Erkiulis Puaro kalbėjo taip garsiai ir karštai, kad pulkininkas Vestonas net apstulbo. Bet mažasis belgas tarsi atsiprašydamas šyptelėjo ir tęsė savo mintį:
- Sutinku, istorija su vonia gal ir ne tokia svarbi. Maudytis galėjo bet kas: ponia Redfern, prieš eidama žaisti teniso, kapitonas Maršalas, panelė Danli. Kartoju - bet kas. Čia tikrai nieko ypatingo.
\ duris pasibeldė, ir policijos konsteblis kyštelėjo
galvą.
- Pranešu, pone pulkininke, kad panelė Danli norėtų su jumis šnektelėti. Tvirtina kažką pamiršusi.
- Dėkoju, - tarė pulkininkas Vestonas. - Mes tuoj nusileisime.
III
Pirmiausia apačioje jie pamatė inspektorių Kolgeitą. Jo veidas buvo niūrus.
- Vieną minutę, ponai.
Pulkininkas Vestonas ir Erkiulis Puaro nuėjo su juo į ponios Kasti kabinetą.
- Su Hilda aš patikrinau, ar galima atlikti šį darbą rašomąja mašinėle per valandą, - pranešė inspektorius Kolgeitas. - Tikrai greičiau neatspausdinsi. Priešingai, jei dar stabtelėtum pagalvoti, užtruktų ilgiau. Viskas sutampa. Pažvelkit į šį laišką ponui Maršalui.
Jis praskleidė lapus ir ėmė skaityti:
“Mano brangus Maršalai,
prašau atleisti, kad kreipiuosi į Jus per atostogas, bet susidarė nenumatyta situacija, pradėjus kilti “Bario” ir “Tenderio” akcijų kursams... ”
- Ir taip toliau, ir taip toliau... - pasakė Kolgeitas. -Ant laiško vakarykštė, tai yra dvidešimt ketvirtos dienos data. Pašto antspaudas uždėtas Londone, Ist Serkese, vakar po pietų, o Lederkomb Bėjuje - šį rytą. Adresas ant voko ir laiškas atspausdinti ta pačia mašinėle. Iš laiško turinio matyti, kad kapitonas Maršalas atsakymo negalėjo parašyti iš anksto. Jo pateikiami skaičiai susiję su minimais laiške. Apskritai tai painus ir sudėtingas reikalas.
- Ką gi, matyt, kapitoną Maršalą teks išbraukti, -niūriai pasakė pulkininkas Vestonas ir pridūrė: - Turėsim ieškoti kitur. O dabar mūsų laukia panelė Danli.
Rozamunda į kambarį įėjo drąsiai, bet su atsiprašoma šypsena veide.
- Jaučiuosi labai kalta, - pradėjo ji. - Gal dėl tokios smulkmenos nė nevertėjo jūsų trukdyti? Bet kai kurie dalykai taip lengvai išsprūsta iš atminties.
Pulkininkas Vestonas pasiūlė jai atsisėsti.
- Klausom, panele Danli.
Rozamunda papurtė gražią tamsiaplaukę galvą.
- Ak, pone pulkininke, neverta nė sėsti. Tai tik smulkmena. Kaip jau minėjau, rytą praleidau Saulėtajame kyšulyje. Bet tai ne visai tikslu. Aš pamiršau pasakyti, kad buvau trumpam nuėjusi į viešbutį.
- Kada tai buvo, panele Danli?
- Maždaug be penkiolikos dvylika.
- Taigi... Jūs grįžote į viešbutį?
- Taip. Aš pamiršau saulės akinius. Iš pradžių maniau, kad be jų apsieisiu, bet akys greitai pavargo, ir aš grįžau į viešbutį jų pasiimti.
- Jūs nuėjote tiesiai į savo kambarį?
- Taip... Bet pakeliui žvilgtelėjau į Keno... kapitono Maršalo kambarį. Aš išgirdau rašomosios mašinėlės stuksėjimą ir pamaniau, kad be galo kvaila sėdėti tokiu gražiu oru tarp keturių sienų ir dirbti. Norėjau pakviesti jį į lauką.
- Ką atsakė kapitonas Maršalas?
Panelė Danli sutrikusi šyptelėjo.
- Kai aš pravėriau duris, jis spausdino taip susikaupęs, taip nugrimzdęs savo mintyse, kad aš paprasčiausiai tyliai išėjau. Nemanau, kad jis mane pastebėjo.
- Kiek tada buvo valandų, panele Danli?
- Maždaug dvidešimt po vienuolikos. Išeidama iš viešbučio, dirstelėjau į holo laikrodį.
IV
- Šia kryptimi daugiau nebepasistūmėsime, - pasakė inspektorius Kolgeitas. - Iki be penkiolikos vienuolika kambarinė girdėjo, kaip jis spausdina. Dvidešimt po vienuolikos jį matė panelė Danli. O be penkiolikos dvylika jo žmona jau negyva. Kapitonas Maršalas pareiškė, kad visą valandą spausdino mašinėle savo kambaryje, ir atrodo, kad tai tiesa. Vadinasi, visi įtarimai atkrinta.
