- Vyrai tokie kvaili, - kone desperatiškai ištarė Rozamunda Danli, - o Kenetas Maršalas, nepaisant aukštuo-meniškų manierų, be galo naivus. Gali būti, kad jis aklai ja tikėjo. Arba buvo sau įteigęs, kad ja tik platoniškai žavimasi?
- Ar jums nežinoma... ar neteko atsitiktinai girdėti, jog kažkas būtų nekentęs ponios Maršai?
- Žinau tik apie pavyduliaujančias žmonas, - dar kartą šyptelėjusi, atsakė Rozamunda Danli. - Bet kadangi Arleną rado pasmaugtą, vadinasi, ją nužudė vyras.
- Tikriausiai.
- O jokia kita prielaida man neateina į galvą, - mąsliai ištarė Rozamunda Danli. - Tačiau aš labai mažai žinau apie Arleną. Jums, pone pulkininke, reiktų pasišnekėti su kuo nors išjos aplinkos.
- Dėkoju jums, panele Danli.
Rozamunda kiek pasisuko, pažvelgė į garsųjį detektyvą ir, ironiškai šyptelėjusi, tarė:
- O jūs, pone Puaro, klausimų man neturite ?
Erkiulis Puaro taip pat šyptelėjo ir papurtė galvą.
-Nė vieno neįstengiau sugalvoti, - atsakė jis.
Rozamunda Danli atsistojo ir išėjo iš kambario.
Jie stovėjo miegamajame, dar neseniai priklausiusiame Arlenai Maršai. Dvejos stiklinės durys vedė į balkoną, iš kurio vėrėsi vaizdas į paplūdimį ir apačioje plytinčią jūrą. Kambarys buvo užlietas saulės, kuri blykčiojo atsispindėdama nesuskaitomoje buteliukų ir flakonų rikiuotėje ant Arlenos tualetinio stalelio. Čia galėjai išvysti visų garsiausių kosmetikos firmų kremus, skysčius ir kitus gaminius. Tarp šio moteriško prašmatnumo trys vyrai judėjo siekdami kiekvienas savo tikslo. Inspektorius Kolgeitas ištraukinėjo ir įstūminėjo stalčius. Po kurio laiko jis išraiškingai suniurnėjo ir, parodęs šūsnelį laiškų, ėmė peržiūrinėti juos su pulkininku Vestonu.
Erkiulis Puaro nuėjo prie spintos. Jis pravėrė dureles ir pažvelgė į daugybę ten sukabintų suknelių ir sportinių kostiumų. Kita spintos pusė buvo pilna lentynų, ant kurių gulėjo krūvos nėriniuotų apatinių. Ant vienos lentynos buvo išdėliotos skrybėlaitės: dvi pliažinės iš lakuoto kartono, raudona ir gelsva, plačiakraštė havajietiška, pinta iš šiaudelių, kažkokia kita iš tamsiai mėlyno lino, trys ar keturios stačiai juokingos, pirktos tikriausiai po kelias ginėjas už vieną: viena panėšėjo į tamsiai pilką beretę, kita buvo iš juodo aksomo ir su kutu, o trečia - šviesiai pilkas turbanas.
Mažasis belgas nužvelgė jas su atlaidžia šypsena ir sumurmėjo:
- Les femmesl11
Pulkininkas Vestonas ėmė lankstyti perskaitytus laiškus.
- Trys nuo Redferno, - tarė jis. - Kvailas jaunas asilas! Jis dar kelerius metus neišmoks rašyti moterims laiškų. Moterys visada juos išsaugo, nors ir prisiekinėja, kad sudegino. Yra dar vienas tos pačios rūšies laiškas, -pridūrė jis ir perdavė Erkiuliui Puaro popieriaus lapą.
“Brangi Arlena,
aš jaučiuosi baisiai. Tai siaubinga - važiuoti į Kiniją su mintimi, kad nematysiu tavęs daug daug metų. Negaliu įsivaizduoti, kad koks nors vyras taip kraustytųsi iš proto dėl moters, kaip kraustausi aš. Dėkoju už čekį. Dabar pavyks išvengti teismo. Aš vos nenusiritau į prarają ir tik todėl, kad norėjau gauti tau kuo daugiau pinigų. Ar tu man atleisi? Norėjau papuošti briliantais žavingas tavo ausytes, o ant kaklo pakabinti baltus kaip pienas perlus. Nors dabar visi perlai panašūs į dirbtinius. Gal geriau būtų tikęs pasakiškas smaragdas? Taip, puiki mintis! Didžiulis žalias smaragdas, šaltas, bet liepsnojantis viduje. Maldauju, nepamiršk manęs, bet žinau, kad neįstengsi pamiršti. Tu mano, amžinai mano.
Sudie, sudie, sudie.
D.N. ”
- Reikėtų patikrinti, - tarė inspektorius Kolgeitas, -ar iš tiesų D.N. išvyko į Kiniją? Jei ne... tai galėtų būti mūsų ieškomas žmogus. Buvo galvą pametęs dėl šitos moters, dievino ją ir staiga suvokė, kad buvo apvyniotas apie pirštą. Manau, kad čia tas vyrukas, kurį minėjo panelė Bruster. Laiškas mums gali praversti.
