- Ir jūs nesiliovėte rašęs? - sumurmėjo Erkiulis Puaro.
- Taip, - atšovė kapitonas. - Norėjau greičiau baigti. - Patylėjęs valandėlę, jis griežtai paklausė: - Ar dar galiu būti kuo nors naudingas?
-Ne. Dėkoju, kapitone Maršalai.
Kenetas Maršalas nusilenkė ir išėjo.
- Taigi mus paliko įtariamasis, į kurį dėjome daugiausiai vilčių, - atsidusęs pasakė pulkininkas Vestonas. -Tyras kaip ašara. O, štai ir Nizdenas.
Gydytojas įėjo į kambarį, negalėdamas nuslėpti susijaudinimo.
- Neblogą mirties užtaisą man atsiuntėt, - pasakė
jis.
- Kas tai?
- Kas tai? Diacetilmorfinas, paprastai vadinamas heroinu.
Inspektorius Kolgeitas švilptelėjo.
- Dabar viskas atsiduria savo vietoje! Kertu lažybų, kad pagrindinė šio nusikaltimo priežastis yra narkotikai.
Iš “Raudonojo buliaus” išgarmėjo pulkelis žmonių. Trumpa apklausa baigėsi. Teismas buvo atidėtas dviem savaitėm.
Rozamunda Danli pasivijo kapitoną Maršalą. Prislopinusi balsą, ji tarė:
- Kenai, juk nebuvo labai blogai?
Jis ne iš karto atsakė. Gal dar jautė Lederkomb Bė-jaus gyventojų žvilgsnius, matė, kaip į jį rodo pirštais!
“Brangioji, tai jis. ” "Žiūrėk, čia jos vyras. ” “Dabar jau našlys. " “Žiūrėk, jau eina...”
Žinoma, šios pašnabždom tariamos replikos nepasiekė jo ausų, tačiau Kenetas Maršalas intuityviai jautė jų turinį. Jam atrodė, kad jis prikaltas prie gėdos stulpo. Jau buvo įvykę pirmieji susitikimai su laikraštininkais. Pasitikintys, žodžio kišenėje neieškantys žmonės jau buvo kibę, bandydami pramušti jo tylos sieną: “Neturiu ką pasakyti”. Net tie vienskiemeniai žodžiai, kuriais atsakinėjo nagrinėjant bylą, jo manymu, galėjo būti neteisingai interpretuoti ir iškreiptu pavidalu pasirodyti rytiniuose laikraščiuose. “Paklaustas, ar sutinka su versija, kad paslaptinga jo žmonos mirtis gali būti paaiškinta vien prielaida, jog žudikas maniakas prasigavo į salą, kapitonas Maršalas pareiškė... ” ir taip toliau, ir panašiai.
Be perstojo spragsėjo fotoaparatai. Štai ir šią akimirką ausis pagavo pažįstamą garsą. Jis pakėlė akis - atlikęs užduoti, linksmai šypsodamasis, jam linktelėjo jaunas vyras.
- Kapitonas Maršalas su bičiule po apklausos išeina iš “Raudonojo buliaus ”, - sušnabždėjo Rozamunda.
Kenetas Maršalas net susigūžė.
- Tai beprasmiška, Kenai, - pasakė Rozamunda. -Žiūrėk į viską ramiai. Aš neturiu galvoje Arlenos mirties... o visą tą bjaurastį. Spoksojimą, apkalbas, beprasmiškus laikraščių interviu... Geriausia į visa tai pažvelgti su humoru. Kartok senas banalybes ir pats juokis iš jų.
- Ar tu taip elgiesi? - paklausė Kenetas Maršalas.
- Visada, - atsakė Rozamunda. - Kiek patylėjusi, ji tarė: - Žinau, tai ne tavo stilius. Tavo pozicija gynybinė. Svarbiausia - būti kuo pasyvesniam, likti šešėlyje, tirpte ištirpti! Tačiau dabar visa tai netinka - šešėlio, kuriame galėtum pasislėpti, nėra. Tu dabar ryškiai apšviestas ir visiems matomas - kaip dryžuotas tigras baltame fone. Nužudytos moters vyras !
- Dievaži, Rozamunda...
- Brangusis, aš tik stengiuosi tau padėti.
Kelis žingsnius nuėjo tylėdami. Staiga visai kitu tonu Maršalas tarė:
- Žinau, kad tu nori man padėti, ir nemanyk, Rozamunda, kad nesu tau dėkingas.
Išėjus už kaimo, juos dar lydėjo žvilgsniai, tačiau nieko aplinkui nebuvo. Rozamunda Danli tyliai pakartojo, kąjau buvo sakiusi pradžioje:
- Juk nebuvo labai blogai, ar ne?
- Nežinau, - valandėlę patylėjęs, atsakė Kenetas Maršalas.
- Ką apie tai mano policija?
- Jie slapukai.
- O tas mažasis belgas... Erkiulis Puaro? - paklausė Rozamunda. - Juk jis aktyviai dalyvavo tyrime?
- Atrodo, kad nuo pat pradžių eina ranka rankon su grafystės vyriausiuoju policijos komisaru, - atsakė Kenetas Maršalas.
- Žinau... Bet ar jis iš tiesų ką nors daro?
