- Vadinasi, šį rytą jūs išplaukėte jachta. Kelintą valandą?
- Be penkiolikos dešimt.
- Ar kas nors plaukė su jumis?
- Niekas. Buvau vienas kaip pirštas.
- Kur jūs plaukiojot?
- Palei krantą, Plimuto pusėje. Priešpiečius pasiėmiau su savim. Tačiau vėjas buvo silpnas, ir aš toli nenuplaukiau. "
Dar kai ko paklausęs apie plaukiojimą, pulkininkas Vestonas pakeitė tema.
- Dabar pakalbėkim apie Maršalus. Gal žinot kokių nors faktų, kurie galėtų būti mums naudingi?
- Galiu pasakyti tik savo nuomonę. Tai buvo crime passionnel16 Ir visiškai tvirtai galiu pareikšti, kad nužudžiau ne aš. Gražioji Arlena buvo ne man. Man čia nebuvo kas veikti. Ji jau turėjo savo mėlynakį. Tik, mano nuomone, ir tas Maršalas buvo ne iš kelmo spirtas.
- Ar turite kokių nors įrodymų?
- Įrodymų? Kartą ar du mačiau, kaip jis rūsčiai dėbtelėjo į Redferną. Tas Maršalas - neaiškus tipas. Atrodo tykus ir švelnus. Visą laiką tarsi snaudžia. Tačiau Sityje jo reputacija visiškai priešinga. Girdėjau šį bei tą. Kartą vos nestojo prieš teismą, nes vos nepribaigė tokio tipo. Maršalas juo pasitikėjo, o šis jį apmulkino. Nešvari istorija. Maršalas labai įsijausmino ir vos nenudaigojo to tipo. Tas į teismą nesikreipė, nes bijojo. Na, kaip girdėjau, taip jums ir papasakojau.
- Vadinasi, jūs manote, kad kapitonas Maršalas galėjo pasmaugti savo žmoną? - įsiterpė Erkiulis Puaro.
- Jokiu būdu! Nieko panašaus aš nesakiau. Aš tik norėjau pasakyti, kad šis žmogus kartais praranda savitvardą.
- Pone Blatai, - kreipėsi į jį Erkiulis Puaro. - Yra pagrindo manyti, kad ponia Maršai išplaukė šiandien į Elfų įlanką, norėdama su kai kuo susitikti. Kaip manote, kas galėjo tai būti?
Ponas Blatas net akim sumirksėjo.
- Kam dar klausti? Aišku, kad susitikti su Redfernu.
- Tai buvo ne ponas Redfernas.
- Tada... - ponas Blatas nutilo, visai išmuštas iš vėžių. - Tada... - ištarė jis abejodamas, - aš tikrai neįsivaizduoju...
Jis vėl valandėlę patylėjo, o paskui visai kitu tonu pridūrė:
- Kaip jau sakiau, tai buvau ne aš! Tokios laimės savo gyvenime nepatyriau. Gerai... Leiskit valandėlę pagalvoti. Gardneris? Ne! Žmona jį pernelyg atidžiai saugo.
Tas senas asilas Beris? Nesąmonė! Vargu ar tai galėjo būti pastorius? Nors, žinot, ponai, ne kartą mačiau, kaip tas dvasiškasis tėvelis, žiūrėdamas į ją, varvino seilę. Žinoma, teisuoliškai pasipiktinęs, bet jos kūno formos jį viliojo. Ar ne? Tie pastoriai - tikri kipšai! Ar skaitėt praeitą mėnesį apie vieną tokį nutikimą? Pastorius ir bažnyčios sargo dukra! [domu? - sukikeno ponas Blatas.
- Pone Blatai, ar negalėtumėt prisiminti ko nors, kas galėtų mums padėti? - šaltai paklausė pulkininkas Vestonas.
- Ne, nieko neprisimenu, - Horacijus Blatas skėstelėjo rankomis ir tuoj pat pridūrė: - Daug triukšmo sukels ši istorija. Tiesa? Laikraštininkai išnarstys ją po kaulelį. Na, ir mūsų “Linksmasis Rodžeris” jau nebebus kažoks išskirtinis. Ar ne? Nieko sau linksmybės!
- Ar jums čia nebuvo smagu? - tyliai paklausė Erkiulis Puaro.
Raudonas pono Blato veidas dar labiau paraudo.
- Atvirai prisipažinsiu - ne! Aišku, čia puikios sąlygos buriuoti, gražūs peizažai ir aplinka. Virtuve ir aptarnavimu taip pat negalima skųstis! Bet, žinote, čia nėra, kaip čia pasakius, draugiškos atmosferos. Juk galų gale mano pinigai neblogesni už kitų. Visi mes turėtume džiuginti vienas kitą. O kodėl žmonės to nedaro, nedraugauja? Visi susiskirstę grupelėm, sėdi kas sau, šaltai tarsteli: “Labas rytas”, “Labas vakaras”... na, dar: “Koks gražus šiandien oras”, ir viskas. O kur, klausiu aš, gyvenimo džiaugsmas? Jo nėra. Tik pasipūtusių senų mumijų sambūris!
