- Jūs jos nemėgote? - švelniai paklausė garsusis detektyvas.
- Daugokai apie ją žinojau, - tarė ji ir, atsakydama į klausiamus žvilgsnius, pratęsė mintį: - Mano pusbrolis yra vedęs panelę Erskin. Jūs tikriausiai girdėjote, kad iš senatvės suvaikėjęs seras Robertas, nuskriausdamas visą šeimą, užrašė šiai poniai didžiąją savo palikimo dalį?
- O šeima? - pasiteiravo pulkininkas Vestonas -Ji... turbūt... skaudžiai į tai reagavo?
- Savaime suprantama. Jau pats romanas sukėlė didelį skandalą, o šantažo būdu gauti penkiasdešimt tūkstančių svarų parodo, kas tai buvo per moteris. Gal skamba žiaurokai, bet aš žinau, kad Arlena Stiuart ir į ją panašūs nenusipelno gailesčio. Ir dar žinau... Vienas jaunas vyrukas, lengvabūdis ir vėjavaikis, visai pametė dėl jos galvą, ir šis ryšys pastūmėjo jį prie bedugnės krašto. Jis įsivėlė į kažkokias machinacijas su akcijomis, vien kad gautų jai pinigų, ir vos išvengė teismo. Ši moteris suteršia kiekvieną, kas su ja susideda. Pakanka prisiminti, ką ji padarė su jaunuoju Redfemu. Ne, jūs man atleiskit, bet dėl jos mirties aš nesigailiu. Nors būtų buvę geriau, jeigu ji būtų paskendusi arba nukritusi nuo stačios uolos. Būti pasmaugtai - ne itin malonu.
- Vadinasi, jūs manote, kad nusikaltimo šaknys glūdi Arlenos Maršai praeityje?
- Visiškai tuo įsitikinusi.
- Kažkas nepastebimai prasigavo į salą?
- O kas jį galėjo pastebėti? Mes visi buvome paplūdimyje. Mažoji Maršai ir ponia Redfern, kiek žinau, buvo nuėjusios į Žuvėdrų įlanką. Kapitonas Maršalas buvo savo kambaryje, viešbutyje. Kas, po šimts, būtų galėjęs jį pastebėti, išskyrus gal tik panelę Danli?
- O kur buvo panelė Danli?
- Sėdėjo uoloje iškirstoje aikštelėje, kurią čia vadina Saulėtuoju kyšuliu. Mes su ponu Redfernu matėm ją, plaukdami aplink salą.
- Gal jūs, panele Bruster, ir neklystate, - pasakė policijos komisaras.
- Aišku, kad neklystu, - patvirtino Emilė Bruster. -Tokio įtartino elgesio moteris pati pateikia tyrimui mįslės raktą. Ar ne taip, pone Puaro? - kreipėsi ji į garsųjį detektyvą.
Erkiulis Puaro valandėlę žvelgė į pilkas doras jos
akis.
- Tikrai sutinku su tuo, ką jūs papasakojote. Pati Arlena Stiuart yra geriausias ir vienintelis savo smurtinės mirties raktas.
- Puiku, - griežtai pasakė panelė Bruster.
Ji atsistojo, spinduliuodama tvirtumu bei negailestingumu, ir nužvelgė iš eilės tris vyrus.
- Galit neabejoti, panele Bruster, - prabilo pulkininkas Vestonas, - mes nepraleisim nė vieno įkalčio iš ponios Maršai praeities.
Po to Emilija Bruster išėjo iš kambario.
VI
Inspektorius Kolgeitas patogiau įsitaisė prie stalo ir prabilo:
- Taip, ji tiki savo išvadom. Ir ne vieną akmenį įmetė į velionės daržą. - Patylėjęs valandėlę, jis mąsliai pridūrė: - Tam tikra prasme gaila, kad jos alibi iki pat pusiaudienio - geležinis. Ar pastebėjot, pone, kokios jos rankos? Stambios kaip vyro. Ji tvirtai sudėta moteris - gal net stipresnė už daugelį vyrų... - Jis vėl nutilo, o paskui kone maldaujamai pažvelgė į mažąjį belgą. - Ar tikrai, pone Puaro, jūs įsitikinęs, kad šį rytą ji visą laiką buvo paplūdimyje?
Erkiulis Puaro lėtai palingavo galvą.
- Brangus inspektoriau, - tarė jis, - Ji atėjo į paplūdimį anksčiau, negu ponia Maršai galėjo atsidurti Elfų įlankoje, ir išbuvo mano akiratyje tol, kol išplaukė valtimi su ponu Redfernu.
- Vadinasi, viskas švaru, - liūdnai atsiduso inspektorius Kolgeitas.
Atrodė, jog ši išvada j į prislėgė.
VII
Kaip ir kiekvieną kartą, Erkiulis Puaro su nuoširdžiu pasitenkinimu žvelgė į Rozamundą Danli. Jai būdingas žavesys praskaidrino net sausą žmogžudystės tyrimą. Atsisėdusi priešais pulkininką Vestoną, ji atgręžė į jį savo rimtą mąslų veidą.
