Gledė Narakot lėtai papurtė galvą. Pulkininkas Vestonas atsiduso ir vėl paklausė:
- Na, o kaip tie laiškai, kuriuos ponia Maršai gavo šį rytą? Ar galite mums ką nors apie juos pasakyti?
- Jų buvo šeši ar septyni. Tiksliai neatsimenu.
- Jūs juos nunešėte į viršų?
- Taip, pone pulkininke. Kaip visada paėmiau laiškus iš administratoriaus ir padėjau ant pusryčių padėklo.
- Ar nepamenate, kaip jie atrodė?
Kambarinė pakraipė galvą.
- Paprasčiausi laiškai. Ten galėjo būti kokios nors sąskaitos, nes paskui tie popieriai suplėšyti gulėjo ant padėklo.
- Kur jie galėtų būti dabar?
- Šiukšlių dėžėje, pone pulkininke. Ten dabar rausiasi toks ponas iš policijos.
Pulkininkas Vestonas linktelėjo.
- O kur jūs išmetėte šiukšles iš kambaryje stovėjusių krepšių?
- Irgi į šiukšlių dėžę.
- Ką gi... - tarė pulkininkas Vestonas. - Matyt, kol kas viskas.
Jis klausiamai pažvelgė į mažąjį belgą, kuris palinko į priekį.
- Ar jūs šiandien rytą išsėmėte pelenus iš panelės Lindos Maršai kambario židinio?
- Kad nieko nereikėjo semti. Židinys nebuvo kūrenamas.
- Židinyje tikrai nieko nebuvo?
- Ne, pone, jis buvo visiškai tuščias.
- Kelintą valandą jūs tvarkėte kambarį?
- Maždaug nuo penkiolikos po devynių, kai panelė Maršai buvo išėjusi papusryčiauti.
- Ar po pusryčių ji grįžo į kambarį?
- Taip, pone. Grįžo be penkiolikos dešimt.
- Ar ji pabuvo savo kambaryje?
- Manau, pabuvo, pone. Maždaug pusę vienuolikos ji labai skubiai išbėgo iš jo.
- Ar po to buvote užėjusi įjos kambarį?
- Ne, pone. Jau buvau j į sutvarkiusi.
Puaro pritariamai linktelėjo ir dar paklausė:
- Štai dar ką norėčiau sužinoti. Kas šiandien maudėsi jūroje prieš pusryčius?
- Iš gyvenančių šiame koridoriuje? Nes nieko negaliu pasakyti apie kito viešbučio sparno arba viršutinio aukšto svečius.
- Taip, kalba eina tik apie šį koridorių.
- Ko gero, tik kapitonas Maršalas ir ponas Redfernas. Jie paprastai visada maudosi prieš pusryčius.
-Ar jūs juos matėte?
- Ne, pone, bet ant balkono turėklų, kaip paprastai, kabojo šlapi maudymosi kostiumai.
- Ar panelė Linda šį rytą nesimaudė?
- Ne, pone. Jos maudymosi kostiumas buvo sausas.
- Aišku... - ištarė Erkiulis Puaro. - Kaip tik tai aš ir norėjau sužinoti.
- Panelė Maršai beveik kas rytą maudosi jūroje, -savanoriškai pridūrė kambarinė.
- O kiti šio koridoriaus gyventojai: panelė Danli, ponia Redfern ir ponia Maršai?
- Ponia Maršai taip anksti nesimaudydavo niekada, panelė Danli - kartą ar du. Ponia Redfern dažnai maudosi prieš pusryčius, kai labai šilta, bet šį rytą ji nesimaudė.
Erkiulis Puaro vėl linktelėjo ir tuoj pat paklausė:
- Ar, iš ryto tvarkydama kambarius, jūs nepastebėjote, kad kur nors stinga buteliuko?
- Buteliuko? Kokio buteliuko, pone?
- Deja, nežinau. Bet kai tvarkėte kambarius, ar nepastebėjote, jog trūksta buteliuko?
- Pas ponią Maršai sunku būtų buvę pastebėti, -nuoširdžiai prisipažino kambarinė. - Ten tiek daug visko pristatyta.
- O kituose kambariuose?
- Pas panelę Danli taip pat sunku pastebėti. Daug visokių kremų ir losjonų. Bet kituose kambariuose būčiau pastebėjusi. Žinoma, jeigu būčiau atkreipusi dėmesį. Tai yra jeigu būčiau atidžiai žiūrėjusi.
- Vadinasi, tvarkydama kambarius nieko nepastebėjote?
- Ne, pone, kadangi, kaip sakiau, specialiai nežiūrėjau.
- Ar galėtumėte dabar pereiti per kambarius ir atidžiai pasižiūrėti?
-Taip, pone.
Šnarėdama kartūno suknele, ji išėjo iš kambario. Pulkininkas Vestonas įbedė akis į Erkiulį Puaro.
- Ką visa tai reiškia? - paklausė jis.
