Beris ir suokalbiš-kai pamerkė akį. - Norėjau prisiskambinti tokiam draugeliui ir paprašyti, kad pastatytų už vieną žirgą. Bet nepavyko susisiekti. Nepasisekė.
- Iš kur jūs skambinote?
- Iš kabinos Šen Lu pašte. O grįždamas pasiklydau. Velniai rautų tuos klaidžius takelius! Tiek laiko sugaišau. Grįžau tik prieš pusvalandį.
- Ar kalbėjotės su kuo nors Šen Lu? - paklausė pulkininkas Vestonas. - Gal sutikote kokių pažįstamų?
Majoras Beris nusijuokė.
- Norit sužinot, ar turiu alibi? Taigi, kad tas man neatėjo į galvą. Mačiau Šen Lu ne mažiau kaip penkiasdešimt tūkstančių žmonių, bet nemanau, kad jie prisimins, tad matė mane.
- Mes turime paklausti apie viską, majore, - paaiškino policijos komisaras.
- Teisingai teisingai. [ mane bet kada galite kreiptis. Mielai jums pasitarnausiu. Pašėlusiai patraukli buvo moteris. Norėčiau padėti jums sugauti tą pašlemėką, kuris taip padarė. “Žmogžudystė tuščiame paplūdimyje”. Galiu lažintis, kad tokias antraštes jau esu matęs laikraščiuose. Kai prisimenu...
Tačiau inspektorius Kolgeitas nutraukė beužsimezgantį pasakojimą ir pagarbiai nulydėjo plepųjį majorą link durų.
- Vis dėlto sunku bus ką nors sužinoti Šen Lu. Ten pats sezono įkarštis.
- Tikrai, - pritarė policijos komisaras. Bet visai ne-skirt jam dėmesio negalime, nors labai abejoju, kad jis būtų kaip nors su tuo susijęs. Begalė tokių senų įkyruolių bastosi po pasaulį. Ne vieną prisimenu ir iš savo tarnybos laikų. Bet vis dėlto jo atmesti negalime. Palieku jį jums, inspektoriau Kolgeitai. Patikrinkite, kada jis paėmė automobilį iš garažo, kiek prisipylė benzino, ir taip toliau. Visiškai įmanoma, kad jis pasistatė automobilį kokioje nors atokesnėje vietelėje, pėsčiomis grįžo į salą ir nuėjo į Elfų įlanką. Tačiau, mano manymu, beveik neįmanoma to padaryti nepastebėtam.
Inspektorius Kolgeitas paprieštaravo:
- Nebūtinai. Šiandien puiki diena, todėl aplink pilna turistinių autobusų. Jie paprastai atvyksta čia maždaug pusę dvylikos. Aukščiausią tašką potvynis paprastai pasiekia septintą ryto. Atoslūgis būna maždaug valandai praėjus po vidurdienio. Tuo metu damba ir aplinkiniai smėlynai knibždėte knibžda žmonių.
- Taip, - pritarė pulkininkas Vestonas. - Bet, perėjęs dambą, jis turėjo praeiti ir pro viešbutį.
- Nebūtinai, - pakartojo inspektorius Kolgeitas. -Galėjo iš karto pasukti takeliu, vedančiu per keterą.
- Gal ir taip, - abejodamas ištarė Vestonas. - Aš netvirtinu, kad kas nors būtinai turėjo jį pamatyti. Juk beveik visi viešbučio svečiai tuo metu buvo paplūdimyje. Išskyrus ponią Redfern ir Lindą Maršai, kurios buvo nuėjusios į Žuvėdrų įlanką. O jūsų minėto takelio pradžia matyti tik iš kelių kambarių, todėl maža tikimybės, kad tuo metu kažkas būtų žiūrėjęs pro jų langus. Ir dar. Suinteresuotasis asmuo būtų turėjęs, mano nuomone, pasiekti viešbutį, pereiti holą ir nepastebėtas grįžti. Bet aš tvirtinu, kad majoras Beris negalėjo tikėtis išlikti nepastebėtas.
- Jis galėjo apiplaukti salą valtimi, - tarė Kolgeitas.
Pulkininkas Vestonas linktelėjo ir pasakė:
- Tai jau labiau tikėtina. Jeigu kur nors netoliese būtų buvusi valtis, jis galėjo palikti automobilį, atplaukti į Elfų įlanką, pasmaugti šią moterį, grįžti prie automobilio ir pateikti mums istoriją apie kelionę į Šen Lu ir apie tai, kaip grįždamas pasiklydo, - istoriją, kurią sunku paneigti.
- Teisingai, pone pulkininke.
- Gerai, Kolgeitai, prašom viską patikrinti. Išnaršykite apylinkes. Jūs žinot, ką reikia daryti. O dabar pasimatysime su panele Bruster.
Emilė Bruster niekuo vertingu negalėjo papildyti jau surinktos informacijos. Kai ji pakartojo savo pasakojimą, pulkininkas Vestonas paklausė:
- Vadinasi, jūs daugiau nežinote nieko, kas dar galėtų mums kaip nors padėti?
- Deja, nieko, - ryžtingai atsakė panelė Bruster. -Bjaurus reikalas. Tačiau tikiuosi, kad jūs prisikasite prie esmės.
- Aš taip pat tikiuosi, - atsakė policijos komisaras.
- Tai neturėtų būti sunku, - bejausmiu balsu pridūrė
ji- Kuo remdamasi taip tvirtinate, panele Bruster?
- Atleiskit, neketinu kištis į jūsų profesinius reikalus. Aš tiesiog maniau, kad su tokios rūšies moterimis susiję dalykai yra gana aiškūs.
- Jūs taip manote? - tyliai paklausė Erkiulis Puaro.
- Aš suprantu, - atšovė Emilė Bruster. - De mortuis nil nisi bonum10, tačiau niekur nepabėgsi nuo faktų. Tai buvo iki kaulų smegenų sugedusi moteris. Kad tuo įsitikintum, pakanka šiek tiek pasikapstyti jos nemalonioje praeityje.