Išraudęs kaip burokas, ponas Blatas nutilo, vėl nusibraukė nuo kaktos prakaitą ir išeidamas pridūrė atsiprašomu tonu:
- Nekreipkit į mane dėmesio. Mane šis įvykis siaubingai paveikė.
III
- Ką jūs manot apie poną Blatą? - pirmas pradėjo Erkiulis Puaro.
- Pirmiausia norėtume išgirsti, ką_jūs apie jį manot? - šyptelėjęs atsakė pulkininkas Vestonas - Jūs jį geriau pažįstat negu mes.
- Jį galima apibūdinti įvairiai, - tyliai atsakė Erkiulis Puaro. - Netašytas. Savanaudis. Išsišokėlis. Man jis atrodo patetiškas, juokingas, rėksmingas. Galiausiai visa tai priklauso nuo požiūrio. Bet aš nepaminėjau dar kai ko.
-Ko?
Erkiulis Puaro įbedė akis į lubas ir sumurmėjo:
- Man atrodo, kad jis nervinasi.
IV
Į kambarį įėjo inspektorius Kolgeitas.
- Pone pulkininke, mes nustatėme, kiek kam reikia laiko, - pasakė jis. - Iš viešbučio iki laiptų, vedančių žemyn į Elfų įlanką, galima nusigauti per tris minutes. Iš pradžių lėtai, o paskui, kai iš viešbučio nematyti, bėgte.
- Daug greičiau, negu aš tikėjausi, - iš nuostabos kilstelėjęs antakius, pasakė pulkininkas Vestonas.
- Kopėčiomis galima nusileisti į paplūdimį per nepilnas dvi minutes. Patikrinimą atliko konsteblis Flintas. Jis geras sportininkas. Einant normaliu žingsniu, šį kelią galima įveikti maždaug per penkiolika minučių.
Pulkininkas pritarė raportui galvos linktelėjimu.
- Mums reikia išspręsti dar vieną dalyką - pypkės klausimą, - pareiškė jis.
- Pypkę rūko Blatas, taip pat Maršalas, na, ir pastorius, - atsakė inspektorius Kolgeitas. - Redfernas rūko cigaretes. Amerikietis pirmenybę teikia cigarams. Majoras Beris visai nerūko. Maršalo kambaryje buvo viena pypkė, pas Blatą dvi, o pastorius turėjo vieną. Kambarinė tvirtina, kad Maršalas turėjo dvi pypkes. Kita kambarinė nelabai pastabi. Ji tiksliai nežino, ar kambariuose, kuriuos tvarkė, buvo dvi ar trys pypkės.
- Dar kas nors? - paklausė policijos komisaras.
- Mes patikrinom personalą. Įtarimų nesukėlė. Barmenas Henris patvirtino Maršalo parodymus. Jis pasakė, kad matė jį be dešimt vienuolika. Paplūdimių prižiūrėtojas Viljamas beveik iki vidurdienio taisė kopėčias, kuriomis galima nusileisti į jūrą. Sodininkas Džordžas iš pradžių tvarkė teniso kortus, paskui sodino gėles palei valgomojo langus. Nei vienas, nei kitas nebūtų galėjęs matyti, jeigu kas nors būtų atėjęs damba į salą.
- Kokiu metu damba nebūna užlieta?
- Maždaug puse dešimtos, pone pulkininke.
Pulkininkas Vestonas timptelėjo ūsus.
- Hm, vadinasi kažkas galėjo ja pereiti. Man kilo naujų minčių, inspektoriau Kolgeitai.
Pulkininkas Vestonas papasakojo apie grotoje rastą skardinę dėžutę.
V
Į duris pasibeldė.
- Prašom užeiti, - pasakė pulkininkas Vestonas.
I kambarį įėjo kapitonas Maršalas.
- Atleiskit, - pasakė jis, - bet norėčiau sužinoti, kaip man tvarkyti laidotuvių formalumus?
- Manau, kapitone Maršalai, kad tyrimą baigsime
poryt.
- Dėkoju.
- Lukterkit, pone kapitone, - sulaikė jį inspektorius Kolgeitas ir padavė tris laiškus. -Norėčiau juos grąžinti.
- Vadinasi, policijos departamentas patikrino, kaip greitai aš spausdinu rašomąja mašinėle, - sarkastiškai šyptelėjęs, tarė Kenetas Maršalas. - Tikiuosi, viskas gerai?
- Savaime suprantama, kapitone Maršalai, - maloniai atsakė pulkininkas Vestonas. - Viskas gerai. Spausdinimas truko mažiausiai valandą. Be to, kambarinė girdėjo rašomosios mašinėlės stuksenimą, o po dvidešimties minučių jus matė kitas liudytojas.
- Nejaugi? Jaučiuosi žymiai ramiau.
- Taip. Panelė Danli buvo užėjusi į jūsų kambarį be dvidešimt dvylika. Jūs buvot taip įsitraukęs į darbą, kad jos net nepastebėjot.
Keneto Maršalo veidas kaip mat pasidarė neįskaitomas.
- Taip pasakė panelė Danli? - paklausė jis. Kiek patylėjęs, pridūrė: - Tiesą sakant, ji apsiriko. Aš ją mačiau veidrodyje, bet ji, matyt, to nepastebėjo.