- Matot, pulkininke, mano metodišką protą neramina visokios smulkmenos. Šiandien rytą, prieš pusryčius, panelė Bruster plaukiojo jūroje prie uolų. Ji papasakojo, kad į vandenį nukrito iš viršaus mestas buteliukas ir vos į ją nepataikė. Eh bienx aš ir noriu sužinoti, kas išmetė buteliuką pro langą ir kodėl?
- Mano mielas pone, juk taip dažnai atsikratoma tuščių buteliukų.
- Nieko panašaus! Visų pirma buteliuką pro langą galima išmesti tik pro viešbučio rytinės pusės langus. Kaip tik iš tų kambarių, kuriuos mes neseniai apžiūrėjome. Bet tai dar ne viskas. Dabar paklausiu jūsų, ką padarytumėt su nereikalingu buteliuku, stovinčiu ant jūsų tualetinio stalelio arba vonios kambaryje? Ir pats atsakysiu! Jūs jį išmestumėt į šiukšlių krepšį. Juk neitumėt į balkoną ir nemestumėt jo į jūrą. Kad į ką nors nepataikytumėt, be to, kam jums tas vargas? Ne ne, jūs taip pasielgtumėt tik tuomet, jeigu nore-tumėt, kad niekas nepamatytų to buteliuko.
Pulkininkas Vestonas pažvelgė į mažąjį belgą, o paskui tarė:
- Vyriausiasis inspektorius Džepas, su kuriuo neseniai tyriau vieną bylą, dažnai kartodavo, kad jūsų mintys keliauja pačiais vingiuočiausiais keliais. Ar tik nenorite pasakyti, kad Arlena Maršai buvo ne pasmaugta, o nunuodyta kažkokiais mįslingais nuodais iš kažkokio paslaptingo buteliuko?
- Ne ne... Aš įsitikinęs, kad tame buteliuke nebuvo
nuodų.
- Tai kas ten buvo?
- Neįsivaizduoju, todėl labai noriu sužinoti.
Kiek uždususi grįžo Gledė Narakot.
- Man labai gaila, pone, - pasakė ji, - bet nieko nepastebėjau. Esu visiškai įsitikinusi, kad niekas nedingo iš kapitono Maršalo, panelės Maršai ir ponų Redfemų kambario. Beveik neabejoju, kad ir panelės Danli kambaryje viskas savo vietoje. Tačiau negaliu to paties pasakyti apie ponios Maršai kambarį. Ten, kaip sakiau, tokių daikčiukų begalės.
Erkiulis Puaro truktelėjo pečiais ir pasakė:
- Tiek to. Palikim tai.
- Dar kas nors, pone? - paklausė Gledė Narakot, pažvelgdama iš eilės į kiekvieną.
- Ne, nemanau, - atsakė pulkininkas Vestonas. -Dėkojame jums.
- Aš dar nedėkoju, - skubiai ištarė Erkiulis Puaro. -Ar jūs tikrai nieko nepamiršote mums papasakoti?
- Apie ponią Maršai, pone?
- Ne tik apie ją. Aš kalbu apie viską, kas galėjo jums pasirodyti nesuprantama, neįprasta, nebūdinga - en-fin14 kažką, apie ką jūs galėjote pagalvoti ir pasakyti savo draugei: “Kaip keista!”
- Ne...- ištarė Gledė labai dvejodama. - Nieko tokio, apie ką jūs manote, pone, man neatėjo į galvą.
- Kalba eina ne apie tai, ką aš manau, - nusičiupo jos žodžių mažasis belgas. - To nežino niekas. Vadinasi, šiandien kažkas nutiko, ir jūs pasakėt kitai kambarinei: “Kaip keista!”
Paskutinius du žodžius Erkiulis Puaro ištarė ironiškai juos pabrėždamas.
- Iš tiesų nieko ypatingo, - pasakė kambarinė. - Tik kažkas leidosi į vonią vandenį dienos metu. Aš tikrai pasakiau Elzei iš pirmo aukšto, jog keista, kad kažkas maudosi vonioje per patį vidurdienį.
- O kas maudėsi? Kieno vonioje?
- To, pone, aš tikrai nežinau. Mes tik girdėjom vandens bėgimą, nešdamos šiukšles iš šio viešbučio sparno. Taip aš ir pasakiau Elzei: “Kaip keista!”
- Jūs neabejojat, kad vanduo bėgo iš vonios, o ne iš prausyklės?
- Taip, pone! Esu įsitikinusi. Neįmanoma suklysti, kai vanduo bėga iš vonios.
Daugiau Erkiulis Puaro klausimų neturėjo, ir kambarinei buvo leista išeiti.
- Ar ne per daug dėmesio, pone Puaro, skyrėte šiai vonios istorijai? - paklausė pulkininkas Vestonas. - Tai neturi jokios prasmės. Juk nebuvo jokių kraujo dėmių, vadinasi, nieko nereikėjo skalbti. Kaip tik čia ir yra... - jis stabtelėjo.
- Norėjote pasakyti “pasmaugimo privalumas”, -nusičiupo jo mintį mažasis belgas. - Ar ne? Jokių kraujo dėmių. Jokio ginklo. Jokių pėdsakų. Reikia tik fizinės jėgos.. . ir žudiko sielosl