- Nežinau, - atšovė Emilė Bruster. - Bet, man regis, esti vietų, kur nusikaltimai beveik neįmanomi. Kontrabandininkų sala kaip tik ir yra tokia vieta... - Ji nutilo, lyg neįstengdama parinkti tinkamų žodžių.
- Aš sutinku, kad čia romantiška, - pritarė Erkiulis Puaro. - Aplink ramu. Šviečia saulė. Žydra jūra. Bet atminkit, panele Bruster, kad visur po saule slypi blogis.
Pastorius nejaukiai pasimuistė šezlonge. Tada palinko į priekį, ir jo mėlynos akys sublizgėjo.
Panelė Bruster truktelėjo pečiais.
- Aišku, kad žinau... Bet vis dėlto... - Ji vėl nutilo.
- Jūs vis dėlto manote, kad Kontrabandininkų sala pati netinkamiausia vieta nusikaltimams? Bet, panele, jūs pamirštat vieną dalyką.
- Turbūt žmogaus prigimtį?
- Visiškai teisingai. Jos pamiršt negalima niekada. Bet norėčiau atkreipt jūsų dėmesį į dar vieną dalyką. Visi čia esantys atostogauja.
Emilė Bruster pažvelgė į žymųjį detektyvą visiškai sutrikusi.
- Nesuprantu.
Erkiulis Puaro atlaidžiai šyptelėjo ir ėmė įtaigiai postringauti, žodžių taktu judindamas smilių.
- Tarkim, jūs turite priešą. Jeigu norėsite užklupti jį namie, kontoroje arba gatvėje, jums būtinai reikės preteksto. Jums kažkaip reikės pateisinti savo buvimą vienoje ar kitoje vietoje. Tačiau čia, pajūryje, jums jokių pasiteisinimų nereikia. Kodėl panelė atkeliavo į Lederkomb Bėjų? Parbleu\2 Juk dabar rugpjūtis. Tokiu metu visi važiuoja prie jūros. Dabar visiems atostogos. Suprantat? Visiškai natūralu, kad ir jūs esate čia, ir ponas Leinas, ir majoras Beris, ir ponia Redfern su savo vyru. Juk Anglijoje įprasta, kad visi, kas gyvas, rugpjūčio mėnesį vyksta prie jūros.
- Tikrai, - pritarė panelė Bruster. - Tai labai įdomus požiūris. O ką pasakysite ;apife Gardnerius? Juk Jie amerikiečiai.
- Net ir ponia Gardner, kaip pati prisipažino, jaučia reikmę atsipalaiduoti. O kadangi ji atlieka pažintį su Anglija, todėl privalo bent dvi savaites praleisti prie jūros -bent jau kaip pavyzdinga turistė, jei ne kaip kitaip. Stebėti žmones jai įdomu.
- Man regis, kad ir jums, pone, patinka stebėti žmones, - tyliai ištarė Kristina Redfern. - Tiesa?
- Turiu prisipažinti, kad tai gryniausia tiesa, - pasigirdo atsakymas.
- Ir... jūs tikrai daug pastebite, - mąsliai pridūrė ponia Redfern.
IV
Valandėlę buvo tylu. Paskui pastorius Stivenas Lei-nas atsikrenkštė ir kreipėsi į mažąjį belgą:
- Mane, pone Puaro, labai sudomino tai, ką neseniai pasakėte. Jūs pareiškėte, kad blogis yra visur po saule. Tai kone tiksli citata iš Senojo Testamento. - Jis luktelėjo, o paskui su kažkokiu tiesiog fanatišku spindesiu akyse pacitavo: “Tarp blogybių, vykstančių po saule, užvis blogiausia yra tai, kad toks pat likimas ištinka visus. Vadinasi, žmonių širdis yra kupina nedorumo ir, kolei jie gyvi, kvailystė tyko jų širdyje, o paskui jie nueina pas mirusiuosius!”3 Man buvo malonu girdėti jūsų žodžius. Deja, šiandien niekas nebetiki egzistuojant realų blogį. Kraštutiniu atveju tai laikoma gėrio neigimu. Žmonės sako, kad blogai elgiasi tik neišmanėliai, kitaip tariant, neišprusėliai, kurie labiau verti gailesčio negu pasmerkimo. Tačiau blogis, pone Puaro, yra realusl Tai faktas! Aš tikiu Blogiu taip, kaip tikiu Dievu. Jis egzistuoja! Jis galingas! Jis vaikšto po mūsų žemę! -įkvėptai baigė jis. Sunkiai alsuodamas, nusišluostė nosine kaktą, paskui apsidairė kiek susigėdęs: - Prašom atleisti. Aš užsimiršau.
- Aš suprantu, ką norėjote pasakyti, - ramiai ištarė Puaro. - Ir tam tikra prasme sutinku su jumis. Blogis vaikšto mūsų žeme, ir jį galima išvysti visur.
- Jei jau taip pakrypo kalba, tai fakyrai Indijoje... -atsikrenkštęs pradėjo majoras Beris.
Majoras pakankamai ilgai buvo gyvenęs “Linksmajame Rodžeryje”, todėl visi jau buvo įgudę išsisukti nuo jo nepabaigiamų pasakojimų apie Indiją. Panelė Bruster ir ponia Redfern pertraukė jį vienu metu.
