Jis stovėjo nejudėdamas, glostydamasis ūsus, narpliodamas mintyse šį galvosūkį.
Pagaliau pašnabždomis ištarė:
- Nebent...
II
Pulkininkas Vestonas pažvelgė pro praviras Lindos Maršai kambario duris.
- Jūs dar čia, pone Puaro?
- Tuoj tuoj! - šūktelėjo garsusis detektyvas ir greitai išėjo į koridorių.
Gretimas kambarys priklausė Redfernams. Puaro apžvelgė jį ir iš karto atkreipė dėmesį į dviejų skirtingų asmenybių pėdsakus: švarą ir tvarką, būdingą Kristinai, ir menišką netvarką, būdingą Patrikui. Be šių nuorodų į asmenybes, kambarys jo beveik nesudomino.
Sekančiame kambaryje, kur buvo apsistojusi Rozamunda Danli, jis prabuvo ilgėliau vien dėl malonaus kontakto su šia išskirtine asmenybe.
Jis atkreipė dėmesį į kelias knygas ant spintelės prie lovos, brangių tualetinių reikmenų paprastumą. Jo šnerves pakuteno švelnus pažįstamų Rozamundos Danli vartojamų rafinuotų kvepalų aromatas.
Už panelės Danli kambario, šiauriniame koridoriaus gale, buvo stiklinės - tuo metu praviros - durys į balkoną. Pro jas išoriniais laiptais buvo galima nusileisti tiesiai prie pakrantės uolų.
- Čia paprastai vaikšto tie viešbučio gyventojai, kurie mėgsta išsimaudyti prieš pusryčius, - pasakė pulkininkas Vestonas. - Bent jau tie, kurie nenori eiti į paplūdimį.
Netikėtai mažojo belgo akyse suspindo nepaprastas susidomėjimas. Jis prisiartino prie turėklų ir pažvelgė į apačią.
Apačioje takelis, zigzaguodamas per uolas, vedė prie jūros. Kita nuo jo atsiskyrusi atšaka ėjo aplink viešbutį ir tolyn, į kairę.
- Nulipus šiais laiptais ir apsukus viešbutį, - tarė garsusis detektyvas, - galima iš karto atsidurti kelyje, kuris per uolų gūbrį eina tiesiai nuo dambos į kitą salos pusę.
Pulkininkas Vestonas linktelėjo galvą ir papildė Er-kiulio Puaro išvadas.
- Taip galima pereiti visą salą, aplenkiant viešbutį, -pasakė jis, o paskui pridūrė: - Bet vis dėlto kas nors gali pastebėti pro langą.
- Kokį langą?
- Šioje - šiaurinėje - viešbučio pusėje du bendrų vonios kambarių langai, personalo vonios kambario, tualeto pirmame aukšte. Taip pat biliardinės.
Puaro linktelėjo ir tarė:
- Tačiau visų suminėtų patalpų langai yra matiniai, o biliardo niekas nežaidžia karštą rytą.
- Teisingai, - sutiko pulkininkas Vestonas, bet netrukus pridūrė: - Jeigu jis tą padarė, turėjo eiti pro čia.
- Jūs turite galvoje kapitoną Maršalą?
- Taip. Šantažas ar ne šantažas, bet mano įtarimai krypsta į jį. Na, ir jo elgesys... jo elgesys kažkoks nevykęs.
- Galbūt, - šaltai ištarė Erkiulis Puaro, - tačiau elgesys dar neįrodo, kad žmogus - žudikas.
- Vadinasi, jūs manote, kad jis nekaltas? - paklausė pulkininkas Vestonas.
Erkiulis Puaro papurtė galvą ir atsakė:
- Ne, aš to netvirtinčiau.
- O dabar eikim pasiklausyti, ką inspektorius Kolgeitas pasakys apie rašomosios mašinėlės alibi, - tarė pulkininkas Vestonas. - To aukšto kambarinė, galinti patvirtinti arba paneigti jo pasakojimą, jau laukia. Nuo jos parodymų daug kas priklausys.
Kambarinė buvo trisdešimtmetė moteris, apsukri, energinga ir nekvaila. I klausimus atsakinėjo noriai ir nuodugniai.
Kapitonas Maršalas atėjo į savo kambarį tuoj po pusės vienuoliktos. Ji buvo bebaigianti tvarkytis. Jis jos paprašė paskubėti. Ji nematė jo grįžtant į kambarį be penkių vienuolika, bet netrukus išgirdo rašomosios mašinėlės tuksenimą. Tuo metu ji buvo ponų Redfernų kambaryje. Baigusi - apie vienuoliktą - perėjo į panelės Danli kambarį koridoriaus gale. Ten jau nebesigirdėjo rašomosios mašinėlės. Ji prisimena, kaip, jai atidarant duris, Lederkomb Bėjaus bažnyčios laikrodis mušė valandas. Penkiolika po vienuolikos ji nusileido į apačią išgerti arbatos puodelio ir užkąsti. Vėliau dirbo kitame pastato sparne. Pulkininko Vestono paklausta, išvardino tvarkytus kambarius: panelės Lindos Maršai, du bendri vonių kambariai, ponios Maršai kambarys ir vonia, kapitono Maršalo kambarys, ponų Redfernų kambarys ir vonia, panelės Danli kambarys ir vonia. Dar pridūrė, kad prie kapitono Maršalo ir jo dukters kambarių nėra vonių. Tvarkydamasi pas panelę Danli, ji nepastebėjo, ar kas nors praėjo už durų, išėjo į balkoną ar nulipo laiptais. Žinoma, žingsnių ji galėjo ir nenugirsti.
