Ponia Kasti žengė žingsnį į priekį.
- Gal tai ir neverta dėmesio smulkmena, -tarė ji, — bet aš girdėjau, kad negalima praleisti nė menkiausios detalės, todėl nutariau...
- Taip taip! - nekantriai nutraukė ją pulkininkas Vestonas.
- Aš tik norėjau pranešti, jog į mūsų viešbutį apie pirmą valandą buvo užsukę kažkoks ponas su ponia. Jie atėjo iš Lederkomb Bėjaus papietauti pas mus._Tačiau jiems buvo pranešta, kad dėl šito įvykio mes nieko nepriimam.
- Ar nenumanote, kas jie galėjo būti?
- Visiškai neįsivaizduoju. Savo pavardžių, savaime suprantama, nepasisakė. Žinoma, jie nusivylė, kad negalėjo papietauti ir šiek tiek susidomėjo tuo, kas nutiko. Iš manęs, žinoma, nieko neišgirdo. Manau, kad tai buvo aukštuomenei priklausantys poilsiautojai.
- Labai dėkoju, kad mus informavote, - gyvai įsiterpė pulkininkas Vestonas. - Gal ir nieko svarbaus, bet vis dėlto mums reikia nieko nepraleisti...
- Savaime suprantama, - pasakė ponia Kasti. - Man rūpėjo atlikti savo pareigą.
- Teisingai... O dabar malonėkite pakviesti poną
Leiną.
V
Dvasiškasis tėvas, kaip paprastai, įėjo į kambarį energingais dideliais žingsniais.
- Pone Leinai, aš esu Devono grafystės vyriausiasis policijos komisaras, - prisistatė pulkininkas Vestonas. -Tikiuosi girdėjote, kas čia įvyko?
-Taip... o taip... Girdėjau. Man papasakojo, kai tik grįžau. Tai siaubinga... Siaubinga... - Visas liesas jo kūnas suvirpo. Prislopinęs balsą, jis tarė: - Visą laiką... nuo tada, kai atvykau čia... aš aiškiai jaučiau... labai aiškiai jaučiau... kad blogis slypi visai netoli. - Pažvelgęs nekantriom, degančiom akim į Erkiulį Puaro, jis paklausė: - Ar
pamenat, pone Puaro, mūsų pašnekesį prieš kelias dienas? Pašnekesį apie realų blogio egzistavimą?
Pulkininkas Vestonas nustebęs pažvelgė į prakaulią pastoriaus figūrą. Jam buvo sunku suvokti, kas tai per žmogus. Dvasiškasis tėvas Stivenas Leinas nukreipė į jį akis ir šyptelėjęs tarė:
- Turbūt, pone pulkininke, jus stulbina mano žodžiai. Pastaruoju metu mes liovėmės tikėję blogiu. Mes panaikinome Pragaro liepsnas! Mes daugiau nebetikime Velniu! Bet Šėtonas ir jo pasiuntiniai dar niekada nebuvo tokie galingi kaip šiandien!
- Taip... taip... gali būti, - sumurmėjo pulkininkas Vestonas ir kitu tonu pridūrė: - Bet tai, pone Leinai, jūsų valdos. Mano užduotys proziškesnės - aš privalau išaiškinti žmogžudystės aplinkybes.
- Žmogžudystė! Koks siaubingas žodis... Viena iš pirmųjų nuodėmių Žemėje kaip tik ir buvo kraujo praliejimas - negailestingas nekalto brolio kraujo praliejimas... -Jis nutilo ir valandėlę sėdėjo užsimerkęs, paskui paklausė visiškai kitu balsu: - Kuo galėčiau jums padėti?
- Pirmiausia, pone Leinai, papasakokit viską, ką darėt šį rytą.
- Mielai. Iš pat ryto, kaip paprastai, aš išėjau pasivaikščioti. Mėgstu paklajoti. Šiandien patraukiau į Sent Petroką, iki kurio yra septynios mylios, - maloni kelionė takais, vingiuojančiais per Devono kalvas ir slėnius. Pasiėmiau su savim priešpiečius ir suvalgiau juos gražioje giraitėje. Užėjau į bažnyčią, apžiūrėjau senovinių vitražų fragmentus - deja, tik fragmentus - ir labai įdomiai ištapytą širmą.
- Dėkui, pone Leinai. Ar sutikote ką nors kelyje?
- Vargu ar tai galima pavadint susitikimais. Pro šalį pravažiavo automobilis, paskui - dviračiais du vaikinai, ir praėjo kelios karvės. Tačiau jeigu norite patikrinti, ar sakau tiesą, - šyptelėjęs tarė dvasiškasis tėvas Stivenas Leinas, -pažiūrėkite į bažnyčios įrašų knygą. Aš joje pasirašiau.
- Gal kalbėjotės su kuo nors bažnyčioje? Su vietos pastoriumi arba sargu?
Stivenas Leinas papurtė galvą ir tarė:
- Ne, bažnyčioje nieko nesutikau. Buvau vienintelis lankytojas. Sent Petrokas - labai atkampi vieta, o kaimas yra už pusės mylios, kitoje kalvų virtinės pusėje.
- Prašom nemanyti, - mandagiai ištarė pulkininkas Vestonas, - kad mes abejojame jūsų žodžiais. Anaiptol! Tačiau privalome patikrinti viską. Tokia procedūra. Ir būtina jos paisyti.
