- Jūs taip pat rūkote pypkę, pone Leinai? - paklausė Erkiulis Puaro.
- Taip taip, - atsakė dvasiškasis tėvas Leinas. - Tai sena mano draugė ir kompanionė.
Jis vėl įkišo ranką į kišenę, išsitraukė pypkę, prikimšo ją tabako ir užsirūkė.
Erkiulis Puaro žengė kelis žingsnius ton pusėn, kur, įsmeigęs tuščią žvilgsnį į erdvę, stovėjo Patrikas Redfernas.
- Gerai... - sušnabždėjo jis, - ...gerai, kad ji jau išnešta...
- Kur ją rado? - paklausė dvasiškasis tėvas Stivenas
Leinas.
- Kaip tik ten, kur jūs, pone Leinai, dabar stovite, -žvaliai pranešėjam seržantas.
Dvasiškasis tėvas Leinas skubiai pasitraukė atatupstas ir įbedė akis į tą vietą, kur ką tik stovėjo.
- Sprendžiant iš žymės, kurią paliko ištraukta ant smėlio valtis, galima tarti, kad ponia Maršai čia atplaukė be penkiolikos vienuolika. Tuo metu čia kaip tik eina potvynio riba. Dabar vanduo nuslūgęs.
- Viską nufotografavote? - paklausė policijos komisaras.
- Taip, pone pulkininke.
Komisaras kreipėsi į Patriką Redferną.
- Tai kur tas įėjimas į grotą?
Patrikas Redfernas stovėjo kaip įbestas ir žiūrėjo į vietą, iš kurios ką tik buvo pasitraukęs dvasiškasis tėvas Stivenas Leinas. Atrodė, kad jis vis dar regi ten gulintį kūną. Pulkininko Vestono žodžiai j į tarsi pažadino.
- Štai ten, - parodė jis.
Tada nulydėjo susirinkusius prie pakibusios uolos, kurios papėdėje buvo vaizdingai išsimėčiusios milžiniškos uolų atplaišos. Jis iš karto žengė prie dviejų didžiulių, susiglaudusių luitų, tarp kurių buvo siauras plyšys.
- Čia yra įėjimas į Elfų grotą, - pasakė jis.
- Nejaugi? - nustebo pulkininkas Vestonas, apžiūrinėdamas plyšį. - Neatrodo, kad čia galėtų pralįsti žmogus?
- Taip tik atrodo, pone pulkininke. Pralįsti galima nesunkiai.
Iš tiesų pulkininkas Vestonas gan lengvai šmurkštelėjo tarp uolų. Plyšys buvo platesnis, negu pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Kiek tolėliau koridorius praplatėjo ir pavirto patalpa, kurioje buvo galima išsitiesti ir gan laisvai judėti.
Erkiulis Puaro ir dvasiškasis tėvas Stivenas Leinas nuskubėjo paskui policijos komisarą. Kiti liko lauke. Pro plyšį į grotą skverbėsi šviesa, be to, pulkininkas Vestonas turėjo stiprų elektrinį žibintuvėlį, kurio spindulį vedžiojo po visą patalpą.
- Patogi slaptavietė, - pareiškė jis. - Ją nelengva pastebėti iš paplūdimio. - Jis nukreipė spindulių pluoštą į žemę.
Erkiulis Puaro tuo metu smalsiai uodė orą. Tai pastebėjęs, pulkininkas Vestonas tarė:
- Oras labai grynas. Visai nesijaučia dumblių arba žuvies kvapo. Ir nieko keista, nes grota yra aukščiau viršutinės potvynio linijos.
Tačiau jautri garsioji detektyvo nosis užuodė ne gryną orą, o kažką kitą: subtilų aromatą. Tokius brangius kvepalus, kiek prisiminė, vartojo tik dvi moterys...
Pulkininkas Vestonas liovėsi švietinėjęs žibintuvėliu.
- Nieko įdomaus, - tarė jis.
Erkiulio Puaro žvilgsnis nukrypo į akmeninę atbrailą virš galvos.
- Ar nevertėtų ten žvilgtelėti? - pasiūlė jis.
- Radinys labai mums padėtų, - pritarė pulkininkas Vestonas. - Šiaip ar taip, reikia pažiūrėti.
- Jūs iš mūsų pats aukščiausias, - kreipėsi Erkiulis Puaro į pastorių. - Gal patikrintumėt, ar ko nors nėra ant tos atbrailos?
Dvasiškasis tėvas Leinas pasistiebė, bet atbrailos gilumos nepasiekė. Tada jis įbruko bato smaigalį į uolos plyšį ir prisitraukė viena ranka.
- O! - sušuko jis. - Čia kažkokia dėžutė.
Netrukus visi vėl atsidūrė paplūdimyje ir skaisčioje
saulės šviesoje apžiūrėjo pastoriaus radinį.
- Atsargiai, - perspėjo pulkininkas Vestonas. -Stenkitės kuo mažiau ją liesti. Čia gali būti pirštų atspaudų.
Tai buvo tamsiai žalia skardinė dėžutė su užrašu: “Sumuštiniai”.