- Iš kur, po velnių, galiu žinoti?
- Jis jau nusenęs, - mąsliai ištarė Rozamunda. -Gal ir kiek paiktelėjęs.
-Gal.
Šnekučiuodamiesi jie priėjo dambą. Prieš juos saulės spinduliuose maudėsi Kontrabandininkų sala.
- Kartais... viskas atrodo taip nerealu, - staiga ištarė Rozamunda. - Ir aš negaliu patikėti, kad visa tai iš tiesų nutiko...
- Aš suprantu, ką tu nori pasakyti, - lėtai pasakė Maršalas. - Gamta tokia negailestinga! Viena skruzdėlyte daugiau ar mažiau - jai jokio skirtumo!
- Teisingai, - pritarė Rozamunda. - Tik taip į gyvenimą ir reikia žiūrėti.
Kenetas Maršalas skubiai dirstelėjo į ją ir pasikeitusiu balsu ištarė:
- Nesielvartauk, brangioji. Viskas gerai. Patikėk, viskas gerai.
Linda išėjo prie dambos jų pasitikti. Jos judesiai buvo aštrūs, kampuoti, kaip dirglaus kumeliuko. Jauname veidelyje juodavo ratilai po akimis. Lūpos buvo perdžiūvusios ir šiurkščios.
- Kaip viskas...? - paklausė ji trūkčiojančiu balsu. -Ką... ką jie kalbėjo?
- Bylos svarstymas atidėtas dviem savaitėm, -trumpai atsakė tėvas.
- Vadinasi... jie nieko nenusprendė?
- Taip. Reikia surinkti daugiau įrodymų?
- Bet... ką jie mano?
Kenetas Maršalas nejučia šyptelėjo.
- To, mano mergyte, niekas nežino. Bet ką tu turi omeny? Tardytoją? Prisiekusiuosius? Policiją? Laikraščių reporterius? Lederkomb Bėjaus žvejus?
- Aš turiu galvoje tuos... iš policijos, - lėtai ištarė
Linda.
- Kad ir ką ta policija galvotų, jie nieko nepasakys, - sausai ištarė Maršalas ir, kietai sučiaupęs lūpas, nuėjo viešbučio link.
Panelė Danli norėjo eiti jam įkandin, bet ją sustabdė Lindos balsas:
- Rozamunda!
Ji atsigręžė. Apstulbinta nebylaus maldavimo nelaimingame mergaitės veide, ji paėmė ją už parankės ir lėtai nusivedė takeliu, vedančiu į kitą salos galą.
- Linda, pasistenk visko taip neimti į širdį, - švelniai pabandė įtikinti mergaitę Rozamunda. - Tu patyrei sunkų sukrėtimą ir jautiesi siaubingai. Tačiau nepergyvenk. Juk tu kankiniesi... tik dėl to, kas šiomis dienomis įvyko. Juk tu nebuvai prisirišusi prie Arlenos.
Ji pajuto, kaip mergaitės kūnu perbėgo virpulys.
- Taip, - atsakė ji. - Aš nebuvau prie jos prisirišus.
- Liūdėti dėl ko nors galima, - kalbėjo toliau Rozamunda. - Niekas lengvai nepamirštama. Tačiau sukrėtimas ir siaubo jausmas netrunka amžinai.
- Nieko jūs nesuprantate! - staiga dirgliai sušuko
Linda.
- Man atrodo, brangioji, kad gerai suprantu.
Linda prieštaraudama papurtė galvą.
- Ne ne, jūs nieko nesuprantate! Ir Kristina nieko nesupranta! Abi jūs man labai geros, bet visai nenutuokiate, ką aš jaučiu. Jūs manote, kad aš be reikalo visą laiką galvoju apie tą siaubą. - Ji akimirką nutilo, bet tuoj pat kalbėjo toliau: - Čia visai kas kita. Jeigu žinotumėt, ką aš žinau...
Rozamunda sustojo kaip įkalta. Jos kūnas nesuvirpo, priešingai, jis sustingo. Valandėlę ji stovėjo nejudėdama, paskui ištraukė ranką.
- Linda, ką tu žinai? - paklausė ji.
Linda pažvelgė į Rozamundą ir papurtė galvą.
- Nieko.
Panelė Danli taip stipriai sugriebė Lindą už rankos, kad ši net riktelėjo.
- Būk atsargi, Linda! - pasakė Rozamunda. - Būk labai atsargi!
Linda mirtinai išblyško.
- Aš labai saugausi... visą laiką... - ištarė ji.
- Klausyk, Linda, - ryžtingai pradėjo Rozamunda,
- tai, ką aš pasakiau prieš kelias minutes, labai svarbu. Bet svarbiausia - kuo greičiau išmesk viską iš galvos. Liaukis apie tai galvojusi. Pamiršk, Linda, pamiršk... Ir pamirši, jeigu iš tiesų pasistengsi. Arlena mirusi, ir niekas jos nebeprikels... Pamiršk viską ir galvok tik apie ateitį. Bet svarbiausia, laikyk liežuvį už dantų.
Linda šiek tiek atsitraukė nuo Rozamundos.
- Jūs... kalbat taip, lyg viską žinotumėt? - ištarė ji.