- Aš nieko nežinau, - ryžtingai nutraukė ją Rozamunda. - Aš įsitikinusi, jog kažkoks maniakas prasibrovė į salą ir nužudė Arleną. Aš įsitikinusi, kad policija galiausiai padarys kaip tik tokią išvadą. Taip turėjo atsitikti! Ir atsitiko !
- Jeigu tėvas... - pradėjo Linda.
- Nekalbėk apie tai! - kaip mat nutraukė ją Rozamunda.
- Vieną dalyką aš turiu pasakyti, - neatlyžo Linda.
- Mano mama...
- Ką tavo mama?
- Ji... ji buvo teisiama dėl nužudymo, ar ne?
-Taip.
- O paskui tėtis ją vedė, - lėtai ištarė Linda. - Vadinasi, gali atrodyti, kad tėtis nelaiko žmogžudystės... rimtu nusikaltimu... Bent jau ne visada.
- Nekalbėk apie tokius dalykus... net su manimi, -įsakmiai ištarė Rozamunda. - Policija jokių įkalčių prieš tavo tėvą neturi. Jo alibi nepriekaištingas. Jam niekas negresia.
- Negi jie manė... kad tėtis...?
- Nežinau, ką jie manė! - sušuko Rozamunda. -Bet dabar jie žino, kad jis to padaryti negalėjo. Supratai? Jis to padaryti negalėjo.
Ji kalbėjo valdingai ir pastebėjo Lindos akyse tylų pritarimą. O kai Linda trūkčiojamai atsiduso, pridūrė:
- Greit galėsim iš čia išvažiuoti. Ir tu pamirši viską... viską.
- Niekada nepamiršiu! - su netikėtu įniršiu riktelėjo Linda, staigiai apsigręžė ir, Rozamundos žvilgsnio lydima, nubėgo link viešbučio.
III
- Ar galiu, ponia, jus kai ko paklausti?
Kiek atsainiai pažvelgusi į Erkiulį Puaro, Kristina Redfern tarė:
- Taip.
Šis atsainumas nesutrikdė garsiojo detektyvo. Tiesa, jis pastebėjo, kokiu neramiu žvilgsniu ji seka pirmyn atgal prieš įėjimą į barą vaikštinėjantį savo vyrą. Tačiau šeimyniniai ponų Redfernų santykiai šiuo metu Erkiulio Puaro nedomino. Jam reikėjo gauti tam tikros informacijos.
- Kalba eina apie frazę... - pasakė jis. - Jūsų atsitiktinė frazė, pasakyta tą kitą dieną, kuri mane sudomino.
Vis dar neatitraukdama akių nuo savo vyro, Kristina Redfern tarė:
- Taip? Ką aš tada pasakiau?
- Kalbėdama su policijos komisaru, jūs prisiminėte, kad tą rytą, kai buvo įvykdytas nusikaltimas, jūs įėjote į panelės Lindos Maršai kambarį. Jos tuo metu nebuvo, bet ji greit grįžo. Tada pulkininkas Vestonas paklausė, kur panelė Maršai buvo išėjusi?
- O aš atsakiau, kad ji buvo nuėjusi išsimaudyti, -nekantraudama atsakė Kristina Redfern. - Ar ne taip?
- Ne, jūs atsakėte kiek kitaip. Jūs nepasakėte “buvo nuėjusi išsimaudyti”. Jūsų žodžiai buvo tokie: “Ji sakė, kad maudėsi jūroje”.
- Bet, man regis, tai vienas ir tas pat, - paprieštaravo Kristina.
- Ne visai. Atsakymo forma leidžia numanyti tam tikrą jūsų samprotavimų pobūdį. Linda Maršai įeina į kambarį. Ji su maudymosi chalatėliu, tačiau dėl kažkokios priežasties jūs ne iš karto patikite, kad ji maudėsi. Pakartosiu jūsų žodžius: “Sakė, kad maudėsi jūroje”. Kas jus nustebino? Ar keistas jos elgesys? Ar ji buvo ne taip apsirengusi? Ar kažką pasakė?
Kristina Redfern liovėsi sekus akimis savo vyrą, Erkiulis Puaro ją iš tiesų sudomino, ir dabar ji žiūrėjo tik į jį.
- Jūs išties pastabus, - pradėjo jinai. - Taip... dabar prisimenu... Aš šiek tiek nustebau, kai Linda pasakė, kad maudėsi jūroje.
-Tiktai? Kodėl?
- Kodėl? Tuoj pabandysiu prisiminti... Taip. Tikriausiai todėl, kad ji įėjo į kambarį nešina kažkokiu ryšulėliu.
- Ryšulėliu?
-Taip.
- Ar žinote, kas jame buvo?
- Taip. Virvelė nutrūko. Jo gerai nesurišo, kaip daugumoje kaimo krautuvėlių. Ryšulėlyje buvo žvakės, ir jos pabiro ant grindų. Aš dar padėjau surinkti.
- Šit kaip! - pagyvėjo Erkiulis Puaro. - Žvakės!
Kristina Redfern dirstelėjo į jį.
- Jūs taip pat nustebote. Tiesa? - paklausė ji.
- Ar Linda pasakė, kam jai tos žvakės?
- Ne, - kiek pamąsčiusi, atsakė Kristina Redfern. -Rodos, nesakė. Gal norėjo naktį paskaityti knygą... gal jos elektrinis žibintuvėlis buvo sugedęs?