- Tikriausiai liko po kokio nors pikniko, - pasakė seržantas Filipsas. Apgaubęs nosine, jis atidarė dangtelį. Viduje buvo trys maži skyreliai su užrašais: “druska”, “pipirai”, “garstyčios” ir du - dideli, matyt, skirti sumuštiniams. Seržantas pakėlė druskinės dangtelį. Druskinė buvo pilnutėlė. Jis pakėlė kitą dangtelį ir sušuko:
- Ir čia vietoj pipirų druska!
Garstyčių skyrelyje taip pat buvo druska. Seržantas Filipsas staiga pagyvėjo. Jis atidarė vieną iš didesnių skyrelių. Jis taip pat buvo pilnas baltų kristalinių miltelių. Seržantas Filipsas palietė juos pirštu, tada lyžtelėjo, ir staiga jo veidas pasikeitė.
- Tai visa ne druska, pone pulkininke, - susijaudinęs ištarė jis. - Milteliai kartūs. Čia tikriausiai narkotikai.
II
- Aš turiu trečią versiją, - atsidusęs ištarė pulkininkas Vestonas.
Jie jau buvo grįžę į viešbutį. Policijos komisaras tęsė savo mintį:
- Jeigu su tuo susiję narkotikų prekeiviai, atsiveria ne viena galimybė. Pirmiausia auka galėjo priklausyti gaujai. Kaip manote, ar tai įmanoma?
- Neatmestina, - atsargiai ištarė Erkiulis Puaro.
- Ponia Maršai pati galėjo būti narkomanė.
- Labai abejoju, - kraipydamas galvą, ištarė Erkiulis Puaro. - Jos nervai buvo geležiniai, ji tryško sveikata. Nesimatė jokių dūrių ženklų. Tiesa, pastarieji gal ir nebūtini, nes dabar daugelis narkomanų tą šlykštynę uosto. Ne, aš nemanau, kad ji buvo narkomanė.
- Tada, - pasakė pulkininkas Vestonas, - ji galėjo netyčia įsipainioti, ir kam nors prireikė ja atsikratyti, kad neišduotų. Netrukus sužinosim, kas tai per narkotikai. Nusiunčiau juos Nizdenui. Jeigu paaiškės, kad čia veikė narkotikų prekeivių gauja, tai... Tokie žmonės su priemonėm nesiskaito...
Staiga jis nutilo, nes durys prasivėrė, ir į kambarį įėjo Horacijus Blatas.
Ponas Blatas buvo labai sukaitęs. Jis energingai šluostėsi nuo kaktos varvantį prakaitą. Jo griausmingas balsas pripildė visą kambarį.
- Ką tik grįžau į viešbutį ir išgirdau naujieną! Ar jūs policijos komisaras? Man jau pranešė, kad jūs čia. Mano pavardė - Blatas. Horacijus Blatas. Ar galėčiau jums kaip nors padėti? Neįsivaizduoju. Iš pat ryto sėdau į jachtą ir išplaukiau į jūrą. Pražiopsojau visą spektaklį. Tik vieną kartą kažkas atsitiko šiame užkampių užkampyje, ir kaip tik tuo metu manęs čia nebuvo! Kaip jums tai patinka? Sveiki, Puaro! Iš pradžių jūsų nepastebėjau. Vadinasi, ir jūs sekate pėdsakais? Žinoma, turėjau iš karto įspėti. Šerlokas Holmsas prieš grafystės policiją. Ar ne? Cha cha cha! Prieš List-reidą ir visą kompaniją. Smagu matyti jus, taip įsikinkiusius į darbą!
Ponas Blatas įsitaisė kėdėje, išsitraukė portsigarą ir atkišo jį pulkininkui Vestonui, bet tasai papurtė galvą.
- Aš užkietėjęs pypkiuotojas, - šyptelėjęs atsakė jisai.
- Ir aš. Rūkau kartais cigaretes, bet niekas negali prilygti pypkei.
- Tai prašom užsirūkyti pypkę, - staiga labai geraširdiškai pasiūlė pulkininkas Vestonas.
- Deja, jos dabar neturiu su savim, - atsakė Horacijus Blatas. - O dabar prašau man viską papasakoti. Aš tik žinau, kad ponia Maršai buvo nužudyta viename iš salos paplūdimių.
- Elfų įlankoje, - ištarė pulkininkas Vestonas, atidžiai stebėdamas poną Blatą.
Tačiau ponas Blatas, degdamas smalsumu, paklausė:
- Ji buvo pasmaugta?
- Taip, pone Blatai.
- Bjauri istorija, labai bjauri. Bet, ko gero, pati nelaimę prisišaukė. Ne moteris, o ugnis trės moutarde15.Tiesa, pone Puaro? Ar jau nutuokiat, kieno čia darbas? Bet tikriausiai neturėčiau šito klausti?
- Žinot, egzistuoja toks paprotys, - šyptelėjęs pasakė policijos komisaras, - kad klausinėjame mes.
- Atleiskit, aš kaltas! - mojuodamas cigarete, sušuko Horacijus Blatas. - Na, pirmyn!