- Savaime suprantama.
Rozamunda pasirengė atidžiai klausytis, tačiau klausimas buvo visiškai netikėtas.
- Kai tą rytą grįžote persirengti teniso kostiumu, ar maudėtės vonioje?
Rozamunda Danli įbedė akis į garsųjį detektyvą.
-Ar maudžiausi? Atleiskit, pone Puaro, ką jūs turite galvoje?
- Paprasčiausią maudymąsi. Vonioje. Porcelianinis rezervuaras, virš jo kranai, atsukate juos, pribėga vandens, išsimaudote, išlipate, o vanduo - gur gur gur - išbėga nutekamuoju vamzdžiu.
- Jūs išsikraustėte iš proto, pone Puaro?
- Ne. Aš visiškai sveiko proto.
- Tada as atsakau: “Ne, nesimaudžiau”.
- Cha! - sušuko Erkiulis Puaro. - Vadinasi, niekas nesimaudė. Keista ir labai įdomu.
- Bet kodėl kažkas turėjo maudytis?
- Tikrai. Kodėl? - pritarė Erkiulis Puaro.
- Tikriausiai jūs apdovanotas Šerloko Holmso talentu, -jau kiek sudirgusi pareiškė Rozamunda Danli.
Erkiulis Puaro šyptelėjo, paskui delikačiai keliskart patraukė orą nosimi.
- Ar atleisit, panele Danli, man už akiplėšiškumą?
- Aš įsitikinusi, kad ponas Erkiulis Puaro negali būti akiplėšiškas.
- Jūs, panele Danli, išties labai maloni. Tada išdrįsiu pasakyti, kad kvepalai, kuriuos vartojate, neapsakomai subtilūs - rafinuoto stiliaus - kupini neapčiuopiamo žavesio... - Jis pamojavo ore ranka, o paskui labai dalykiškai pridūrė: - “Gabrielė Nr.8”. Tiesa?
- Jūsų nuovokumas, pone Puaro, neprilygstamas. Taip. Aš visada kvėpinuosi šiais kvepalais.
- Juos vartojo ir velionė ponia Maršai. Madingi, tiesa? Ir labai brangūs?
Rozamunda Danli tik truktelėjo pečiais ir nedrąsiai šyptelėjo.
- Žmogžudystės dieną jūs, panele Danli, sėdėjote čia, savo įprastinėje vietelėje. Jus, ar bent jūsų skėtį, matė praplaukdami valtimi ponas Redfernas ir panelė Bruster. Tikriausiai tą rytą jūs nebuvote nuėjusi nei į Elfų įlanką, nei į grotą - garsiąją Elfų grotą?
Rozamunda Danli pažvelgė į garsiojo detektyvo veidą ir ramiu beaistriu balsu ištarė:
- Jūs klausiate, ar aš nužudžiau Arleną Maršai?
- Ne, aš klausiu, ar jūs tą dieną buvote Elfų grotoje?
- Aš net nežinau, kur yra toji grota. Ir ko man ten
eiti?
- Panele Danli, nusikaltimo dieną grotoje buvo kažkas, vartojantis kvepalus “Gabrielė Nr.8”.
- Jūs, pone Puaro, ką tik pasakėt, kad kvepalus “Gabrielė Nr.8” vartojo ir Arlena Maršai, - griežtai ištarė Rozamunda. - Tą dieną ji buvo Elfų įlankoje. Visai tikėtina, kad buvo užsukusi ir į grotą.
- Koji būtų ėjusi į tą grotą? Ten tamsu, ankšta ir labai nepatogu.
- Klauskit ne manęs, - nekantriai atšovė Rozamunda. - Arleną rado netoli grotos, todėl labiausiai tikėtina, kad ji ten buvo užėjusi. Jau sakiau, kad iki pusiaudienio niekur iš čia nebuvau pasitraukusi.
- Išskyrus pasivaikščiojimą iki viešbučio, kai užsukote į pono Maršalo kambarį, - priminėjai Erkiulis Puaro.
- Taip, taip. Aš pamiršau.
- Ir dar, panele Danli, jūs suklydot, kai pamanėt, kad kapitonas Maršalas jūsų nepastebėjo.
- Kenetas mane matė? - dvejodama ištarė Rozamunda. - Ar... ar jis taip pasakė?
- Taip, jis jus matė, - linktelėjo Erkiulis Ruaro. -Virš stalo kabančiame veidrodyje.
- Aa... Aišku... - sušnabždėjo Rozamunda.
Dabar Erkiulis Puaro žiūrėjo nebe į jūrą. Jis žiūrėjo
į Rozamundos Danli ant kelių padėtas rankas. Tai buvo labai gražios, dailių formų rankos ilgais elegantiškais pirštais.
Skubiai dirstelėjusi į Erkiulį Puaro, Rozamunda pamatė, kur nukreiptas jo žvilgsnis.
- Kodėl taip žiūrite į mano rankas? - griežtai paklausė ji. - Gal manote... manote, kad aš...
- Ką aš manau?
- Nieko, - ištarė Rozamunda Danli.
* * *
Maždaug po valandos Erkiulis Puaro stabtelėjo takelio, vedančio į Žuvėdrų įlanką, gale. Paplūdimyje kažkas 218 sėdėjo: liesa figūrėlė raudonais marškinėliais ir tamsiai mėlynais šortais.