- Taip, - karštai pritarė Puaro. - Tai svarbus laiškas. Mano manymu, labai svarbus.
Jis apsigręžė ir ėmė apžiūrinėti kambarį. Perbėgo akimis buteliukus ir flakonus ant tualetinio stalelio, pravirą spintą, nerūpestingai išsiskėtusį ant lovos didžiulį Pjerą.
Po to jie nuėjo į Keneto Maršalo kambarį. Jis buvo greta, tačiau durų, vedančių tiesiai į Arlenos miegamąjį, neturėjo, lygiai kaip ir balkono. Jis buvo mažesnis, du jo langai žvelgė ta pačia kryptimi. Tarpulangyje kabėjo veidrodis paauksuotais rėmais. Kampe, už dešiniojo lango, stovėjo tualetinis stalelis. Ant jo gulėjo du šepečiai dramblio kaulo aptaisais, drabužių šepetys ir plaukų losjono flakonas. Kitame kampe, kairėje, ant rašomojo stalo stovėjo rašomoji mašinėlė, o greta gulėjo šūsnelis popierių. Inspektorius Kolgeitas skubiai puolė prie jų.
- Viskas patvirtina mano spėliones, - pasakė jis. -Turiu galvoje laišką, kurį minėjo kapitonas Maršalas. Ant jo vakarykštės dienos data - dvidešimt ketvirta. Yra ir vokas. Lederkomb Bėjaus pašto šios dienos antspaudas. Rodos, viskas sutampa. Dabar reikia patikrinti, ar jis negalėjo parengti atsakymo iš anksto.
Inspektorius atsisėdo ir pradėjo skaityti.
- Mes jus valandėlei paliksim, - pasakė pulkininkas Vestonas, - ir apžiūrėsim kitus kambarius. Neįleiskit nieko į tą koridorių, nes svečiai jau pradeda nerimauti.
Lindos Maršai kambaryje langas žvelgė į rytus, ir pro jį matėsi stačios į jūrą nusileidžiančios uolos. Policijos komisaras apsižvalgė.
- Nemanau, kad čia ką nors rastume, - sumurmėjo jis. - Nebent ponia Maršai būtų ką nors slapčia padėjusi į dukters kambarį, ko nenorėjo viešai rodyti, bet vilties maža. Juk nebuvo nei ginklų, nei ko nors, ką būtų reikėję slėpti.
Pulkininkas Vestonas išėjo į koridorių, tačiau Erkiulis Puaro nenuskubėjo jam iš paskos. Jo dėmesį patraukė židinys, kuriame neseniai kažkas buvo deginta. Jis priklaupė ant vieno kelio ir rūpestingai ėmėsi darbo, tvarkingai dėdamas kiekvieną radinio gabalėlį ant popieriaus lapo. Gabalėlis ištirpusio vaško... kieto žalio popieriaus arba kartono - tikriausiai nuo sieninio kalendoriaus... skiautė, ant kurios nesudegusio likučio buvo matyti didelis skaičius 5 ir išspausdinti žodžiai “kilnų poelgį”... paprastas segtukas ir susvilusios vilnos arba plaukų žiupsnelis.
Sudėjęs radinius tvarkinga eilute, Erkiulis Puaro ėmė atidžiai juos apžiūrinėti.
- “Kilnų poelgį atlik, o ne perdien apie jį mąstyk”. C ėst possible12. Bet ką galėtų reikšti šita kolekcija? C'ėst fantastiąue13.
Staiga jis stvėrė segtuką, jo žvilgsnis tapo aštrus, o akys žalios.
- Pour Vamour de Dieu\] Nejaugi tai įmanoma? -sumurmėjo jis.
Erkiulis Puaro pakilo iš klūpomos padėties ir atsistojo prie židinio. Jis lėtai apžvelgė kambarį, ir jo veide pasirodė nauja, rimta, kone rūsti išraiška.
Židinio kairėje, ant lentynos, stovėjo eilutė knygų. Susimąstęs Erkiulis Puaro peržvelgė jų pavadinimus.
Biblija, aptrintas Šekspyro tomelis, ponios Hamfri Vord “Viljamo Ešo vedybos”, Šarlotės Jang “Berniukas iš Šropširo”, Elioto “Žmogžudystė katedroje”, Bernardo Šo “Šventoji Joana”, Margaretos Mičel “Vėjo nublokšti”, Dik-sono Karo “Liepsnojantys rūmai”.
Erkiulis Puaro paėmė dvi knygas - “Jaunąją pamotę” ir “Viljamą Ešą” - ir apžiūrėjo antspaudais išmargintus titulinius puslapius. Statydamas jas į vietą, jis pastebėjo už kitų užkištą knygelę. Tai buvo mažas, apibrizgęs, oda įrištas tomelis.
Ištraukęs ir atsivertęs jį, mažasis belgas lėtai palingavo galvą ir sumurmėjo:
- Vadinasi, aš neklydau... Taip, aš neklydau. Bet tai... negi irtai įmanoma? Ne, neįmanoma, nebent...