- Gerbiama ponia, jis primena šią dėlionę, - atsakė Erkiulis Puaro. - Renki įvairius fragmentus lyg didžiulę spalvotą mozaiką. Ir reikia kiekvienai įmantriausios formos detalei rasti vietą, žiūrėti, kad ji derėtų su kitomis.
- Kaip įdomu! Jūs, pone Puaro, tikrai gražiai man paaiškinote.
- Kartais būna ne lengviau, negu sudėti jūsų dėlionę, - pasakė garsusis detektyvas. - Kruopščiai renki detalę po detalės, atidžiai paisai spalvų, o atsitinka taip, kad detalė, turėjusi tikti kailiniam kilimėliui, ima ir pritinka juodo katino uodegai.
- Kaip nuostabiai skamba! Ar jau daug detalių surinkote, pone Puaro?
- Taip, ponia Gardner. Vos ne kiekvienas viešbučio gyventojas man davė kokią nors detalę. Taip pat ir jūs, ponia.
- Aš? - kone suspiegė ponia Gardner.
- Taip. Viena iš frazių-jūsų, ponia Gardner, frazių - man ypač padėjo. Net galėčiau pasakyti, kad ji nušvietė visą šią istoriją.
- Kaip nuostabu! Ar galėtumėt, pone Puaro, smulkiau paaiškinti?
- Gerbiama ponia! Paaiškinimą aš palieku paskutiniam skyriui.
- Gaila... - tyliai atsiduso ponia Gardner.
V
Erkiulis Puaro tyliai pasibeldė į kapitono Maršalo kambario duris. Viduje buvo girdėti rašomosios mašinėlės stuksenimas.
Iš kambario pasigirdo trumpas: “{eikit”, ir Erkiulis Puaro žengė per slenkstį.
Kapitonas Maršalas sėdėjo nugara į duris prie tarpulangėje stovinčio stalo. Jis neatsigręžė, bet jo ir Puaro žvilgsniai susitiko priešais kabančiame veidrodyje.
- Kas yra, pone Puaro? - nekantriai ištarė Kenetas Maršalas.
- Tūkstantį kartų atsiprašau, kad įsiveržiau, - skubiai pasakė Erkiulis Puaro. - Ar jūs labai užimtas?
- Taip. Labai.
- Norėčiau užduoti tik vieną klausimą.
- Po perkūnais! Man jau bloga nuo tų klausimų. Viską pasakiau policijai. Ir neturiu jokio ūpo atsakinėti į jūsų, pone Puaro, klausimus.
- Mano klausimas labai paprastas. Jis toks, - pareiškė Erkiulis Puaro. - Ar tą rytą, kai buvo nužudyta jūsų žmona, prieš eidamas žaisti teniso, jūs išsimaudėte vonioje?
- Vonioje? Aišku, ne. Jau buvau išsimaudęs prieš valandą.
- Dėkoju, - pasakė Erkiulis Puaro. - Tai viskas.
- Bet paklausykit... - pradėjo Kenetas Maršalas ir nutilo. Mažojo belgo jau nebuvo kambaryje.
- Kvaištelėjęs tipas, - pridūrė kapitonas Maršalas.
VI
Baro tarpduryje Erkiulis Puaro susitiko poną Gardnerį, atsargiai nešantį du kokteilius. Be abejonės, jis skubėjo pas žmoną, laužančią galvą prie dėlionės. Ponas Gardneris maloniai šyptelėjo garsiajam detektyvui.
- Gal prisijungsite prie mūsų, pone Puaro?
Puaro papurtė galvą ir paklausė:
- Ką jūs manote apie teisminį nagrinėjimą, pone Gardneri?
- Man jis atrodo kažkoks neapibrėžtas. Tiesa? Ir policija kažką iki tam tikro laiko slepia.
- Galimas daiktas, - sumurmėjo Erkiulis Puaro.
Ponas Gardneris dar labiau prislopino balsą.
- Mielai išvežčiau iš čia savo žmoną. Ji labai jautri, ir, man regis, ši istorija be galo ją sudirgino.
- Ar nesutiktumėt, pone Gardneri, atsakyti į vieną klausimą, - tarė Erkiulis Puaro.
- Aišku, pone Puaro, mielai. Aš visada pasirengęs jums padėti.
- Jūs gebat perprasti žmonių charakterius. Pažįstate pasaulį ir žmones. Todėl pasakykit, kokia jūsų nuomonė apie velionę ponią Maršai?
Pono Gardnerio antakiai iš nuostabos pakilo. Jis atsargiai apsidairė.
- Matot, pone Puaro, - pašnabždom pradėjo jis, - aš girdėjau pačių įvairiausių apkalbų, ypač iš moterų lūpų.
Erkiulis Puaro supratingai linktelėjo.
- Bet jeigu klausiate mano asmeniškos nuomonės, tai ji tokia: tos moters kvailumas buvo beribis.
- Tikrai labai įdomus požiūris, - mąsliai atsakė Erkiulis Puaro.
VII
- Vadinasi, atėjo mano eilė, - tarė Rozamunda Danli.
- Atleiskit?
Rozamunda nusijuokė.