- Tikriausiai norėjote paklausti mano pavardės ir adreso? - pradėjo ji. - Rozamunda Enė Danli. Esu mados namų “Pasaulio rožė” Londone, Bruk strite, numeris 622, savininkė.
- Dėkojame. Gal malonėtumėt, panele Danli, papasakoti mums ką nors, kas mums galėtų padėti?
- Vargu ar galėčiau tą padaryti.
- Tada pasakykit, ką veikėt nuo pat ryto.
- Papusryčiavau apie pusę dešimtos. Paskui grįžau į kambarį pasiimti knygos ir skėčio nuo saulės, po to nuėjau į Saulėtąjį kyšulį. Tuo metu buvo dvidešimt penkios po dešimtos. Be dešimt dvylika grįžau į viešbutį, užlipau į savo kambarį, pasiėmiau raketę ir iki priešpiečių žaidžiau tenisą.
- Vadinasi, jūs buvote Saulėtajame kyšulyje nuo pusės vienuolikos iki be dešimt dvylika?
-Taip.
- Ar matėte šįryt ponią Maršai?
-Ne.
- Ar matėte ją nuo Saulėtojo kyšulio, kai ji plaukė valtele į Elfų įlanką?
- Ne. Tikriausiai ji praplaukė anksčiau, negu aš atėjau.
- Ar nepastebėjote kokios nors valties ar plausto, panele Danli?
- Ne, aš buvau įnikus į knygą, o kai pažvelgdavau1 į jūrą, ji tuo metu būdavo tuščia.
- Jūs nepastebėjote ir valties, kuria plaukė panelė Bruster ir ponas Redfernas?
-Ne.
- Jūs, rodos, jau anksčiau buvot pažįstama su ponu Maršalu?
- Kapitonas Maršalas - senas mano draugas. Mūsų šeimos gyveno kaimynystėje. Tačiau mes seniai nebuvom susitikę ... manau, kad prabėgo kokie dvylika metų.
- Ar buvot pažįstama su ponia Maršai?
- Nebuvau nė keliais žodžiais su ja persimetusi, kol nesusitikome čia.
- Ar, jūsų manymu, ponų Maršalų santykiai buvo
geri?
- Sakyčiau, kad puikūs.
- Ar kapitonas Maršalas mylėjo savo žmoną?
- Tikriausiai, - atsakė Rozamunda. - Tačiau šia tema daugiau nieko negaliu pridurti. Kapitonas Maršalas senamadiško kirpimo žmogus. Jis neturi įpročio pasakoti apie savo vedybinius santykius.
- Ar jums patiko ponia Maršai?
-Ne
Šis vienskiemenis žodis buvo ištartas ryžtingai, be dvejonių, kaip nepaneigiamas faktas.
- Kodėl?
Panelės Danli lūpomis šmėstelėjo vos pastebima šypsena.
- Niekam nebuvo paslaptis, - tarė ji, - kad silpnoji lytis nemėgo Arlenos Maršai. Moterys jai kėlė mirtiną nuobodulį, ir ji to neslėpė. Tačiau aš mielai būčiau ją rengusi. Ji turėjo įgimtą skonį. Visada žinojo, ką vilkėti, ir mokėjo deramai rengtis. Būčiau džiaugusis tokia kliente.
- Ar ji daug pinigų išleisdavo drabužiams?
- Tikriausiai. Bet ji visada turėjo daug pinigų, o ir kapitonas Maršalas buvo turtingas žmogus.
- Ar jūs, panele Danli, negirdėjote, o gal iš kitų šaltinių žinote apie tai, kad ponia Maršai buvo šantažuojama?
Išraiškingame Rozamundos Danli veide pasirodė neapsakoma nuostaba.
- Šantažavo? Arleną? - paklausė ji.
- Ši prielaida jus labai nustebino?
- Taip... labai... Tai kažkaip nesiderina su Arlena Maršai.
-Tačiau įmanoma?
- Viskas įmanoma. Gyvenimas greit priverčia susipažinti su šia tiesa. Tik man neaišku, dėl ko būtų buvę galima šantažuoti Arleną?
- Tarkim, jog buvo aplinkybių, kurias ponia Maršai norėjo nuslėpti nuo vyro.
- Na... galbūt... - pritarė ji, bet jos tonas buvo kiek pašaipus. - Gal mano požiūris kiek skeptiškas, tačiau Arlenos gyvenimo būdas visiems buvo žinomas. Ji niekada ne-apsimetinėjo esanti padori.
- Vadinasi, jūs manote, kad ponas Maršalas žinojo... apie žmonos artimus ryšius su kitais vyrais?
Rozamunda suraukė kaktą, valandėlę patylėjo, o tada lėtai, nenorom pasakė:
- Iš teisybės, tikrai nežinau, ką jums pasakyti. Visą laiką maniau, kad Kenetas Maršalas neturėjo iliuzijų ir laikė Arleną tokia, kokia ji iš tiesų buvo. Tačiau aš galėjau klysti.
- Kaip manote, gal jis beatodairiškai ja tikėjo?