- Ar ne jūsų vyras ten plaukia? - kreipėsi panelė Bruster į ponią Redfern. - Koks tobulas kraulis! Jis neprilygstamas plaukikas.
Tą pat akimirką prakalbo ir ponia Redfern:
- Pažvelkit! Kokia graži jachta raudonomis burėmis! Ten juk ponas Blatas. Tiesa?
Raudonburė jachta jau artinosi prie kranto.
- Raudonos burės! - suniurzgė majoras Beris, atitrauktas nuo istorijos apie fakyrus. - Tik pamanykit!
Tuo metu Erkiulis Puaro grožėjosi ką tik prie kranto priplaukusiu ir dabar jau paplūdimiu einančiu žmogumi.
Patrikas Redfernas buvo labai išvaizdus vyras - gražiai nuaugęs, įdegęs, plačių pečių ir siaurų strėnų. Jo linksmumas ir gyvybingumas persiduodavo aplinkiniams, o įgimtas paprastumas užkariaudavo daugelio vyrų ir visų be išimties moterų prielankumą.
Dabar jis stovėjo paplūdimyje ir, purtydamasis vandenį, kilstelėjo ranką, džiugiai sveikindamas jauną žmoną. Ji jam irgi pamojavo.
- Patrikai, ateik čionai! - sušuko ji.
- Einu! -atsakė jis.
Jis žengė kelis žingsnius prie palikto ant smėlio rankšluosčio. Tuo metu iš viešbučio išėjo moteris ir, aplenkusi terasoje sėdinčią draugiją, ėmė leistis prie jūros.
Jos pasirodymas priminė teatrališką išėjimą į sceną, ir ji tą puikiai suvokė. Tačiau atrodė, kad visa tai ją ne itin domina. Matyt, jau seniai buvo pripratusi prie neišvengiamai sukeliamo susižavėjimo.
Aukšta ir grakšti, paprastu ir labai atviru maudymosi kostiumu, ji demonstravo puikiai įdegusį kūną. Formų tobulumu ji priminė statulą. Rusvi ugnies atspalvio plaukai gausiomis bangomis krito ant pečių. Veido bruožai, - kaip paprastai atsitinka trisdešimtmetėms, - buvo kiek paaštrė-ję, tačiau ji spinduliuote spinduliavo jaunyste ir tryško nežabotu gyvybingumu. Nejudrus veidas ir kiek įkypos tamsiai mėlynos akys priminė kažką kiniška. Tą įspūdį dar stiprino fantastiška kiniška skrybėlaitė iš malachito žalumo kartono.
Jos pasirodymo poveikis buvo toks stiprus, kad visos moterys tapo nematomos, o vyrų žvilgsniai, paklusę tam pačiam nenumaldomam dėsniui, nukrypo į ją ir gluste prigludo.
Erkiulis Puaro plačiai atsimerkė, ir jo ūsai pritariamai sukrutėjo. Majoras Beris atsitiesė, o jo išsprogusios akys dar labiau iššoko ant kaktos. Kairėje nuo Puaro sėdėjęs dvasiškasis tėvas Leinas švilpiamai įkvėpė pro dantis ir tarsi suakmenėjo.
- Arlena Stiuart, - sušvokštė majoras Beris. - Taip ji vadinosi, kol nebuvo ištekėjusi už Keneto Maršalo. Mačiau ją spektaklyje “Ateik ir išeik”. Yra į ką pažiūrėti, ar ne?
- Taip... Graži... - lėtai šaltu balsu ištarė Kristina. - Bet yra joje kažkas gyvuliško.
- Pone Puaro, jūs ką tik šnekėjote apie blogį, - kietai ištarė Emilė Bruster. - Man regis, kad ši moteris ir įkūnija viso pasaulio blogį! Ji kiaurai sugedusi. Atsitiktinai man teko nemažai apie ją išgirsti.
- Prisiminiau! - linksmai sukikenęs, į pokalbį įsiterpė majoras Beris. - Simloje irgi buvo tokia raudonplaukė. Mano valdinio žmona. Visam garnizone vandenį drumstė. Kaip kažin ką! Visus vyrus iš proto varė. Žinoma, moterys troško jai akis iškabinti. Ne vienus namus ji apvertė aukštyn kojom. - Prisiminimai teikė majorui malonumo. - Jos vyras buvo ramus ir labai malonus vyrukas. Troško bučiuoti žemę, kuria ta vaikščiojo. Nieko nepastebėdavo - arba dėdavosi nepastebįs.
- Iš tokių moterų sklinda grėsmė... grėsmė... -sodriu, kupinu įtampos balsu pradėjo dvasiškasis tėvas beinąs, bet staiga nutilo.
Arlena Stiuart jau buvo prie vandens. Du jauni vyrai, dar kone berniukai, pašoko ir ėmė artintis prie jos. Jinai šyptelėjo jiems, tačiau jos akys nukrypo link Patriko Redferno, einančio per smėlį.
Erkiuliui Puaro tuo metu pasirodė, kad jisai stebi kompaso rodyklę. Patrikas Redfernas pasuko iš kelio ir pakeitė kryptį. Kompaso rodyklė privalo visada ir visur paklūsti traukai ir rodyti šiaurę. Lygiai taip Patrikas Redfernas pakluso Arlenos traukai ir pasuko link jos.