- Anaiptol. Lempa prie jos lovos kuo puikiausiai
švietė.
- Tada nesuprantu, kam jai prireikė žvakių? - atsakė Kristina Redfern.
- Kaip Linda elgėsi, kai virvelė nutrūko, o žvakės pabiro ant grindų? - paklausė Erkiulis Puaro.
-Ji... lyg nusiminė... o gal susijaudino, - lėtai ištarė Kristina Redfern.
Erkiulis Puaro linktelėjo ir netikėtai paklausė:
- Ar pastebėjote Lindos kambaryje kalendorių?
- Kalendorių? Kokį kalendorių?
- Greičiausiai žalios spalvos... paprastą sieninį kalendorių su nuplėšiamais lapeliais.
Bandydama prisiminti, Kristina Redfern net suraukė antakius.
- Žalią?.. Gal būt skaisčiai žalią?.. Taip, kažkur tokį kalendorių mačiau, tik nepamenu, kur. Gal Lindos kambaryje, bet tiksliai negaliu pasakyti.
-Ar tikrai j į matėte?
- Taip, - atsakė ji, o kai Erkiulis Puaro vėl linktelėjo, staiga griežtai paklausė: - Kur link sukate, pone Puaro ? Ką visa tai reiškia?
Erkiulis Puaro neatsakė, bet ištraukė iš kišenės oda įrištą knygelę.
- Ar esate anksčiau ją mačiusi?
- Gal... nors nesu įsitikinusi... o, taip, Linda vartė ją kaimo skaitykloje. Bet kai priėjau, greitai ją užvertė ir padėjo į vietą. Aš net pagalvojau, kas tai galėtų būti per knyga?
Nė žodžio netardamas, Erkiulis Puaro parodė knygos pavadinimą tituliniame puslapyje: “Burtų ir juodosios magijos istorija. Pėdsakų nepaliekančių nuodų gamyba ”.
- Nieko nesuprantu! - pasakė Kristina Redfern. -Ką tai reiškia?
- Tai gali reikšti daug ką, - labai rimtai atsakė Erkiulis Puaro.
Ji smalsiai pažvelgė į garsųjį detektyvą, tačiau vietoj atsakymo išgirdo sekantį klausimą.
- Ir dar, ponia Redfern. Ar, prieš eidama žaisti tenisą, jūs išsimaudėte savo kambario vonioje?
- Išsimaudžiau vonioje? - Kristina vėl su nuostaba nužvelgė mažąjį belgą. - Ne. Aš tam nebūčiau turėjusi laiko. Ir kam man maudytis prieš žaidimą? Aš greičiausiai tą būčiau padariusi po teniso partijos.
- O į vonios kambarį buvote užėjusi?
- Taip. Nusiprausiau veidą ir rankas.
- Vandens iš vonios nenuleidinėjote?
- Ne. Aš tuo visiškai įsitikinusi.
Erkiulis Puaro dar kartą linktelėjo.
- Tiek to, nesvarbu, - sumurmėjo jis.
IV
Erkiulis Puaro sustojo prie stalo, ant kurio ponia Gardner vargo su dėlione. Ji kilstelėjo galvą ir nervingai pašoko.
- Oi! Pone Puaro! - sušuko ji. - Jūs taip tyliai priėjote, kad aš net neišgirdau. Jau grįžote iš teismo? Tiesa? Žinot, vien mintis apie tai mane taip sujaudino, kad aš tiesiog nežinojau, ko griebtis. Todėl ir ėmiausi šitos dėlionės. Jaučiau, kad dabar sėdėti paplūdimyje, taip kaip anksčiau, nebeįstengčiau. Mano vyras žino, kai nervai taip įtempti, niekas manęs geriau nenuramina negu dėlionė. Tik kur galėtų tikti šis kvadratėlis? Gal tai dalis kailinio kilimėlio? Bet kažkaip...
Erkiulis Puaro atsargiai paėmė iš jos rankų kartono kvadratėlį ir tarė:
- Štai čia. Tai katino gabalėlis.
- Negali būti! Katinas juodas.
- Jis visas juodas, bet pats uodegos galiukas - baltas.
- Tikrai! Koks jūs pastabus! Bet žinot, pone Puaro, mano manymu, tie, kurie sugalvoja dėliones, yra labai niekingi žmonės. Amžinai prasimano kažką, kad mus suklaidintų. - Jinai derino eilinį paveikslėlio fragmentą ir kalbėjo toliau: - Žinot, pone Puaro, pastarosiom dienom aš vis jus stebiu, nes noriu pamatyti, kaip jūs kažką suseksite. Tik nepalaikykit manęs beširde ir nepamanykit, kad į visą šitą istoriją aš žiūriu kaip į žaidimą, tarsi niekas nieko nebūtų nužudęs. Dieve mano, kiekvieną kartą, kai aš tai prisimenu, man pagaugai per kūną nueina. Kaip tik šį rytą aš pasakiau ponui Gardneriui, kad noriu iš čia išvažiuoti, o jis man atsakė, kad mes išvažiuosim sekantį rytą, kai tik pasibaigs tyrimas. Kokia laimė! Bet dabar pakalbėkim apie tyrimą. Mane be galo domina jūsų metodas... ir būčiau labai jums dėkinga, jeigu man jį išaiškintumėt.