Garsusis detektyvas nusileido į paplūdimį, labai atsargiai žengdamas akmenimis, nes avėjo ankštus, elegantiškus pusbačius. Linda Maršai staiga pakėlė galvą ir, kaip Erkiuliui Puaro pasirodė, šiek tiek susigūžė. Jis labai atsargiai atsisėdo ant akmens greta jos, ir nukreiptose į save paauglės akyse išvydo nepasitikėjimą bei užspeisto žvėrelio budrumą. Su skausmingu dilgtelėjimu širdyje jis suvokė, kokia Linda jauna ir pažeidžiama.
- Kas yra? Ko jūs norit? - paklausė Linda.
Prieš užmegzdamas pašnekesį, Erkiulis Puaro ilgokai tylėjo.
- Vakar, Linda, jūs pasakėt policijos komisarui, kad buvot prisirišus prie pamotės, o ji elgėsi su jumis gerai.
- Na ir kas?
- Tik tiek, kad tai netiesa.
- Ne, tai tiesa.
- Sutinku, - pasakė Erkiulis Puaro, - kad tyčia ji blogai nesielgė. Bet nebuvot prie jos prisirišus. O ne! Manau, kad jūs Arlenos Maršai labai nemėgot. Tą visi matė.
- Gal ir nelabai mėgau, - prisipažino Linda. - Bet apie mirusius taip negalima kalbėti. Tai nedora.
Mažasis belgas atsiduso.
- Ar tojus mokė mokykloje, Linda?
- Taip... Ir mokykloje...
- Kai žmogus nužudytas, svarbiau sakyti tiesą, o ne būti padoriam.
- Tikėjausi, kad taip pasakysit.
- Aš taip sakau ir sakysiu. Mano užduotis - atskleisti, kas nužudė Arleną Maršai.
- O aš noriu viską pamiršti! - sudrebėjo Linda. -Visą tą siaubą.
- Bet niekaip neišeina iš galvos, ar nei - švelniai tarė Erkiulis Puaro.
- Manau, kad ją nužudė kažkoks žiaurus maniakas.
- O aš manau kiek kitaip, - sušnabždėjo garsusis detektyvas.
- Jūs kalbate taip, - Linda pritrūko kvapo, - ...lyg viską žinotumėt1
- Gal ir žinau, - atsakė Erkiulis Puaro ir padarė pauzę. - Mielas vaikeli, jeigu jūs norit man išsipasakoti, pažadu: padarysiu viską, kad padėčiau išspręsti visus jūsų rūpesčius.
Linda staiga pašoko ir sušuko:
- Aš neturiu jokių rūpesčių! Niekojus man nepadėsite! Aš išvis nežinau, apie kąjūs kalbat!
Erkiulis Puaro skubiai pažvelgė į Lindą.
- Aš kalbu apie žvakes... - ištarė jis ir pamatė, kaip iš siaubo išsiplėtė Lindos akys.
- Aš jūsų nesiklausau! Aš jūsų nesiklausau! -sušuko ji.
Mikliai it jauna gazelė Linda perbėgo paplūdimį ir nudūmė vingiuotu keliuku į kalną. Erkiulis Puaro liūdnai palingavo galvą. Jo žvilgsnis buvo rimtas ir susirūpinęs.
Inspektorius Kolgeitas raportavo vyriausiajam policijos komisarui:
- Atradom dar vieną dalyką, pone pulkininke. Ir tai - sensacija. Kalba eina apie ponios Maršai pinigus. Mes pasimatėm su jos advokatais, kurie, tiesą sakant, sukrėsti. Aptiktas šantažo versijos įrodymas. Ar pamenate, pone pulkininke, kad senasis Erskinas paliko jai penkiasdešimt tūkstančių svarų sterlingų? Tai štai - iš šių pinigų teliko tik penkiolika tūkstančių.
Pulkininkas Vestonas švilptelėjo.
- Fiu! O kur kiti pinigai?
- Įdomi istorija, pone pulkininke. Kartkartėm ponia Maršai parduodavo kai kurias vertybes ir visada reikalaudavo, kad grynieji arba vertybiniai popieriai būtų įteikti pateikėjui. Kitais žodžiais tariant, ji atiduodavo pinigus kažkam, kas norėjo likti šešėlyje. Aiškus šantažas!
- Tikrai, - pritariamai linktelėjo pulkininkas Vestonas. - Ir šantažuotojas yra čia, viešbutyje. Greičiausiai vienas iš trijų vienišų vyriškių. Ar yra apie juos kokių nors naujienų?
- Sunku pasakyti, ar yra kas nors iš tiesų įdomaus. Majoras Beris - atsistatydinęs sausumos kariuomenės karininkas. Gyvena nedideliame bute. Gauna pensiją ir kuklius procentus nuo vertybinių popierių. Tačiau per pastaruosius metus įdėjo į savo sąskaitą gan dideles sumas pinigų.
- įdomu. Kaip jis tai aiškina?
- Sakosi laimėjęs totalizatoriuje. Jis tikrai dažnai lankosi hipodromuose ir per bukmekerius stato už žirgus.