- Taip, aš puikiai suprantu, - pritarė dvasiškasis tėvas Stivenas Leinas.
- O dabar pereikim prie kito klausimo, - pasakė pulkininkas Vestonas. - Gal žinote kokių nors faktų, kurie galėtų mums padėti? Ką nors apie velionę ponią Maršai? Gal matėte ar girdėjote ką nors, kas padėtų aptikti žudiko pėdsakus?
- Aš nieko negirdėjau, - atsakė pastorius Stivenas Leinas. - O pasakyt galiu tik viena. Nuo pirmos akimirkos, vos išvydęs Arleną Maršai, aš neabejojau, kad tai blogio židinys. Ne! Ji pati buvo Blogis! Blogio įsikūnijimas! Gyvenime moteris gali būti vyro pagalbininkė ir įkvėpėja, tačiau ji gali būti ir jo prakeikimas. Ji gali paversti vyrą gyvuliu. Nužudytoji kaip tik ir buvo tokia moteris. Ji apeliavo į viską, kas žmogaus prigimtyje niekingiausia. Tai buvo mūsų laikų Jezabelė. Ir štai - ji nutrenkta pačioje savo nedorybėje!
- Ne nutrenkta, o pasmaugta, - įsiterpė Erkiulis Puaro. - Pasmaugta, pone Leinai, žmogaus rankomis pasmaugta.
Pastorius pažvelgė į savo virpančias rankas,'sugniaužė ir vėl atgniaužė pirštus, o tada žemu, pridususiu balsu ištarė:
- Kraupu... siaubinga... Negi būtina taip formuluoti?
- Mes tik konstatuojame akivaizdžią tiesą, - pasakė Erkiulis Puaro. - O ar jūs, pone Leinai, nenumanote, kieno rankos tai galėjo būti?
Dvasiškasis tėvas Stivenas Leinas papurtė galvą.
- Aš... aš nieko nežinau. Visiškai nieko.
Pulkininkas Vestonas atsistojo, išraiškingai pažvelgė į inspektorių Kolgeitą ir, šiam vos pastebimai linktelėjus, pareiškė:
- Jau pats metas apžiūrėti Elfų įlanką.
- Ar ten... ar ten tai atsitiko? - paklausė pastorius
Leinas.
Pulkininkas Vestonas linktelėjo.
- Gal... gal ir mane paimsit kartu?
Policijos komisaras jau norėjo atsakyti neigiamai, bet j į aplenkė Erkiulis Puaro.
- Aišku, paimsim! - sušuko jis. - Palaikysit man kompaniją valtyje, pone Leinai. Gerai?
Jau antrą kartą tą dieną Patrikas Redfernas irklavo į Elfų įlanką. Valtimi keliavo labai išblyškęs, ranką ant pilvo pasidėjęs Erkiulis Puaro ir dvasiškasis tėvas Stivenas Leinas. Pulkininkas Vestonas pasirinko kelią sausuma. Tačiau kažkas jį sulaikė viešbutyje, ir jis nusileido į paplūdimį tuo pat metu, kai valtis priplaukė prie kranto. Čia jau buvo policijos konsteblis ir civiliais drabužiais vilkintis seržantas -detektyvas.
- Apžiūrėjau kiekvieną paplūdimio centimetrą, pone pulkininke, - atraportavo seržantas Filipsas.
- Gerai. Ir ką radote?
- Viskas sudėta ten, vienoje vietoje. Ar norit nueiti ir apžiūrėti?
Ant uolos buvo išdėliota menka kolekcija: manikiūro žirklutės, tuščias dribsnių pakelis, penki butelių dangteliai, keli apdegę degtukai, trys virvagaliai, kelios laikraščių skiautės, sulūžusios pypkės gabalas, keturios sagos, apgraužti viščiuko kaulai, ir tuščias įdegio aliejaus flakonėlis.
Pulkininkas Vestonas nužvelgė viską kritišku žvilgsniu.
- Ką gi, - ištarė jis. - Tikrai mažoka paplūdimiui, kurį šiandien dauguma žmonių laiko sąvartynu. Flakonas mėtėsi čia jau ilgokai, tai matyti iš etiketės. Kiti daiktai taip pat. Užtat žirklutės naujitelaitės. Spindi tviska. Jų net vakarykštis lietus nesulijo. Kur jas radote, seržante?
- Apačioje, prie pat kopėčių. Ir šį pypkės gabalą.
- Matyt, pametė tas, kas lipo žemyn arba aukštyn. Nežinot, kam jie priklauso?
- Ne, pone pulkininke. Tai įprastos manikiūro žirklutės. Pypkė aukštos kokybės, brangi.
- Kapitonas Maršalas, regis, minėjo, - mąsliai sumurmėjo Erkiulis Puaro, - jog kažkur nudėjo savo pypkę.
- Maršalas iš įtariamųjų sąrašo išbrauktas, - paprieštaravo pulkininkas Vestonas. - Pagaliau ne jis vienas rūko pypkę.
Erkiulis Puaro atidžiai stebėjo pastorių Stiveną beiną, kuris kyštelėjo ranką į kišenę ir tuoj pat ištraukė.