Pokalbio metu pulkininkas Vestonas paklausė kambarinę apie ponią Maršai.
Ne, ponia Maršai nebuvo iš tų, kurie anksti keliasi. Ji, Gledė Narakot, labai nustebo tuoj po dešimtos radusi duris praviras, o kambarį tuščią. Jai tai pasirodė visai neįprasta.
- Ar ponia Maršai paprastai pusryčiaudavo lovoje?
- Taip, pone, visada. Valgydavo, tiesa, nedaug. Arbata, apelsinų sultys, vienas skrebutis. Laikėsi dietos kaip daugelis ponių.
Ponia Maršai tą rytą elgėsi kaip visada. Kambarinė nieko ypatingo nepastebėjo.
- O ką jūs manote apie ponią Maršai? - tyliai paklausė Erkiulis Puaro.
Gledė Narakot nustebusi pažvelgė į jį.
- Bet kažin ar man dera apie tai kalbėti, pone?
- Vis dėlto prašom pasakyti mums savo nuomonę. Tai labai svarbu.
Kambarinė sutrikusi pažvelgė policijos komisaro pusėn. Jis maloniai ir drąsinamai jai šyptelėjo, nors šiek tiek sutriko dėl savo užsieniečio kolegos pasirinkto apklausos būdo.
- Taip... prašom kalbėt drąsiai. - patvirtino pulkininkas Vestonas.
Pirmą kartą Gledė Narakot prarado pasitikėjimą ir ėmė pirštais nervingai maigyti kartūno suknelę.
- Na, ponia Maršai... - pradėjo ji, - nebuvo... kaip čia pasakius... tikra dama. Noriu pasakyt, ji labiau panėšėjo į artistę.
- Ji ir buvo aktorė, - įsiterpė pulkininkas Vestonas.
- Taip, pone, aš tą ir sakau. Ji elgėsi taip, kaip norėjo. Ji ne... na, jeigu ji nenorėjo būti mandagi, tai ir nesistengė tokia būti. Ji galėjo šypsotis, bet jeigu ko nors nerasdavo arba aš iš karto neatsiliepdavau į skambutį, arba skalbiniai dar būdavo neatnešti iš skalbyklos, galėjo akimirksniu pasidaryti pikta ir labai nemaloni. Galėčiau pasakyti, kad visi aptarnaujantys žmonės jos nemėgo.Tačiau jos drabužiai buvo nuostabūs, ir ji pati buvo graži, todėl nieko keisto, kad visi ja žavėjosi.
- Iš anksto prašau atleisti dėl klausimo, kurį dabar užduosiu, tačiau tai be galo svarbu, - pasakė policijos komisaras. - Ar jums žinoma, kokie buvo kapitono Maršalo ir jo žmonos santykiai?
Kambarinė valandėlę dvejojo.
- Juk jūs ne... tai neįmanoma... Juk jūs, pone pulkininke, nemanote, kad jis galėjo tą padaryti? - ištarė ji.
- O ką manote jūs? - skubiai įsiterpė Erkiulis Puaro.
- Aš?.. Ne, tikrai ne... Toks malonus, išauklėtas vyras... Kapitonui Maršalui toks dalykas niekada į galvą nebūtų atėjęs... Ne, jis negalėjo to padaryti... tikriausiai negalėjo.
- Bet jūs nesate visiškai įsitikinusi. Tai girdėti jūsų
Gledė Narakot nenoriai pratęsė mintį:
- Apie visokius dalykus rašo laikraščiuose! Pavydas - blogas dalykas... Jeigu taip iš tiesų buvo... nes visi apie tai šnekėjo... apie ją ir poną Redferną. Dievulėliau, kokia miela moteris toji ponia Redfern! Kaip viskas siaubinga! Ponas Redfernas taip pat malonus ponas, bet kiekvienas vyras suklups, jeigu to panorės tokia moteris, kaip ponia Maršai. O žmonos, deja, turi su tuo taikytis. Šventa tiesa. -Kambarinė giliai atsiduso ir kurį laiką patylėjo. - Bet jeigu kapitonas Maršalas netyčia apie tai sužinojo...
- Kas tada? - griežtai paklausė pulkininkas Vestonas.
- Kartais man atrodė, kad ponia Maršai labai bijo, kad jos vyras nesužinotų... - lėtai ištarė Gledė Narakot.
- Kodėl jūs taip manote?
- Nežinau, pone. Man tik atrodė, jog kartais... ji bijo savo vyro. Kapitonas Maršalas visada toks ramus, džentelmeniškas, bet... juk jam buvo nelengva, pone pulkininke.
- Ar nežinote kokių nors konkretesnių faktų? - paklausė policijos komisaras. - Gal kada nors nugirdote ponų Maršalų pokalbį?