Inspektorius Kolgeitas nutilo, smalsiai pažvelgė į Erkiulį Puaro ir paklausė:
- Jūs, pone Puaro, kažkodėl susimąstėte?
- Negaliu suprasti, kodėl panelė Danli staiga ryžosi pateikti papildomų įrodymų?
Inspektorius Kolgeitas pagyvėjęs išsitempė.
- Ar įtariate, kad čia ne viskas gerai? Labai keista, jog ji ėmė ir “dar prisiminė” - Jis valandėlę svarstė, o paskui lėtai ištarė: - Hm... Galbūt, pone pulkininke, viskas buvo taip... Tikriausiai panelė Danli neišbuvo iki pusiaudienio Saulėtajame kyšulyje. Visa jos istorija - melas. Ko gero, pateikusi mums savo įvykių versiją, jinai sužinojo, jog kažkas ją matė kitoje vietoje arba nerado Saulėtajame kyšulyje. Tada prasimanė šią pasakaitę ir papasakojo ją mums, kad pateisintų savo nebuvimą. Jūs atkreipėt dėmesį, kaip rūpestingai ji pabrėžė, jog kapitonas Maršalas jos nepastebėjo, kai ji užsuko į jo kambarį.
- Taip, atkreipiau dėmesį, - sumurmėjo garsusis detektyvas.
- Negi jūs norite pasakyti, kad panelė Danli įsipainiojusi į šią istoriją? - nepatikliai paklausė pulkininkas Vestonas. - Man tai atrodo visiška nesąmonė. Kam ji tą būtų dariusi?
Inspektorius Kolgeitas reikšmingai kostelėjo.
- Ar pamenate, ką sakė toji amerikietė, ponia Gardner? Ji užsiminė, kad panelė Danli domisi kapitonu Maršalu. Štai jums, pone , ir nusikaltimo motyvas.
- Arleną Maršai pasmaugė ne moteris, - nekantriai ištarė pulkininkas Vestonas. - Reikia ieškoti vyro! Mes turime galvoti tik apie vyrus!
- Taip, - atsiduso inspektorius Kolgeitas, - tai tiesa. Vadinasi, pone pulkininke, grįžtame prie to, nuo ko pradėjome.
- O dabar, inspektoriau, paskirkite konsteblį, kuris patikrins, kiek reikia laiko įveikti atstumą nuo viešbučio per uolėtą gūbrį iki kopėčių ramiai žingsniuojant ir bėgte. Taip pat: kiek laiko reikia užlipti ir nusileisti kopėčiomis. Be to, reikia nustatyti, kiek laiko trunka nuplaukti valtimi nuo pagrindinio paplūdimio iki Elfų įlankos.
- Viskas bus atlikta, - linktelėjęs galvą, patvirtino inspektorius Kolgeitas.
- O aš dabar vyksiu į Elfų įlanką, - pareiškė pulkininkas Vestonas. - Pažiūrėsiu, ar Filipsas ko nors nerado. Na, ir dar į tą grotą, apie kurią buvo kalbama. Reikia įsitikinti, ar ten neliko besislapstančio žmogaus pėdsakų. O jūs, pone Puaro? Kąjūs apie tai manote?
- Būtinai reikia patikrinti.
- Į salą prasigavęs piktadarys čia puikiai galėjo pasislėpti. Žinoma, jeigu jis iš anksto buvo apie ją girdėjęs, -pridūrė pulkininkas Vestonas. - Ar vietiniams ši vieta buvo žinoma?
- Man regis, jaunesnioji karta nėra nieko girdėjusi apie grotą, - atsakė inspektorius Kolgeitas. - Nuo tada, kai buvo įrengtas viešbutis “Linksmasis Rodžeris”, visos įlankėlės tapo privačia nuosavybe. Į jas neįplaukia žvejai, ten nerengiami piknikai. O viešbučio personalas - ne vietiniai žmonės. Net ponia Kasti - londonietė.
- Galime paimti kartu poną Redferną, - pasiūlė pulkininkas Vestonas. - Jis mums ir papasakojo apie Elfų grotą. Ar vyksit kartu, pone Puaro?
Kiek padvejojęs, Erkiulis Puaro atsakė su labai ryškiu užsienietišku akcentu:
- Aš labai nemėgstu laipioti stačiomis kopėčiomis, kaip ir panelė Bruster arba ponia Redfern.
- Jūs galite plaukti valtimi, - pasiūlė pulkininkas Vestonas.
- Deja, mano skrandis! - dar kartą atsiduso Puaro. -Jis visiškai nepakelia bangavimo.
- Niekai, drauguži. Oras nuostabus. Jūra ramesnė negu tvenkinys. Juk jūs mūsų neapvilsit? Tiesa?
Erkiulis Puaro jau beveik ketino pasiduoti šiam britiškam maldavimui, kai pro duris kyštelėjo ponios Kasti veidas ir įmantri šukuosena.
- Tikiuosi, kad jums nesutrukdysiu, - ištarė ji. -Noriu pranešti, kad ponas Leinas, dvasiškasis tėvas, ką tik parėjo. Pamaniau, kad norėsit su juo pašnekėti.
- Taip taip, - pagyvėjo pulkininkas Vestonas. - Labai dėkojam jums, ponia. Tuojau jį pakviesim.