- Vakar inkvizitoriumi buvo vyriausiasis policijos komisaras. Jūs, pone Puaro, jam tik asistavot. Šiandien, manau, pats ėmėtės tyrimo. Aš jus stebėjau. Pirma buvo ponia Redfern. Paskui aš pamačiau jus prie svetainės lango, kur ponia Gardner plūkėsi su ta kvaila dėlione. O dabar atėjo mano eilė.
Erkiulis Puaro atsisėdo greta Rozamundos. Jie buvo ant Saulėtojo kyšulio. Toli apačioje, prie pat uolų, jūra buvo tamsiai žalia, o toliau nuo kranto keitė spalvą į spindintį skaistų mėlį.
- Jūs nepaprastai inteligentiška, panele Danli, - pradėjo Erkiulis Puaro. - Tokią nuomonę susidariau nuo pat pirmos atvykimo dienos. Todėl pašnekesys su jumis tikrai suteiks man malonumą.
- Jūs norite žinoti, ką aš manau apie visą šią istoriją? -tyliai paklausė Rozamunda Danli.
- Pasiklausyčiau ausis ištempęs.
- Manau, kad viskas labai paprasta, - pradėjo Rozamunda. - Šios paslapties rakto reikia ieškoti Arlenos Maršai praeityje.
- Praeityje? Ne dabartyje?
- Aš nekalbu apie labai tolimą praeitį. Ir man viskas atrodo taip: Arlena Maršai traukė vyrus, fatališkai traukė. Manau, kad jie jai greitai įkyrėdavo. Galbūt tarp jos... garbintojų... atsirado toks, kurį labai įskaudino jos atšalimas. Tik prašom suprasti mane teisingai. Gal tai nebuvo koks nors iš karto dėmesį patraukiantis žmogus. Gal koks jausmingas garbėtroška, nesugebėjęs užgniaužti nuoskaudos.
Manau, jis sekė jos pėdsakais, išrinko patogų momentą ir nužudė ją.
- Jūs manote, kad tą padarė į salą prasigavęs prašalaitis? - perklausė Erkiulis Puaro.
- Taip. Tikriausiai, tykodamas progos, jis slapstėsi grotoje.
Garsusis detektyvas papurtė galvą ir tvirtai tarė:
- Negi Arlena Maršai būtų skubėjusi į pasimatymą su jūsų pavaizduotu žmogumi? Ji tik būtų iš jo pasijuokusi ir nuėjusi.
- Ji galėjo nežinoti, kad su juo susitiks, - paprieštaravo Rozamunda. - Jis galėjo jai atsiųsti laišką, nurodęs kieno kito vardą.
- Neatmestina, - sumurmėjo Erkiulis Puaro ir tuoj pat pridūrė: - Bet vieną dalyką, panele Danli, jūs pamiršote. Žmogus, ryžęsis žmogžudystei, neis vidur skaisčios dienos per dambą ir pro viešbutį. Juk kas nors galėjo jį pamatyti.
- Galėjo pamatyti, bet galėjo ir ne, - atšovė Rozamunda. - Visiškai tikėtina, kad jis galėjo prasmukti nepastebėtas.
- Pačios galimybės aš tikrai neneigiu, - pritarė Puaro, - tačiau esmė yra ta, kad šis individas negalėjo pasikliauti tokia tikimybe.
- Bet ir jūs kai ką pamirštate, - nenusileido Rozamunda. - Orą.
-Orą?
- Taip. Diena, kai įvyko žmogžudystė, buvo nuostabi. O prieš tai? Ar pamenat? Lietus, tirštas rūkas. Bet kas galėjo nepastebimai prasigauti į salą. Jam tereikėjo nueiti į Elfų įlanką ir praleisti naktį grotoje. Rūkas, pone Puaro, labai svarus veiksnys.
Minutę ar dvi garsusis detektyvas žvelgė į ją ir mąstė. Paskui prabilo:
- Žinot, panele Danli, jūsų žodžiuose yra daug įdomaus.
Rozamunda paraudo ir tarė:
- Tai tik mano spėlionės. Nežinau, kojos vertos. O dabar pasakykit savo nuomonę, pone Puaro.
- Hm... - sumurmėjo Erkiulis Puaro, neatitraukdamas žvilgsnio nuo jūros. - Eh bien\ panele Danli, aš mėgstu paprastumą. Visada esu linkęs manyti, kad nusikaltimą padarė tas žmogus, apie kurį galima pasakyti: “Labiausiai tikėtina, kad tai jis”. Iš pradžių šis asmuo man atrodė labai aiškus.
- Prašom tęsti, - neįprastai šaltu balsu ištarė Rozamunda Danli.
- Bet matot, panele Danli, kelyje kartais iškyla kliūčių. Ima atrodyti, kad tas žmogus jokiu būdu negalėjo įvykdyti nusikaltimo.
- Kas tada? - nustebusi paklausė Rozamunda.
Erkiulis Puaro girdėjo patankėjusį jos kvėpavimą.
Jis gūžtelėjo pečiais.
- Kas tada? - pakartojo jis. - Čia ir yra keblumas. -Valandėlę patylėjęs, jis staiga tarė: - Ar galiu jūsų paklausti?